Trys istorinės dienos
Skambiu akordu – JAV, galingiausios pasaulyje valstybės, prezidento Joe Bideno vieša kalba Vilniaus universiteto kiemelyje, kur jis pakartojo: „Mes nesusvyruosime. (...) Mūsų įsipareigojimas Ukrainai nesusilpnės. Mes būsime už laisvę šiandien, rytoj – kiek reikės“, baigėsi trys istorinėmis vadintos dienos Vilniuje. Trys, nes dera skaičiuoti ne tik dvi oficialias NATO viršūnių susitikimo dienas, bet ir jo išvakares – pirmadienį, kai dar iki oficialios renginio pradžios įvyko daug įvairaus formato susitikimų ir sutarta dėl svarbių sprendimų.
Tiesa, besibaigiant forumui paskelbta apie bene nemaloniausią incidentą – Rusijos programišių kibernetinę ataką, kai buvo nutekinta informacija, susijusi su NATO viršūnių susitikimo Vilniuje organizavimu. Gerai, kad tuo metu jau nebebuvo aktualu, kur apsistojo valstybių vadovai ir delegacijos, kada jie atvyko į oro uostą ar kas juos saugos.
Vilnius pasirodė kaip gražus ir saugus miestas, į kurį nebijo atskristi net JAV prezidentas. Tiesioginių dividendų turizmui kažkiek bus, bet renginys buvo ne apie turizmą.
Prieš dvejus metus Vilnių pasirinkus NATO viršūnių susitikimo sostine niekas negalėjo prognozuoti, kad jis vyks arčiausiai karo zonos esančioje Aljanso narės sostinėje. Dabar dar gerokai iki forumo pradžios niekas neabejojo, kad avansu istoriniu imtame vadinti forume lakmuso popierėliu, ar jis tikrai toks, bus Ukrainos klausimas.
Deja vu
„Aš – neoficialus asmuo, galiu sakyti, ką iš tikrųjų manau. Manau, mūsų prezidentas iš pradžių pasakė absoliučiai teisingai, bet paskui jo patarėjai, mūsų ir Vakarų diplomatai jam paaiškino, kad eidamas tokias pareigas jis neturi teisės taip kalbėti. Tad jis suvaidino tą vaidmenį, padarė geriausia, ką galėjo, nes visiškai priklausome nuo sąjungininkų ginklų tiekimo ir negalime pasakyti, ką iš tikrųjų manome“, – bene didžiausią NATO viršūnių susitikimo kaktomušą „Kauno dienai“ komentavo Rusijos ir Ukrainos karo veteranas publicistas Jevhenas Dykijus, beje,1991-ųjų sausį Vilniuje buvęs užsieniečių dalinio Lietuvos savanorių pajėgose vadu.
Nusivylimas: „Mums skaudu ir apmaudu, tai nesąžininga ir neteisinga. V. Putinui pasiųstas signalas, kad Rusija vis dar turi įtaką, ką į NATO priimti, o ko ne“, – sako J. Dykijus. Asm. archyvo nuotr.
Dar vykdamas į Vilnių Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis taip įvertino NATO susitikimo komunikato tezes dėl jo šalies narystės perspektyvų: „Tai beprecedentis ir absurdiškas dalykas, kai nenustatytas nei kvietimo, nei Ukrainos narystės laikas. Kartu pridedama miglota formuluotė apie „sąlygas“ net dėl Ukrainos pakvietimo. Atrodo, kad nėra pasirengimo nei pakviesti Ukrainą į NATO, nei padaryti ją Aljanso nare.“ Tačiau baigiantis forumui po Didžiojo septyneto (G7) lyderių pažado apie nuolatinę paramą, jis jau sakė: „Ukrainos delegacija parsiveža namo reikšmingą saugumo pergalę Ukrainai, mūsų šaliai, mūsų žmonėms, mūsų vaikams.“
J. Dykijus pasakoja, kad ukrainiečių tarpusavio pokalbiuose, socialiniuose tinkluose liūdnai juokaujama, kad šiuo metu jie išgyvena savotišką deja vu: prisimenamas 2013-ųjų ruduo, kai visi akylai stebėjo taip pat Vilniuje vykusį ES Rytų partnerystės forumą ir tikėjosi, kad bus pasirašyta Ukrainos Asociacijos sutartis su ES.
