Pavyzdžių, kaip kilnios idėjos panaudojamos ne visai kilniems tikslams, rastume kiekvienoje verslo srityje. Ne išimtis ir ekologija. Kaip atskirti, kurie produktai ir akcijos išties saugo aplinką ir mūsų sveikatą, o kuriais tik siekiama pasireklamuoti ar užsidirbti?

Dvi monetos pusės

Pastaruoju metu vis madingiau svaidytis šūkiais apie aplinkosaugą, natūralumą ar planetos gelbėjimą. Žodžiai "ekologiškas", "natūralus", "nekenksmingas gamtai", "organiškas" puošia įvairiausių produktų pakuotes. Tačiau aklai tikėti, kad prie planetos išgelbėjimo prisidėsime valgydami ekologišką jogurtą, tikrai nereikėtų. Juk jis – plastikinėje taroje...

Prieš 22 metus JAV gamtosaugininkas Jay Westerveldas parašė esė apie naują viešbučių verslo iniciatyvą raginti klientus rankšluosčius naudoti daug kartų ir taip saugoti gamtą. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad tie šaunūs gamtos gelbėtojai tvarkydami savo ūkį visiškai nesirūpino dar svarbesne gamtosaugos bėda – atliekų perdirbimu. Tada paaiškėjo, kad graži žalioji kampanija buvo sumanyta tik siekiant pasireklamuoti.

J.Westerveldas tuomet pirmą kartą pavartojo terminą "greenwash", kurį į lietuvių kalbą trumpai sunku ir išversti. "Greenwash" sukurtas panašiu principu kaip ir mūsų dažnai vartojamas pasakymas "smegenų plovimas" (angl. – brainwash) ir turi panašią reikšmę – smegenų plovimas gamtosauginiais klausimais. Vadinkime tai ekoapgaule. J.Westerveldo į vartoseną įvestas terminas nuo tada minimas kalbant apie aplinkosauginius veiksmus, už kurių slypi kiti tikslai. Dažniausiai – gauti didesnį pelną.

Reklamos gudrybės

Ekoapgaule turėtume laikyti ir ekologiškus produktus, kurių reklamai išleidžiama daugiau pinigų, nei produktui gaminti ir perdirbti. Gamtosaugininkai terminą ekoapgaulė dažnai vartoja norėdami apibūdinti dviprasmiškus didžiausių teršėjų – energetikos bendrovių – veiksmus.

Su ekoapgaule susiduriama ir siekiant stabdyti šiltnamio efektą. Pavyzdžiui, rengiama akcija "Žemės valanda", kai vartotojai raginami valandai išjungti visus elektros prietaisus. Tokia iniciatyva gal ir nuramina žmones, tačiau neturi jokio apčiuopiamo poveikio siekiant sumažinti šiltnamio efektą. Na taip, galbūt kažkam tokia akcija primins, kad elektros energiją taupyti reikia, net jei jos kaina ir negąsdina.

Mokslininkai skiria šešias ekoapgaulės rūšis, arba nuodėmes: užslėptą kompromisą, nepagrįstą tiesą, dviprasmybę, nereikšmingumą, nekaltą melą ir mėginimą įpiršti mažesnę blogybę.

Užslėptas kompromisas – tai gamintojo noras klijuoti ekologiškos prekės ženklą ant produkto, turinčio, kad ir vieną tokią ypatybę. Tarkim, jis supakuotas į perdirbamąjį popierių. Kartais tų ypatybių gali būti keletas, tačiau jos neesminės, nes pamirštamas produktui pagaminti sunaudojamos energijos kiekis, įtaka visuotiniam atšilimui, vandens taršai ar miškų nykimui. Nors daugeliu atvejų tvirtinimai, kad prekė ekologiška, nėra visiškai melagingi, produktas pristatomas kur kas geriau, nei atrodytų atlikus nuodugnią analizę. Kaip pavyzdį galima paminėti dažnai buityje naudojamus popierinius rankšluosčius ar nosinaites. Gamintojai giriasi, kad jų produkcija perdirbama, tačiau nekalbama apie to proceso įtaką klimato atšilimui, vandens ir oro taršai.

