Ant kenotafo – simbolinio antkapinio paminklo – užrašyta: „SENOVĖS AIGIPTO PAKERĖTA SAULĖS DUKRA“.

Kaip antradienį pranešė Lietuvos nacionalinis muziejus, tokia atminties ženklo forma pasirinkta ne tik dėl M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės domėjimosi senovės egiptiečių mirties ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimu, jos iš Egipto atvežtų eksponatų, bet ir dėl egiptologės asmenybės.

„Inspiracija tapo tai, kad ji gyveno su mumija po savo pačios lova. Pagalvojau, kad net ir po mirties būtų gerai tą pratęsti. Ir jaučiu, kad jai tai patinka, nes man nebuvo jokių kliūčių, nors dažniausiai vis kas nors nutinka“, – sakė skulptorė.

Pasak pranešimo, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė siekė kada nors Lietuvoje surengti visų šalyje saugomų egiptikos eksponatų parodą. Tarp jos surinktų eksponatų, be mumijos ir sarkofagų, yra ir vienintelis Lietuvoje papirusas su „Mirusiųjų knygos“ ištrauka, kaukių ir daugybė smulkių amuletų. Eksponatus ji skolino Vytauto Didžiojo muziejaus „Egiptiškąjam kampeliui“, o nesant tinkamų sąlygų muziejuje, laikė juos savo namuose.

Pirmosios lietuvių egiptologės palaidojimo vietą išsiaiškinti pavyko muziejaus, Kultūros paveldo departamento ir kapinių administracijos atstovams, ji iki tol buvo nežinoma net giminėms.

„Atrasti buvusią palaidojimo vietą padėjo ilgus metus Kultūros paveldo departamente dirbusi ir kapines kuravusi Audronė Vyšniauskienė. Ji žinojo Vilniaus kapinių knygas bei planus. Siūlo galą užčiuopė 1961 metų inventorizacinėje knygoje. Ten esančiame įraše pažymėta, jog jau tada kapavietę žymintis medinis kryžius su įrašu apie 1941 metais palaidotą Mariją Rudzinskaitę buvo sutręšęs“, – kalbėjo parodos bendrakuratorė, muziejaus restauratorė Simona Matuzevičiūtė.

„Pagal senąjį kapinių planą buvo nustatyta apytikslė kapo – deja, jau buvusio – vieta, nes jis pagal galiojančią tvarką buvo iš naujo užlaidotas“, – sakė ji.

Kenotafo pastatymą organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi ir Vilniaus universitetu.

„Nors Vilniaus universitete M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dirbo tik paskutiniuosius metus, netiesioginis santykis su universitetu ją siejo nuo pat karjeros pradžios. Egiptologės specializaciją ji įgijo studijuodama pas tuo metu garsiausią egiptologą prof. Borisą Turajevą, kuris buvo 1-osios Vilniaus gimnazijos, XIX a. įkurtos uždaryto Vilniaus universiteto patalpose, absolventas“, – sakė Vilniaus universiteto rektorius profesorius Rimvydas Petrauskas.

Anot jo, vėliau ne kartą kviesta dirbti į Vilniaus universitetą, mokslininkė griežtai atsisakė atvykti iki tol, kol sostinė nepriklausys Lietuvai.

„Atgavus Vilnių, nors ir trumpai, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė paskutiniuosius gyvenimo darbus užbaigė Vilniaus universitete“, – sakė R. Petrauskas.

M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė buvo pirmoji profesionali ir savo gyvenimo laikotarpiu vienintelė Lietuvos egiptologė, visą gyvenimą paskyrusi Senovės Egipto istorinio palikimo tyrimui. Mokslininkė 18 metų dirbo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente. 1922 metais jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Senovės Rytų istorijos kursas, studentus supažindinęs su meno bei raštijos paminklais.

„Egipte moksliniais tikslais ji lankėsi net tris kartus: Kairo muziejuje tyrinėjo ką tik rasto Tutanchamono kapo radinius, lankė paminklus ir kasinėjimus. Šios kelionės ir užmegzti ryšiai leido jai sukaupti nedidelę vertingų Senovės Egipto dirbinių kolekciją. Dabar ji saugoma mūsų muziejuje“, – sakė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė.

M. Rudzinskaitei-Arcimavičienei atminti skirtą kenotafą galima pamatyti apsilankius Vilniaus Antakalnio mikrorajone esančioje Saulės kapinėse. Jis stovi šalia neišlikusios jos palaidojimo vietos, prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios.