O jei pabandžius patiems bent vieną, kad ir nedidelį, stebuklą sukurti? Reikia tik pabandyti, tikrai pavyks! Pasakai AČIŪ parduotuvėje nusipirkęs ilgiausią girliandą, visi atsigręžia. Ką? Vienas išprotėjo parduotuvėje? Juk pirkėjas visada teisus! Taip, jis teisus, kaip ir pardavėja, be atokvėpio visą dieną spaudydama kasos aparato klavišus. Bet jei pirkėjas taria AČIŪ, stebuklas. Nedidelis, bet pardavėjos veidas nušvinta šypsena. Pasakai LABAS laiptinėje beveik nepažįstamam kaimynui. Dar vienas stebuklas. Sakai jam EINAM NAMĄ PAPUOŠIM, o jis džiaugsmingai sutinka – jau visiškai nemažas stebuklas. Išeina laukan dar kaimynas, ir dar vienas, ir trečias, ir ketvirtas. Pasisiūlo padėti, puošti kartu. Taip, tai jau didelis stebuklas.

Prasilenki su tūkstančiu praeivių. Jie irgi taip pat galvoja apie mažus stebuklus, kuriuos galėtų sukurti. Tūkstantis neįtikėtinų dalykų. Kai nusišypso, o juk nusišypso, kai palinki sėkmės, o ne suklupti, – stebuklas. Pats paprasčiausias, beveik nepastebimas. Nes niekas šiapus gyvenimo jų nė nesitiki. Gal net netiki. Kai netiki, nesitiki. Tokiose akyse ir šviesiausias Kalėdų medis aptemtų.

"Vilniaus diena" šį gruodį ragino miestelėnus dalyvauti "Gero žodžio" akcijoje. Atsiliepė nemažai skaitytojų. Pirmiausia pasakysime, kad prizus ("Vilniaus dienos" firminius puodelius bei kvietimus į teatrą) pelnė geriausių žodžių autorės G.Visockienė, J.Razmislevičiūtė-Žilionienė, V.Prušinskienė ir ponia Rūta J. O kitiems aktyviems skaitytojams sakome AČIŪ už gražius atsiliepimus, pastebėjimus.

Vieni geruoju minėjo savo medikus, kurie dirbdami kasdienį darbą stebuklus daro. Kiti negailėjo padėkų policininkams, kurie, rodos, irgi nieko stebuklingo nepadarė – tik tarnybos metu atvažiavo, apgynė, apsaugojo, padėjo.

Vilnių labiausiai gražina gražūs žmonės. Jų skleidžiama šiluma. Jų šypsena. Jų šviesa.

Viename laiške klausta, ar visi Vilniaus viešojo transporto vairuotojai palaukia paknopstomis atbėgančių keleivių ir prieš nosį durų neužtrenkia, kaip tas, kuris sėdėjo gruodžio 12-ąją prie 1G autobuso vairo? Gal ne visi. Bet gal perskaitę gerą žodį apie tą gerą kolegą, tokie taps dauguma.

Skaitytojas iš Karoliniškių druską šią žiemą barstančiais miesto prižiūrėtojais džiaugėsi. Kad tvarkingiau nei anksčiau važinėja, nebeniokoja vejų. Ir prie AČIŪ pridūrė, kad viliasi, jog ir pasnigus žolynai bus saugomi.

Vilnietė Rūta atkreipė dėmesį, kad gerų žmonių netrūksta pašte:

"Vilnių puošia ir žmonės. Atsiliepimas apie vieną jų.

Neseniai, stovėdama eilėje Lietuvos pašte, pamačiau, kaip žmones aptarnaujanti moteris neįgaliam vyrui atsisveikindama padavė... saldainį. Ji visada jų turi – jei netyčia kokią širdį teks pastiprinti.

Kalėdos. Žmonių daug. Ir daug vienatvės. Paradoksas, bet vienatvė dažniausiai klaidžioja ten, kur daug žmonių.