„Ir tada nesulaukėme, ko tikėjomės, bet dėl to buvo kaltas mūsų prezidentas. Mums teko išeiti į Maidaną ir jį pakeisti. Tačiau negalime išeiti prieš Baltuosius rūmus ir pakeisti JAV prezidento. Tarp eilinių ukrainiečių dabar daug liūdesio ir apmaudo, bet ekspertai jau prieš kelias savaites tikrai suprato, kad taip bus. Iki paskutinio momento vylėmės, kad įvyks kažkoks stebuklas, kaip kad dėl Švedijos, bet nenutiko“, – apgailestauja J. Dykijus ir priduria, kad kai kelios dienos iki viršūnių susitikimo JAV sutiko duoti Ukrainai kasetinės amunicijos, tapo aišku, kad tai kaip vaikui duoti saldainį ir sakyti – neverk, bet kvietimo į NATO nebus.
Tačiau, sako ginklu už savo tėvynę kovojęs ukrainietis, šis viršūnių susitikimas – ne paskutinis. Susitikimų dar bus, o ginklų fronte reikia dabar: „Todėl, jei Vakarų lyderiai savo baimę ir neryžtingumą pakviesti į NATO kompensuos ginklų tiekimo padidinimu, tai šiandien normalūs mainai. Dabar mums svarbiausia nugalėti kare, o būsime NATO ar ne, sprendžiasi ne viršūnių susitikimuose, o fronte, tai sprendžia ne J. Bidenas, ne V. Zelenskis, o eiliniai bevardžiai kareiviai ir karininkai Rytų fronte, ir tai priklausys nuo to, kaip jie atliks savo darbą, kiek tam gausime ginklų ir karinės technikos. Paprasti vaikinukai ir merginos, kurie metras po metro atkovoja mūsų valstybės teritoriją, dabar sprendžia Europos ateities saugumo architektūrą. Jei laimėsime, įstosime ir į NATO, ir į ES, jei ne, tai nebus aktualu.“
J. Dykijus piktinasi, kad dalis turtingų ir galingų Vakarų valstybių lyderių lig šiol gyvena apimti Rusijos propagandos sugalvotų baimių, bijo kažkokios eskalacijos. „Velniai rautų, kokia dar eskalacija, Rusija ir taip naudoja visus kuriuos turi ginklus, išskyrus branduolinį, nes supranta, kad branduoliniame kare neturi šansų laimėti“, – sako J. Dykijus.
Mačiau, kaip viskas vyko, ir manau, kad tai buvo pavyzdinis renginys. Išlaikyta riba tarp oficialumo ir visuomenės dalyvavimo, viskas vyko sklandžiai, subtiliai ir sėkmingai.
Antra, pasak jo, Vakaruose yra konsensusas neleisti Vladimirui Putinui laimėti, bet kol kas nėra konsensuso padėti ukrainiečiams nugalėti Rusiją, atsikovoti visą šalies teritoriją. Bijoma, kad Rusijoje gali prasidėti sukrėtimai, ji gali subyrėti į dalis ir kiekviena turėtų savo Ramzaną Kadyrovą su branduoliniu ginklu arba V. Putino režimą pakeistų dar didesnis blogis, jei į valdžią ateitų Jevgenijus Prigožinas.
„Taip gali būti, bet tai Rusijos problema. Tačiau ši baimė riboja, kokius ginklus mums duoda, o kokių – ne, arba draudžia juos panaudoti Rusijos teritorijoje. Tarptautinėje teisėje nėra tokios normos, kad kai kariauja dvi šalys, vienos iš jų teritorija neliečiama, ir istorijoje nebuvo tokio karo, kad nebūtų bandoma jį perkelti į priešo teritoriją, nes tai pergalės pagrindas“, – piktinasi J. Dykijus.
Jis ironizuoja, kad Vakarų lyderiai sako, kad Ukraina kaip Dovydas kovoja su Galijotu, bet jie sprendžia, kokio dydžio akmuo bus Dovydo rankose ir kokiu atstumu jis turi teisę tą akmenį mesti.
„Mums skaudu ir apmaudu, tai nesąžininga ir neteisinga. V. Putinui pasiųstas signalas, kad Rusija vis dar turi įtaką, ką į NATO priimti, o ko ne. Tačiau suprantame, kad jei nugalėsime Rusijos kariuomenę, ir diplomatiniame fronte pasieksime daugiau. Jei ne, kad ir ką mums būtų pažadėję viršūnių susitikime, tuos pažadus atsiimtų. Neužmiršome Budapešto memorandumo 1994-aisiais, pagal kurį atidavėme savo branduolinę ginkluotę mainais į mūsų saugumo garantijas. Dabar G7 vėl mums pažadėjo saugumo garantijas. Deja vu. Tačiau yra, kaip yra, realiame pasaulyje turime laimėti karą ir išgyventi“, – sako J. Dykijus.
