Jokūbas Vilius Tūras – vienas iš retų žmonių, kurie piligrimystės kelią įveikia visą nuo pat savo namų slenksčio iki galutinio tikslo – Ispanijos miesto Santjago de Kompostelos, kuriame saugomi šv. Jokūbo palaikai. Šiuo piligrimų keliu lietuvis ėjo triskart – pirmą kartą prieš penkerius metus 800 kilometrų per mėnesį įveikė vienas, antrą kartą po metų – perpus mažesnį atstumą kartu su pakeleive, trečią kartą prieš trejus metus išsiruošė vėl vienas. Palaimintas dvasininkų ir visos savo giminės, nuėjo 4500 kilometrų nuo savo namų Žirmūnuose iki pat Atlanto vandenyno.

„Buvo idėja šį atstumą įveikti visiškai natūraliai – be jokių transporto priemonių, vien tik savo kojomis, lyg tai vyktų viduramžiais“, – pasakoja režisierius J. V. Tūras.

Į šią kelionę jis pasiėmė filmavimo kamerą – žinojo, jog kurs filmą. „Sapnuoju, kad einu“ tapo ne tik kelio filmu, bet ir atvira režisieriaus gyvenimo išpažintimi. Norėdamas apie vertybes, puikybę, nuolankumą pašnekinti kuo daugiau žmonių, J. V. Tūras pasirinko ilgesnį kelionės maršrutą, kuris driekėsi nuo Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, Prancūziją iki Ispanijos. Tiesa, filmas išėjo be šių interviu – autorius sako tiesiog nepagalvojęs paprašyti kalbintųjų raštiškų leidimų juos rodyti.

„Visai įdomus būtų filmas apie kelionę pėsčiomis į Maskvą, aplankant, pavyzdžiui, pakelės naktinius barus. Manau, tai būtų nuotykių pilnas filmas, su begale atskirų istorijų. Savaime suprantama, tai būtų kitokia istorija. Laikas, praleistas kelionėje, suteikia visai kitokių žinių, ir tave suformuoja visaip kitaip. Dėl to aš nusprendžiau, kad kelionė į Santjagą Atlanto vandenyno link būtent šiuo maršrutu praturtins mane labiausiai“, – tvirtina režisierius.

Piligriminę kelionę J. V. Tūras vadina mokykla, o juk kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau ir išmoksti. Norom nenorom pusės metų kelias vienumoje suteikia galybę minčių, potyrių ir suvokimų, tarp kurių – ir abejonės, beprasmybės jausmas bei gyvenimo prasmės apsvarstymai. Beje, būtent piligrimo kelias pas vyrą atvedė Jurgą – dabartinę jo žmoną, kuri J. V. Tūrą susirado pati po pirmosios jo kelionės. Paprašė lydėti ją ir į kelią juodu išvyko jau kaip pora, o šiandien augina dvi dukreles.

Trečioji kelionė – dovana pačiam sau, tačiau visų pirmiausia – tai žmonos dovana, sako J. V. Tūras, į atšiaurią žiemą išėjęs namuose palikęs ne tik Jurgą, bet ir judviejų dviejų mėnesių dukrą.

„Tai buvo daugiausia abejonių kelianti aplinkybė, bet mes ją išsprendėm taip, kad išeiti, kai vaikas yra dviejų mėnesių, nėra taip baisu, kaip tada, kai vaikui du metai. Kontakto praradimas būna ne toks žiaurus ir pavojingas nei tada, kai vaikas būna vyresnis ir viską atsimena. Kai aš grįžau, dukra lyg ir prisiminė mane, lyg ir ne, aš buvau toks apžėlęs, barzdotas, bet po to mes labai greit suradome tą kontaktą“, – tikina keliautojas.

