Siūti privertė gyvenimas

56-erių moteris sako, kad siūti pradėjo dar paauglystėje. Anot Neringos, sovietiniais laikais pasipuošti galėjo tik tos moterys, kurios turėjo pažįstamų prekybos bazėse ar drabužių parduotuvėse. Kitiems belikdavo stotis į milžiniškos eilės galą, jei ką gražaus „išmesdavo“, arba išmokti siūti pačioms.

Iš pradžių mergaitei siūdavo mama, bet įnoringai paauglei ji vis dažniau nesugebėdavo įtikti. Todėl pamažu ir pati Neringa sėsdavo prie mamos siuvimo mašinos ir mokėsi siūti.

„Esu savamokslė. Mama parodė kelias siūles, o paskui prasidėjo mano bandymai“, – atvirauja pašnekovė.

N.Šatevičienė pamena, kad jos mokykliniais laikais visi vaikai sportuodavo vilkėdami vienodais mėlynais treningais, kurie jai buvo labai negražūs.

„Matydavau, kad kai kurie klasiokai vilki iš vadinamųjų spekuliantų nupirktus garsios firmos „Adidas“ treningus. Todėl vieną dieną neištvėriau ir pasisiuvau savo adidus – prisiuvau to mėlyno treningo šonuose baltas juosteles ir daug baltų užtrauktukų“, – juokiasi pašnekovė, vienuoliktoje klasėje pati susimodeliavusi šiek tiek kitokią mokyklinę uniformą, nei jos klasiokių.

„Siūdavau ne tik sau, bet ir broliams. Visokias įdomesnes kelnes su didelėmis kišenėmis“, – prisimena ji ir džiaugiasi, kad visi trys jos broliai mielai vilkėdavo sesutės modeliuotus drabužius.

Niūriais deficitų laikais

Vienintelė tuo metu egzistavusi problema – audiniai. Gražesnių ieškoti Neringos tėvai važiuodavo net į Latviją ar Estiją.

Neturiu jokių penkmečio planų, kuriuos reikėtų kuo greičiau įvykdyti. Siuvu, kai rankos to prašo, kai galiu iš tiesų mėgautis kūryba.

„Būdavo, sėdame į tėčio žiguliuką ir dardame visi į Rygą. Ten, beje, pirkdavome ir patalynę, nes mūsų šeima buvo didelė, visiems visko reikėjo, o čia nieko nebuvo... Pamenu, kad velvetinių ir džinsinių audinių mama iš kažkur gaudavo, bet su didžiausiu antkainiu. Pirkdavo, kaip nepirks: abi juk puoštis norėjome!“ – linksmai prisimena pašnekovė.

Šeimoje niekas dėvėtų drabužių neišmesdavo. Iš sunešiotų marškinių, paltų, striukių juodvi su mama vis kažką įdomaus sugalvodavo persisiūti.

Didžiausia šventė būdavo tuomet, kai pavykdavo nusipirkti (tiesa, tik iš po prekystalio) deficitinį žurnalą „Burda“ su drabužių iškarpomis.

„Ką ten „Burda“! Jei, būdavo, gauni pavartyti bet kokį užsienietišką žurnalą, tai visų pirma žiūri į nuotraukas. Labai visiems knietėjo sužinoti, kaip už tos geležinės uždangos žmonės rengiasi“, – prisimena N.Šatevičienė, dažnai mėgindavusi kažką gražaus nusikopijuoti ir pasisiūti pati.

Pakluso suaugusiųjų valiai

Neringos vaikystė prabėgo Kėdainių rajone, Pelutavos kaime. Ji pasakoja labai norėjusi baigusi mokyklą stoti ten, kur galėtų realizuoti menišką savo prigimtį, deja...

„Mokyklos mokytojų ir tėvų akimis tebuvau vaikas iš kaimo, tad man pasiūlė per daug nesvajoti ir rinktis praktiškesnę profesiją“, – pamena pašnekovė, paklususi suaugusiųjų valiai ir pasirinkusi kur kas žemiškesnius – buhalterės – mokslus, tačiau visą tą laiką neapleidusi ir siuvimo.

„Siuvimo mašina tiek tada, tiek ir vėliau – sukūrus šeimą – tapo mano geriausia drauge. Kai gimė dukra Gintarė, atsirado dar didesnė paskata siūti – tiek sau, tiek ir jai. Nevengiau ir rankdarbių – vilnos vėlimo, papuošalų kūrimo, dekupažo ar pynimo iš laikraštinių vytelių. Viskas, ko dar nebuvau bandžiusi, man buvo įdomu“, – atvirauja Neringa, tik prieš keletą metų pradėjusi siūti medžiaginius žaislus.

Šokančios siūlės

„Viskas prasidėjo prieš pat karantiną. Mano dukra turėjo eiti pas draugę į svečius lankyti jos vaikelio. Reikėjo dovanos. Pas vieną lietuvių kūrėją ji įsigijo medžiaginį rankų darbo meškiuką“, – prisimena ji.

Skirtingi: nors žaislai gali atrodyti panašūs, bet veidukai, kuriuos Neringa siuvinėja rankomis, kaskart kitokie. / N. Šatevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Neringai jis pasirodė labai gražus ir lengvai pasiuvamas. Užsimanė ir pati pamėginti. Pavyko. Pasiuvo dovanų vienai savo draugei, kitai. Paskui minkštų žaislų ėmė teirautis jos draugių draugės ir jų pažįstamos. Taip ir užsisuko kūrybos ratas, kuris tebesisuka iki šiol. Net teko savo hobiui sugalvoti pavadinimą. „Šoka siūlės“ – taip žaismingai feisbuke vilnietė pristato savo veiklą – originalius rankų darbo žaisliukus.

