– Smagu, kad visuomenė sąmoningėja ir vis daugiau kūrėjų papildo tvarios mados dizainerių gretas. Kokią žinutę su „Emit-terre“ skleidžiate jūs?
– „Emit-terre”, išvertus iš anglų ir lotynų kalbų, reiškia tą patį – skleisti, nešti. Aš per savo kūrybą noriu skleisti žinią apie tvarumą. Grįžusi į Lietuvą maloniai nustebau, kiek daug žmonių kalba ir rūpinasi, kokį maistą valgo, kokiais kremais tepasi, kiek daug dėmesio skiria vidinei gerovei, bet, deja, vis dar nekreipia dėmesio į drabužių, kuriuos dėvi, kilmę – nesidomi, kaip ir iš ko jie pagaminti.
– Turite omenyje ne tik audinio pluoštą, bet ir pačią drabužio gimimo istoriją – nuo audinio iki paskutinės siūlės?
Dėvėti pesticidais išpurkštus audinius – tas pats, kaip gerti nešvarų vandenį ar valgyti antibiotikų prifarširuotas vištų krūtinėles.
– Būtent. Mes net nesusimąstome, kad šimtaprocentinė medvilnė slepia kur kas daugiau, nei galime įsivaizduoti. Ta medvilnė gali būti užauginta Indijoje baisiomis sąlygomis – pripurkšta pesticidų. Ją renkantys žmonės – ištisi kaimai – nuo kenksmingų darbo sąlygų serga onkologinėmis ligomis.
Kai ėmiau studijuoti viename Londono universitete, kuris daug dėmesio skiria tvariai madai, jau pirmaisiais metais dėstytojai sudėliojo prioritetus ir ragino elgis atsakingai. Pasiūlė peržiūrėti dokumentinį filmą „True Cost“ (liet. „Tikra kaina“), kuris atskleidė žurnalistinį tyrimą, kaip pasaulyje gaminami greitosios mados drabužiai.
Mačiau mažamečius indų vaikus, baisiomis sąlygomis siuvančius fabrikuose, miegančius ten pat ant grindų ir per dieną uždirbančius po vieną dolerį. Mačiau, kaip mamos palieka savo leliukus ant siuvyklos slenksčio, nes joms neleidžiama mažylių neštis į vidų. Mačiau, kaip ištisi kaimai miršta nuo vėžio, nes vienintelis jų darbas – purkšti medvilnės laukus pesticidais.
Po tokių sukrečiančių vaizdų jau nebesinorėjo pirkti sijono už 10 eurų, pagaminto Kinijoje arba Indijoje, ir propaguoti greitąją madą. Žiūrėdama į tokius pigius drabužius mačiau viena – kapines. Todėl pirkėjai, kurie renkasi tokius drabužius, turėtų žinoti, prie ko jie tiesiogiai prisideda. Dėvėti pesticidais pripurkštus audinius – lygiai tas pats, kaip gerti nešvarų vandenį ar valgyti antibiotikų prifarširuotas vištų krūtinėles.
Ypatingi: šie lininiai bikiniai neskirti maudymuisi. Tai tiesiog stilinga atostogų ar vasariškos aprangos dalis. I. Kravčenkės asmeninio archyvo nuotr.
– Siūlote gyventi sąmoningiau ir domėtis tuo, kas liečiasi prie mūsų kūno?
– Būtinai! Turime suprasti, kad mados industrija yra didžiausia planetos teršėja po naftos pramonės. Kad Indija ir Afrika užversta drabužių sąvartynais iš visos Europos.
Mes jau turime daugiau, negu reikia, todėl, norėdami būti tvarūs, turėtume išvis nieko negaminti – dėvėti tai, ko jau prisigaminome, arba keisti požiūrį ir būti išrankesni – žiūrėti, ką perkame, ir ne tik maisto parduotuvėje.
Gyvendama Londone aš labai pamėgau vadinamąsias charity (labdaros) parduotuves, į kurias žmonės atneša savo nebenešiojamų drabužių. Nepatikėsite, kokių puikių dalykų čia galima rasti! Nuo natūralaus šilko, kitų prabangių audinių drabužių iki garsių dizainerių kūrinių! Kai suteiki drabužiui antrą galimybę – jį persiuvi savaip arba iš dviejų dėvėtų padarai vieną – štai čia ir yra tikrasis tvarumas!
Sutinku, kad drabužis – žmogaus saviraiška. Tačiau gal, norint save išreikšti, nebūtina pirkti naujo? Tarkime, aš dabar vilkiu kimono suknele, pasiūta iš dėvėtų drabužių parduotuvėje pirkto indiško vintažinio sario, kuris, beje, yra iš gryno šilko. Turiu tokių kokybiškų, bet persiūtų drabužių ne vieną, nes į madą žiūriu per meno prizmę. Jaučiuosi atsakinga, nes, nusprendusi kurti savo mados ženklą, ilgai galvojau, kuo pati galėčiau prisidėti prie tvarios mados judėjimo.