Jis pabrėžia, kad ukrainiečiai labai vertina lietuvių indėlį į tai, kas vyksta, matė, kaip NATO viršūnių susitikimas Vilniuje buvo sutiktas jūra Ukrainos vėliavų, dėkoja, kad Lietuva padarė net daugiau, nei buvo įmanoma padaryti.
Suderinti sunku
„Pasaulio ekspertai sutaria, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikimą galima vertinti pagal principą pusiau pilna, pusiau tuščia stiklinė: vieni mano, kad pasiekti geri rezultatai, kiti – kad ne“, – dienraščiui sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos fakulteto profesorius Gintautas Mažeikis.
Jo vertinimu, dar iki susitikimo buvo suderėti gana geri sprendimai dėl vienapakopio, praleidžiant Narystės veiksmų planą, Ukrainos stojimo į NATO. Įgyvendinus tam tikras sąlygas, ji galėtų gauti kvietimą į Aljansą net kitų metų tokio paties formato kaip Vilniuje susitikime Vašingtone, jei karas bus baigtas.
Pasak VDU profesoriaus, didžiausios problemos, dėl kurių buvo aktyviai diskutuojama ir buvo nesutarimų, – dvi. Pirma, klausimas, ji bus pakviesta po karo ar bus nustatytas pakvietimo laikas – metai ar dveji. „Skirtumas tas, kad Rusijos pastangomis šis karas gali virsti rusenančiu ir trukti keletą dešimtmečių, jei ji nepasirašys kapituliacijos sutarties. Vadinasi, pagal tą formulę, kuri pasiūlyta Ukrainai, ji niekada nebūtų priimta į NATO. Taip, yra pažadas, jei įgyvendinsite tam tikrus biurokratinius sprendimus, galime jus pakviesti, bet karas turi baigtis. Tačiau jis gali būti neužbaigtas ir dešimtmečius“, – aiškina G. Mažeikis.
Reakcija: ukrainiečiai labai vertina lietuvių indėlį į tai, kas vyksta, matė, kaip NATO viršūnių susitikimas Vilniuje buvo sutiktas jūra Ukrainos vėliavų.
Pasak jo, Vilniuje priimta formulė yra mažiau, nei Ukraina tikėjosi, bet daug, nei galėjo Vakarai pasiūlyti, nes jie nenori įsivelti į karą su Rusija, kuris galėtų virsti branduoliniu. Tad Vakarų ir Ukrainos pozicijos nesuderinamos visu 100 proc. tik iš dalies ir dėl to kyla nesutarimų.
Be to, nors Ukraina džiaugiasi, kad iš Vakarų gauna ginklų, bet jie seni, o reikia modernesnių ir daug. G. Mažeikis konstatuoja, kad Vakarai vis dar nepasirengę visiškai patenkinti Ukrainos karinių poreikių. Vilniuje džiaugsmingai sutiktas G7 pažadas teikti nuolatinę paramą. „Tačiau ypatingo proveržio nėra, G7 šalys jau seniai palaiko Ukrainą. Žinoma, gerai, kad bus stabilumas, nes tai galingesnės šalys, kurios gali prisiimti dvišalius įsipareigojimus. Kas, kad Lietuva labai palaiko Ukrainą, bet mes neturime nei lėktuvų, nei „Patriot“ sistemų, kurias galėtume tiekti Ukrainai“, – aiškina G. Mažeikis.
Perspektyvos: pasak G. Mažeikio, Rusijos pastangomis šis karas gali virsti rusenančiu ir trukti keletą dešimtmečių. Tad pagal formulę, kuri pasiūlyta Ukrainai, ji niekada nebūtų priimta į NATO. E. Ovčarenko/BNS nuotr.
Kalbant apie NATO, ypač jo rytinio flango saugumo didele sėkme laikomi ir regioniniai gynybos planai, dėl kurių sutarta Vilniaus susitikimo išvakarėse. Tačiau, atkreipia dėmesį G. Mažeikis, nereikia būti optimistais, kad jau rytoj atvažiuos į Lietuvą kokios brigados. Pasirašyti principiniai dokumentai, o juose numatyti pajėgumai bus plėtojami daugelį metų.