Liūtis ar pūga – neblogos pakeleivės

4500 kilometrų J. V. Tūras įveikė per 205 dienas. Kasdien ėjo maždaug apie 12 valandų. Blogo oro, šypsosi pašnekovas, nėra, net liūtis ar pūga – neblogos pakeleivės, tuo labiau kad dėtis kur kitur tiesiog neturi.

„Kadangi aš išėjau sausio 5 dieną, Lenkijoje buvo pilna sniego – jokių šalikėlės takų, jokių miško takelių nebuvo, tai aš ėjau kartu su automobiliais, apsivilkęs liemenę, kad mane matytų. Liemenę man padovanojo Lenkijoje, nes kunigas perspėjo, kad internete pasirodė žinutė, jog kažkoks beprotis eina Lenkijos keliais ir vairuotojai raginami būti atsargūs, nes gali partrenkti jį. Aš buvau priverstas tiesiog šokinėti į šalikelės pusnis, dažnai – iki juosmens, kad praleisčiau kokį didelį sunkvežimį“, – pasakoja piligrimas.

J. V. Tūras teigia, kad daugeliui kyla klausimas, ar jam nekilo noras susistabdyti mašiną ir bent šiek tiek pavažiuoti. Tačiau vyras paaiškina, kad jei jis būtų įsėdęs į automobilį, būtų žlugusi pagrindinė kelionės idėja – kelią įveikti pėsčiomis.

„Lenkijoje prie manęs privažiavo automobilis, aš net nesupratau, kodėl jis prie manęs sustojo. Atsidaro tokio seno golfuko durys, ir žmogus daužo į sėdynę ir sako – sedai, sedai, aš žiūru į jį – kas čia toks. Rodo, kad kunigas. Sakau – aš negaliu, aš dėl to ir einu, kad nevažiuoju. Supyko, sako – taigi niekas nepamatys, nieks nesužinos, aš turiu, sako jis, kalėdoti važiuoti, lankyti parapijiečių. Aš atsakiau: ką padarysi, gal surasiu kur nors kitur vietą apsistoti. Jis trenkė durim, apsisuko, išvažiavo. Aš ėjau, galvoju, kur man reikės dėtis, žiūriu – stovi šalia miesto ženklo ir laukia tas pats kunigas“, – prisimena režisierius.

Teko atsisakyti šilto megztinio, striukės ir batų

Tokioje kelionėje nutikti gali daug – nuo traumų iki užpuolimų.  Pastarųjų J. V. Tūras išvengė, tačiau susirgęs buvo – sako, po keturių su puse mėnesių, matyt, išseko baterijos, ir tris dienas teko praleisti lovoje. Buvo ir pasiklydęs –  padėdavo grįžti telefonu pasiekta žmona, kelio ieškodavusi internete.

Buitiniai niuansai – piligriminėje kelionėje pėsčiomis, net einant tik mėnesį, kiekvienas gramas svarbus. Todėl J. V. Tūras pasiimtą kameros stovą išmetė dar Lietuvoje, vėliau atsisakė megztinio, striukės, batų poros.

„Sveriesi kojines, apatinius, marškinėlius. Žodžiu, kuprinėje lieka patys būtiniausi daiktai. Yra tokia taisyklė, kad einant tokį ilgą laiką galima neštis 10 proc. kūno masės, tai kuo daugiau sveri, tuo daugiau gali nešti. Prieš išeinant į šitą didžiąją kelionę aš du mėnesius tiesiog su kuprine, prisikrovęs į ją 15 litrų plastikinių vandens butelių, sukau ratus aplink Vilnių“, – pasiruošimą kelionei prisimena J. V. Tūras.

Motyvas išeiti – atgaila už praeitį

Jis neslepia – vienas iš motyvų išeiti buvo atgaila už savo praeitį, o pati kelionė tapo puikia galimybe išanalizuoti ir į stalčiukus sudėti jo paties praeities netvarką, susitaikyti su siautusiais demonais ir atsisveikinti su praradimais.