– Ar pirmajam startui pasirinkote natūralų lino pluoštą?
– Taip, nes jo savybės labai vertinamos visame pasaulyje. Tačiau kartu susidūriau su didele problema: niekaip negalėjau jo rasti ekologiško ir švaraus, t. y. nepurkšto pesticidais, išausto neišnaudojamų žmonių ir pan. Norėjau, kad mano būsimų drabužių žaliava būtų išauginta Lietuvoje. Deja, čia lino pluoštas auginamas tik sėmenims, o fabrikai, gaminantys lininius drabužius, jį perka nesertifikuotą – galimai užaugintą Kinijoje ar Indijoje.
Pirkdami kiaušinius klausiame, kur ūkininkai laiko vištas, bet kažkodėl nesidomime, kaip gimsta ir iš ko padaromas mūsų kasdienis drabužis.
Laimei, lankydamasi vienoje parodoje Paryžiuje radau gamyklą, kuri superka pluoštą iš Šiaurės Europos lino augintojų. Jis sertifikuotas, nepurkštas. Išaustas etišku principu dirbančiuose fabrikuose, kuriuose žmonės gauna normalų atlyginimą, socialinių garantijų.
– Iš šito audinio jūs gaminate drabužius, skirtus žmonėms, propaguojantiems holistinį ir sąmoningesnį gyvenimo būdą?
– Taip. Noriu būti atvira savo vartotojams, kurie turi teisę žinoti apie gaminį viską.
Šiuo metu kaip tik siuvamos lininės kimono tipo suknelės, kuriomis moterys galės puoštis ne tik kasdien, bet ir ypatingomis progomis. Galės jas dėvėti ir kaip prabangius chalatus, ir kaip lengvus vasarinius apsiaustus. Mintis siūti prabangius lininius kimono man kilo lankantis vintažinėse parduotuvėse. Iš ten ir pati turiu nemažai šilkinių kimono, kuriuos dėviu įvairiausiais būdais.
Mano veiklai svarbus ir dar vienas aspektas. Noriu, kad mano kurti drabužiai būtų gaminami vietinių amatininkų ar vietinės nedidelės siuvyklos, nes tai nėra masinė gamyba. Todėl suprantama, kad tokie drabužiai negali būti pigūs. Savo esamoms ir būsimoms klientėms sakau: pirkite mažiau, bet geriau dėvėkite drabužį visą gyvenimą, perduokite jį savo vaikams. Tai ir bus tikrasis tvarumas.
– Jūsų tinklalapyje mačiau nuostabų lininį paplūdimio komplektą…
– Kurdama šį kelių dalių vasaros kostiumą ieškojau vietinės amatininkės, kuri iš natūralaus lino siūlų numegztų mano sumanytus drabužius. Šortai, bikinio tipo viršutinė dalis, liemenė, sijonas – viskas yra numegzta rankine mezgimo mašina. Tik skubu užbėgti jūsų klausimui už akių – taip, šie lininiai bikiniai neskirti maudymuisi. Tai tiesiog stilinga atostogų ar vasariškos aprangos dalis.
– Žvilgsnis užkliuvo ir už natūralaus pluošto pintos rankinės. Spėju, jos gamintos ne iš lino?
– Rankinės nupintos iš Rafijos palmių lapų. Jos auga Madagaskare. Pluoštas stiprus ir patvarus, todėl idealiai tinka rankinių gamybai. Rafijų lapams dažyti Madagaskaro moterys naudoja įvairius natūralius dažus, gautus iš augalų ir dirvožemio.
Toje pačioje Paryžiaus parodoje, apie kurią kalbėjau, sutikau ir pagyvenusių prancūzų porą. Sužinojau, kad ji Madagaskare teikia darbą moterims, kurios būtent ir pina šiuos krepšius. Už savo darbą jos gauna normalų atlyginimą. Aš taip susižavėjau jų darbu, kad pasakiau prancūzams, jog irgi noriu bendradarbiauti – prekiauti tų nagingų moterų pintomis rankinėmis.
– Iki šiol niekada nesusimąsčiau, kad perkant daiktą galima gauti tiek daug įdomios informacijos apie jį...
– Pirkdami kiaušinius klausiame, kur ūkininkai laiko vištas, bet kažkodėl nesidomime, kaip gimsta ir iš ko padaromas mūsų kasdienis drabužis. Jei perkame maistą prekybos centre, gauname vienokią infomaciją, bet jei nuvažiuojame pas ūkininką į ūkį, patys matome, kaip atrodo gyvuliai, kaip auginami kultūriniai augalai, kuo jie tręšiami ir pan. Mano tikslas – ne tik tvari, bet ir skaidri mada. Viską, ką žinau apie savo gaminį, noriu papasakoti ir pirkėjui.