Audinių likučių Neringai parūpina skiautinius siuvančios jos kolegės. 30–40 cm ūgio kiškučiui ar meškučiui daug audinio nereikia.

„Bet visa esmė net ne audinys, o žaislų veidukai. Kiekvieno iš jų išraiška vis kitokia“, – aiškina žaislų veidukus rankomis siuvinėjanti Neringa.

Kokia tądien užvaldžiusi nuotaika – toks bus ir veidelis: linksmas, išdykęs, svajingas, susimąstęs, o gal liūdnas.

Patinka siūti šeimynas

Neringa prisipažįsta, kad širdis džiaugiasi dar labiau, kai žaislas pradžiugina ir vaiką, kuriam buvo skirtas.

„Kartais su dukra pajuokaujame, kad manyje turbūt vis dar gyvena ta maža mergaitė, kuriai reikia žaislų“, – atvirauja N.Šatevičienė ir prisimena, kad vaikystėje mama jai buvo pasiuvusi Skudurinę Onutę, su kuria nesiskirdavo eidama miegoti.

Dabar ji laiminga, pildydama mažųjų svajones. Vienam prireikia drakoniuko, kitam meškiuko ar zuikučio, o trečiam, žiūrėk, ir dar kokio Neringai visai negirdėto personažo iš populiaraus šių laikų animacinio filmuko ar kompiuterinio žaidimo. Tuomet jai tenka ieškoti paveikslėlių internete, paskui daryti iškarpas, kirpti, siūti, siuvinėti, o kai kurias detales – net ir numegzti.

„Jei turėčiau anūkų, gal lengviau būtų orientuotis šių dienų vaikų žaislų madose. Neseniai dalyvavau „Antro šanso“ mugėje, kur viena mamytė paprašė pagaminti savo vaiko mėgstamą personažą – meškėną. Prisipažinsiu, tokio nežinojau, tad teko pagūglinti, kad pamatyčiau, kaip jis atrodo. Tik tuomet sutikau panašų pagaminti“, – pasakoja Neringa.

Moteris nebijo prisipažinti, kad kartais ir nepasiseka. Sykį bandė pasiūti ugniagesių mašiną, kuri būtų dar ir pagalvė. Deja, rezultatu nebuvo labai patenkinta. Todėl pagalvė su ratukais atsidūrė pas pusbrolį, o šis ją nusivežė į gaisrinę, kurioje pats dirbo.

Kokių žaislų Neringai yra tekę siūti? Jos žodžiais tariant, pačių įvairiausių. Zuikių, meškučių, katinų, avyčių, pelių, balvonėlių.

„Man labai patinka siūti šeimynas, – šypsosi lėlių kūrėja. – Neseniai pasiuvau tėtį zuikį, mama zuikienę ir leliuką zuikiuką. Tuomet vaikas gali su jais visais žaisti siužetinius žaidimus. Kartą gavau užsakymą pasiūti ne tik žaislą, bet ir daug drabužėlių, kad vaikas galėtų tą žaislą perrengti.“

Tik įsivaizduokite, kaip smagu būtų turėti žaislą, pasiūtą iš kokio nors vaikystės drabužio. Tas žaislas mus galėtų lydėti per visą gyvenimą.

Ne žaislų fabrikas

Dažnai žaislo idėją pasufleruoja audinio raštas. Kartą, kai draugė atnešė juodai ir baltai dryžuoto audinio atraižų, Neringa pabandė iš jų pasiūti zebriukų šeimyną.

„Tikra laimė draugauti su moterimis, kurios siuva. Jos man dažnai parūpina visokių medžiagų skiautelių – nereikia net pirkti, – džiaugiasi pašnekovė, nevengianti siūti ir iš draugių atiduodamų vaikų išaugtų drabužėlių. – Tik įsivaizduokite, kaip smagu būtų turėti žaislą, pasiūtą iš kokio nors vaikystės drabužio. Tas žaislas mus galėtų lydėti per visą gyvenimą.“

Neringos siūti žaislai, kokių nerasi jokioje parduotuvėje, domina įvairaus amžiaus vaikus. Kartą siuvo dovaną devynerių metų berniukui, kuris labai mėgo traukinius.

„Išėjo toks geležinkelininkas su riestais ūsiukais, kepure. Kad jūs matytumėte, kaip tas berniukas nuoširdžiai džiaugėsi. Sakė, kad čia pati geriausia dovana, kokią tik yra turėjęs! Kartais mano žaislą įsigyja ir suaugęs žmogus – gal suveikia kokie vaikystės laikų prisiminimai?“ – spėliojo Neringa.

Neišskiriamos: su siuvimo mašina nuo vaikystės draugaujančiai Neringai medžiaginių žaislų kūrimas – atgaiva po darbų visuomeninio maitinimo sferoje. / N. Šatevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar lengvai pavyksta paleisti savo žaislus? Pasirodo, kai galvoji apie kitą žmogų, o ne apie save, gailesčio nekyla. „Man smagu, kad kažkam jie suteikia daug laimės. Sau juk visada galiu panašų pasisiūti“, – šypsosi naginga moteris.

Kiek tų žaislų iškeliavę po Lietuvą ir pasaulį? Neringa neskaičiuoja, bet keletą šimtų jau tikrai bus pasiuvusi. Kai pajunta, kad žaislų kūrimas nebekelia džiugesio, daro pertrauką. Tuomet į rankas ima mezginį. Ilgi rudens vakarai tam kuo puikiausiai tinka.

„Juk ne žaislų fabrike dirbu! – juokiasi N.Šatevičienė. – Neturiu jokių penkmečio planų, kuriuos reikėtų kuo greičiau įvykdyti. Siuvu, kai rankos to prašo, kai galiu iš tiesų mėgautis kūryba.“