„Į pirmą kelionę aš išėjau norėdamas pasitikrinti savo psichofiziką, ar aš dar [ką nors] sugebu po savidestrukcijos metų, gana gilaus alkoholizmo ir baisaus nevilties laikotarpio. Pirmoje kelionėj aš supratau, kad dar ne viskas prarasta“, – teigia piligrimas.

J. V. Tūras mokėsi tuometinėje Muzikos akademijoje, kur ir prasidėjo bohemiškas gyvenimas su alaus bokalu ar vyno taure. Šiandien tą laikotarpį vadina tarsi spąstais, kuriuose žmogus be alkoholio netiki kasdienybe ir labiau gyvas jaučiasi išgėręs nei būdamas blaivus.

Išsigelbėti J. V. Tūrui padėjo nuodugnus alkoholio poveikio išsinagrinėjimas, nors iki tol jokie argumentai – net mylimo tėvo ankstyva mirtis – jauno vyro mesti žalingo įpročio neprivertė. Nepaklausė ir gydytojų, kurie po sudėtingos galvos auglio operacijos režisieriui uždraudė ir gerti, ir rūkyti.

„Gėrimo metais aš ruošiausi parašyti knygą apie alkoholio naudą. Visi kalba, kaip tai yra žalinga, o aš su tokiu dideliu pasitikėjimu grioviau save ir buvau įsitikinęs, kad gyventi šioje ašarų pakalnėje, šioje neteisybės kupinoje šalyje ir pasaulyje be alkoholio yra tiesiog kvaila. Dėl to man persijungti į visiškai kitą supratimą, į kitą ideologiją buvo gana sudėtinga“, – tvirtina piligrimas ir pabrėžia, kad alkoholio nevartoja jau 10 metų.

„Žaidžiau su likimu iš nusivylimo gyvenimu“, – sako J. V. Tūras, dėl svaigalų vartojimo praradęs ne tik darbą, bet ir pirmąją šeimą ir ne kartą pabuvojęs prie slenksčio į Anapus. Skausmingos vyro praeities pabaiga tapo po eilinių išsekinusių daugiadienių pasiūlyta bičiulio išvyka prie jūros.

„Aš netikėtai visiškai blaivas važiuodamas pamačiau haliucinaciją. Dalyvavau čia pat pokalbyje su vairuojančiu savo draugu, pro langą mačiau besiganančias karves, o danguje iš plunksninių debesų pradėjo formuotis piešiniai. Aš paklausiau – Gintai, ar tu matai, ką aš matau? Jis sako, kad ne, ir juokiasi, galvojo, kad aš pokštauju. Žodžiu, nuo to karto aš daugiau ir nevartoju“, – pasakoja J. V. Tūras.

Kiek metų prarasta, tiek pat prireikia atsitiesti, tvirtina vyras, pirmuosius tris metus be alkoholio lygindamas su bandymu išsilaikyti erdvėje. O tada perskaitė lietuvio piligrimo tinklaraštį ir pats staigiai susiruošė į kelionę – tarsi į išsigelbėjimą.

„Kai išėjau iš Lietuvos, man buvo šventė, kai perėjau Lenkiją per visą žiemą, man buvo šventė. Einant Ispanijoje kiekviena diena buvo šventė. Apsiverkiau likus gal 400 kilometrų, kai suvokiau, kad pasieksiu tikslą. Aišku, kai kažkas baigiasi, liūdna, tai buvo toks sumišęs džiaugsmas ir liūdesys“, – aiškina pašnekovas, tačiau priduria, kad kelionė išties nesibaigė ir nežinia, kada ji baigsis – galbūt vieną dieną jis vėl išsiruoš į kelią, kad sukurtų filmus apie piligrimo kelią į Vatikaną ir Jeruzalę.

Anot piligrimo, kelionės patirtys, kelio žavesys, niekada neišsitrins. O filmas, tiki režisierius, turėtų suteikti vilties tiems, kas ją prarado.