Bene džiaugsmingiausiai Vilniuje buvo nusiteikę švedai, nes pagaliau Turkija paskelbė nebeblokuosianti jų kelio į NATO. Tačiau, pasak VDU profesoriaus, nors pavyko pasiekti principinį proveržį, bet trintys dar įmanomos, nes ratifikavimas Turkijoje planuojamas tik spalį.
Didelė sėkmė
NATO viršūnių susitikimas – neabejotinai daugiausia dėmesio sulaukęs renginys Vilniaus istorijoje – baigėsi. Išlydėjome apie 150 tarptautiniu mastu saugotinų politikų, tarp kurių – 40-ies valstybių vadovai, apie 2,4 tūkst. oficialių delegacijų narių, apie 1 tūkst. užsienio šalių žurnalistų.
Tris dienas viso pasaulio akys buvo nukreiptos į mūsų sostinę, didžiausių informacijos kanalų žinios prasidėdavo nuo jos vardo. Vilniaus savivaldybė suskaičiavo, kad per kelias dienas paskelbta per 100 tūkst. publikacijų, net apie 12 tūkst. JAV, po 7 tūkst. – Vokietijos ir Turkijos žiniasklaidos priemonėse, daugybė net ne NATO šalyse, pavyzdžiui, Australijoje ir Indijoje (atitinkamai 3 tūkst. ir 2 tūkst. publikacijų). Ukrainos prezidento V. Zelenskio kalba Lukiškių aikštėje paminėta 231 straipsnyje, o bendra pasiekta auditorija – net 1,4 mlrd. žmonių. Jau nekalbant, kad Vilnius mirgėjo viso pasaulio internautų įrašuose.
„Mes tai padarėme! NATO viršūnių susitikimas Vilniuje tapo tikra Lietuvos – mūsų visų – sėkmės istorija“, – ketvirtadienį „Facebook“ paskyroje parašė Gitanas Nausėda ir pasidžiaugė, kad išgirdo daugybę nuoširdžių komplimentų Lietuvai, jos gamtos grožiui ir kaip laikrodis veikusiam susitikimo organizaciniam mechanizmui.
Sėkmė: pasak M. Katkaus, toks renginys yra tūkstančio balų svarbos. Tai buvo pavyzdinis renginys. J. Kalinsko/BNS nuotr.
Komunikacijos paslaugų agentūros „Fabula“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus, vertindamas forumą viešųjų ryšių eksperto akimis, sako, kad toks didžiulio masto ir didžiulės svarbos renginys kaip NATO viršūnių susitikimas pats savaime yra 100 balų svarbos. NATO renginys, kuris vyksta karo metu, yra 200 balų, o jei dar šalyje, kuri per 80 km nuo vienos iš kariaujančių pusių sienos, yra 1 000 balų svarbos.
„Ką šalia to galėjome padaryti, tai susimauti arba padaryti viską labai gerai, bet to įtaka tik 30 balų svarbos. Ar padarėme gerai? Kalbėjau tiek su į Vilnių atvykusiais žurnalistais, tiek su verslo, biurokratijos atstovais, galų gale, pats esu vilnietis, mačiau, kaip viskas vyko, ir manau, kad tai buvo pavyzdinis renginys. Išlaikyta riba tarp oficialumo ir visuomenės dalyvavimo, viskas vyko sklandžiai, subtiliai ir sėkmingai“, – savo vertinimu su „Kauno diena“ pasidalijo M. Katkus.
Vilniaus savivaldybė pasidžiaugė, kad pasaulio žiniasklaidoje minėtas ir mūsų sostinės 700 metų jubiliejus, neužmirštas ir miesto grožis, jo istorija, net rožinė sriuba. Tikimasi, kad dėmesys Lietuvai neišblės iš karto pasibaigus didžiajam renginiui. Ar tikrai?
„Vilnius pasirodė kaip gražus ir saugus miestas, į kurį nebijo atskristi net JAV prezidentas. Tiesioginių dividendų turizmui kažkiek bus, bet renginys buvo ne apie turizmą. Pasauliui pasiųsta žinutė apie Lietuvą kaip integralią ir saugią Vakarų pasaulio dalį, kuri labai nori padėti Ukrainai, tai irgi buvo paminėta visoje žiniasklaidoje. Didelė sėkmė, kad renginys vyko pas mus“, – neabejoja M. Katkus.