Palaikymas: susipažinusi su prancūzų pora, kuri Madagaskare suteikia orų darbą moterims, pinančioms rankines iš Rafijos palmių, Inga panoro bendradarbiauti – prekiauti tų nagingų moterų darbais. I. Kravčenkės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tvarios mintys jūsų galvoje pradėjo kirbėti apsigyvenus Anglijoje, ar vis dėlto gerokai anksčiau?
– Kai buvau maža, leisdavau vasaras pas močiutę ir dažnai lįsdavau į jos spintą. Tie daiktai man tarsi turėjo kažkokią dvasią. Kai užaugau, į Lietuvą ėmė plūsti prekės iš Kinijos ir Gariūnų. Kartu atsirado ir dėvėtų drabužių parduotuvių, kur buvo galima rasti prekių iš visai kitokio užsienio. Labai mėgau į jas eiti ir rasti kažką, ko neturėdavo mano draugės. Tarkime, šimtaprocentinio šilko palaidinę ar natūralios odos batus. Jos klausdavo manęs, iš kur gaunu tokių grožybių, prie kurių dažnai prisiderindavau kažką greitai pačios sudurstyto, sukurto. Pamenu, kaip kartą gatvėje mama pamatė mane einančią su tėvo baltiniais, perdarytais savaip.
– Mokėjote siūti?
– Mano mama turėjo siuvimo mašiną, bet siūti ja man atrodė per daug nuobodu. Mėgau kūrybiškai pažiūrėti į drabužį, padaryti ką nors greitai, vizualiai ir kartu įspūdingai.
– Vadinasi, jūsų, kaip mados kūrėjos, kelias jau buvo nulemtas iš anksčiau ir aukščiau?
– Gal... Savo profesinę karjerą pradėjau nuo plaukų stilistės darbo. Vaikystėje labai mėgau daryti lėlėms šukuosenas. Paskui savo draugėms. Prasidėjo išleistuvės, šimtadieniai. Mano kambarys Kėdainiuose, kur gyvenome, nuolat kvepėjo plaukų laku. Po mokyklos mano draugės stojo į universitetus, o aš tenorėjau vieno – būti kirpėja.
Baigiau mokslus, padirbau metus, o atsidarius sienoms, pasinaudojau proga ir išlėkiau į užsienį. Atsidūriau šiauriniame Londone. Draugė pasiūlė darbą šeimoje. Valytoja ištempiau vos keturias savaites. Vėliau įsidarbinau kirpykloje, kur turėjau šešias kėdes ir neatsitraukdama visą darbo dieną keliaudavau ratu.
2000-aisiais Lietuvoje vyravo ryškūs dažymai, išpūstos šukuosenos, o Londone, atvirkščiai, – viskas tik natūralu, nematoma. Norėjau parodyti jiems madą, bet greitai buvau pastatyta į vietą (juokiasi). Supratau, kad madas diktuoja ne Lietuva. Ten dirbdama susidraugavau su kolegomis iš įvairių pasaulio šalių. Po darbo kartu eidavome į barą išgerti, aptarti dienos įvykius, kurie dažnai būdavo komiški, nes mums visiems anglų kalba nebuvo gimtoji.
Įvairiaspalvis Londonas mane subrandino kaip asmenybę, išugdė kūrybiškumą, saviraišką. Gyvenimas jame man labai tiko ir patiko.
– Kuo toliau, tuo smalsiau darosi sužinoti, kaip nuo šukuosenų perėjote prie drabužių?
– Plaukų stilistės darbas – irgi kūryba, mada, kuriai visada buvau neabejinga. Londonas man leido improvizuoti, nesilaikant jokių taisyklių. Be to, gyvendama jame, mėgau apsipirkti labdaros parduotuvėse, kur žmonės atnešdavo savo drabužių, namų apyvokos daiktų ir pan. Panešiojusi drabužį, vėl galėdavau nunešti jį atgal, kur jis atitekdavo kitam pirkėjui.
– Dabar suprantu, kad „Emit-terre“ galiausiai tapo tik išraiška to, kas ilgą laiką jau ir taip gyveno jumyse?
– Turbūt. Net ir dirbdama plaukų stiliste kitaip žiūrėjau į žmogų. Man rūpėjo visuma, t. y., kaip vienoks ar kitoks kirpimas, dažymas, šukuosena derės prie bendro žmogaus stiliaus, charakterio, jo gyvenimo būdo.