Ir štai gerumo spindulys. Šviesa. Šiluma vardu Elvyra. Jos širdies šviesą pajunta visi, kurie ateina į centrinį paštą su kalėdiniais sveikinimais rankose.

Vilnių labiausiai gražina gražūs žmonės. Jų skleidžiama šiluma. Jų šypsena. Jų šviesa."

Gražių žodžių netrūko nepažįstamai Antakalnio bibliotekininkei, parūpinusiai ilgai ieškotą knygą. Mieste ir daugiau mažųjų bibliotekų. Vos ne kiekviename mikrorajone. Negi ten bibliotekininkės neturi širdies? Tai – skaitytojos pasvarstymas, kai išgirdo, jog padėka šios profesijos žmonėms vienintelė.

Sulaukė gražaus, šmaikštaus žodžio ir šis jūsų laikraštis – "Vilniaus diena". Štai tas visos redakcijos darbuotojų šypsenų sulaukęs skaitytojos laiškas:

"Miela "Vilniaus diena".

Senokai norėjau parašyti, o dabar dar naujausiame numeryje aptikau paraginimą netaupyti gero žodžio, dažniau jį ištarti. Pirmiausia norėčiau daug daug kartų padėkoti jums, "Vilniaus dienai". Nepaprasta dovana vilniečiams, kad toks laikraštis yra, kad kiekvieną pirmadienį jį gali gauti nemokamai.

Skurdžiai gyvenantiems, kai kiekvienas mažmožis, kiekviena pramogėlė yra prabanga, šis nemokamas savaitraštis išties yra neįkainojama dovana. Juk visi žinome, kad dauguma žmonių gyvena iš minimumo ar dar skurdžiau. Galėčiau ilgai vardyti, ką tokia dovana reiškia man, mano kaimynams, ką vertingo ir įdomaus sužinome perskaitę šį laikraštį. Bet visko net į jaučio odą nesurašyčiau.

Be kita ko, laikraštis priverčia mane, tinginiukę, gerokai pasportuoti, nes nežinodama, kada jis mūsų vaistinėje ar poliklinikoje bus, kartais net tris kartus turiu atsikelti iš minkšto fotelio ir bet kokiu oru nueiti apie kilometrą pirmyn ir atgal, kad jį gaučiau. Tada jų paimu du egzempliorius – vieną parnešu savo mieliems garbaus amžiaus kaimynams.

Kai savąjį laikraštį perskaitau, net minties nekyla jį išmesti. Nunešu į gatvės bibliotekėlę, tokį mažą medinį namuką, kurį mes meiliai vadiname "špokinyčia". Nepatikėsite, bet po pusvalandžio, kai apsipirkusi parduotuvėje vėl einu pro tą pačią "špokinyčią", joje padėto laikraščio jau nebūna. Tai reiškia, kad šis laikraštis sudomino dar kažką, kad jis dabar gyvens kitoje šeimoje, ir bus vartomas ir atidžiai skaitomas. Tad kiekvienas "Vilniaus dienos" laikraštis gyvena dar 2–3, o gal ir dar daugiau gyvenimų. Tai ypač džiugina. Manau, kad tai sužinoti bus malonu ir jums.

Turiu baigti. Mano šeima veja mane į virtuvę. Išalko ir laukia karštų pietų. Tad noriu dar kartą visam savaitraščio kolektyvui ištarti nuoširdų ačiū. Norėčiau palinkėti kasdienio įkvėpimo, aštrios plunksnos ir drąsos į viešumą kelti visas negeroves ir bėdas. Bet taip pat neprarasti pastabumo, jautrumo ir empatijos teigiamiems, gražiems pavyzdžiams ir įvykiams. Aš asmeniškai pageidaučiau, kad laikraštis labiau alsuotų optimizmu, kad plačiau duris ir langus atvertų menininkams, jų kūriniams. Man atrodo, kad gyvenime svarstykles dažniau nusveria gėris. Ponia G.Visockienė."

Ačiū, mieli skaitytojai. Susitiksime ir kitąmet. O gerų žodžių ir vieni kitiems nepamirškite.