Dažnai važiuodavau pas klientus į namus. Tas laikotarpis leido man prisiliesti prie jų išlavinto skonio, gerų manierų, šeimos tradicijų. Išmokau atskirti tikrą prabangą nuo pigaus kičo. Tai, be abejo, irgi turėjo įtakos mano meniniam skoniui formuotis: juk buvau vos 21-ų.
Kaip iš plaukų stilistės tapau mados kūrėja? Vieną kartą lankydamasi kasmečiame kirpėjų seminare pajutau, kad man jau darosi nuobodu. Jaučiau, kad viskas, ką mačiau, jau žinoma ir daug kartų matyta. Išsigandau: juk buvau tokia atsidavusi savo darbui. Tada pirmąsyk pagalvojau, kad galbūt reikėtų ieškoti kitų būdų, kaip save realizuoti. Gal netgi keisti profesiją.
– Ar tada ir nusprendėte, kad norite sukti į drabužių madą? Būdama 40-ies?
– Taip. Tačiau iš pradžių mano svajonė buvo ne mada, o šiuolaikinis menas. Komisijai reikėjo pateikti savo darbų aplanką, kurio neturėjau. Mano darbai, kirpimai, šukuosenos, sakiau, vaikšto viso Londono gatvėmis. Tuomet jie pasiūlė studijuoti madą, nors tai man visai nepatiko, nes buvau pavargusi ir išsisėmusi nuo žmonių. Norėjau meno, galerijų, paveikslų, kūrybos vienumoje… Priėmiau jų pasiūlymą tik su ta mintimi, kad metus pastudijavusi vėliau pereisiu į šiuolaikinį meną.
Tačiau puikūs specialybės dėstytojai mane tiesiog sužavėjo. Nebesinorėjo niekur bėgti. Supratau, kad esu savo vietoje ir kad mano studijos – tai mados ir meno sintezė. Prieš dvejus metus gavau bakalauro diplomą, o prieš pusantrų su vyru Gintaru ir dukra Aleksandra atsidūriau Lietuvoje. Tačiau tai jau kita istorija.
Tobula: mintis siūti linines kimono tipo sukneles, kurias galima dėvėti ir kaip prabangius chalatus, ir kaip lengvus vasarinius apsiaustus, Ingai kilo lankantis vintažinėse parduotuvėse. I. Kravčenkės asmeninio archyvo nuotr.
– Pasidalykite akimirkomis iš savo studijų, kurios galbūt įkvėps mūsų skaitytojus, kad mokytis ir siekti svajonių – niekada nevėlu.
– Tikrai! Aš, 40-metė, patekau į dvidešimtmečių ratą. Neturėjau jokių įgūdžių, kaip dirbti kompiuteriu, kaip naudotis jo programomis, rašyti referatus. Mano rašytinė anglų kalba irgi nebuvo viena iš geriausių.
Kai gavau pirmąją užduotį – parengti skaidres apie pasirinktą dizainerį, net nežinojau, nuo ko pradėti. Tačiau atkaklumas buvo didesnis. Laikas, praleistas bibliotekose ir muziejuose, atsipirko. Įsivažiavau ir už savo pirmąjį darbą gavau patį aukščiausią įvertinimą.
Dažnai jauni studentai ieško savęs net ir po studijų, o aš, būdama vyresnė, prieš juos turėjau pranašumą – žinojau, ką darysiu ir kaip. Sakiau dėstytojams, kad mano kryptis bus mados ženklas su tvarumo idėja. Šiuolaikinė mada įgauna visai kitokią prasmę. Ji tampa saviraiškos ir žinutės apie save sklaidos platforma.
– Norite pasakyti, kad šiandien žmogui kur kas svarbiau turėti savo stilių, o ne sekti garsių mados namų diktuojamomis tendencijomis?
– Taip. Asmenybės išraiška jau darosi neatsiejama mados dalis. Drabužis išreiškia ir socialinį požiūrį į visuomenę. Drauge jis ir savotiškas meno kūrinys. Šiuolaikiniai pirkėjai atidžiau ieško, labiau renkasi ir investuoja į kokybišką, ypatingą drabužį. Tai tarsi investicija, kabanti spintoje. Tokį drabužį žmogus dėvės ilgai, o gal net perduos savo vaikams. Argi ne nuo to prasideda tvari mada? Mano spintoje taip pat kabo keletas drabužių, kuriuos vilkėjau būdama 20-ies. Dabar juos mielai dėvi mano keturiolikmetė dukra.
– Kaip ir žadėjote savo dėstytojams – įkūrėte ekologišką mados ženklą „Emit-terre“. Telieka palinkėti neišklysti iš tvarios mados koncepcijos kelio.
– O jums ir visoms skaitytojoms – atsidarius mamos spintą, rasti sau ką nors ypač gražaus.
Naujausi komentarai