Neįrodomi teiginiai

Kita, didesnė, žalioji nuodėmė, į kurią mokslininkai siūlo atkreipti dėmesį, – nepagrįsti tvirtinimai apie produkto ekologiškumą, kitaip tariant, nepagrįsta tiesa. Dažniausiai tokių neva ekologiškų produktų ypatybių tiesiog neįmanoma patikrinti. Pavyzdžiui, kai asmens higienos prekės paženklinamos užrašais, kad nebuvo išbandytos su gyvūnais. Tačiau kas gali tai patikrinti?

Dviprasmybės nuodėme gamintojus mokslininkai kaltina tada, kai produktų ekologiškumas matuojamas vadovaujantis sunkiai apibrėžiamais kriterijais. Geriausiai tokią ekonuodėmę iliustruoja ant produktų pakuočių klijuojamas ženkliukas (trys žalios trikampį sudarančios rodyklės), nurodantis, kad šios yra perdirbamos. Paprastai šis ženklas reiškia, kad produktas pagamintas iš perdirbtų žaliavų, tačiau gali būti, kad perdirbama tik jo dalis, pavyzdžiui, pakuotė. Be to, lieka neaišku, ar produktas pagamintas perdirbant jo gamybos ar vartojimo atliekas.

Susimąstyti reikėtų ir išvydus populiarius gamintojų šūkius "be chemikalų", "be kenksmingų priedų" arba "visiškai natūralus". Tiesa ta, kad nėra nė vieno produkto, kuriame nebūtų cheminių medžiagų. Vanduo, augalai, gyvūnai, žmonės – visi sudaryti iš cheminių elementų. Nuodinga taip pat yra beveik viskas: vanduo, oras, druska. Kita vertus, visiškai natūralūs yra net tokie chemikalai kaip arsenikas ar uranas. Abu – mirtinai nuodingi. Taigi jei nepateiktas platesnis paaiškinimas, ekspertai ragina netikėti pasakymais "ekologiškas" ir "nekenksminga aplinkai".

Tarp dviejų blogybių

Kartais gamintojai apie produktą skelbia teisingą su gamtosauga susijusią informaciją, tačiau tai ne esminės prekės ypatybės. Tai ir vadinama "nereikšmingumu". Be to, tokia informacija klaidina vartotoją ir užkerta kelią įsigyti tikrai ekologišką produktą. Vienas dažniausiai pasitaikančių tokios nuodėmės pavyzdžių – skelbimas, kad produkto sudėtyje nėra ferono. Ši medžiaga, dažniausiai naudojama įvairių gaiviklių, purškiklių, dezodorantų, oro kondicionierių ir šaldytuvų gamyboje, itin kenkia ozono sluoksniui. Rinkoje galima rasti gaminių, kurių sudėtyje, kaip skelbiama, nėra ferono. Išties šį chemikalą naudoti uždrausta jau kelis dešimtmečius ir rinkoje produktų su feronu (CFC) negali būti.

Dar viena gamintojų nuodėmė įvardijama kaip raginimas rinktis mažesnę blogybę. Ją darančių gamintojų tvirtinimai apie produkto ekologiškumą dažniausiai teisingi (pavyzdžiui, "natūralus" tabakas), tačiau nebūtinai jį vartoti (rūkyti) yra ekologiška. Pavyzdžiui, aplinkai ne taip kenkiančių pesticidų ir herbicidų atmaina. Jei be šių priemonių išsiversti negalite, pagirtina, kad renkatės ekologiškesnį produktą. Tačiau dažnai įmanoma išvis apsieiti be aplinkai kenkiančių priemonių.

Skeptiškumas – sveikintinas

Nekaltai meluoja tie gamintojai, kurie teigia, kad produktas ekologiškas, bet neturi tai liudijančių dokumentų. Būna ir paradoksų: ant indų ploviklio plastikinės taros užklijuotoje etiketėje nurodoma, kad popierinė pakuotė perdirbama 100 procentų. Tiesa, taip būna nedažnai.

Nusprendusiems rinktis ekologišką produktą ekspertai pataria įvertinti ne vieną gaminio ypatybę ar gamintojų akcentuojamą gamybos ypatumą, bet visą produkto gyvavimo ciklą: žaliavas, gamybos procesą, patį produktą ir jo atliekų sunaikinimą. Šis atsirinkimo procesas panašus į maisto produktų pirkimą: galima įvertinti tik gaminio kaloringumą, tačiau daug naudingiau išsiaiškinti, kiek produkte cukraus, riebalų ir vitaminų.

Paprasčiausias būdas išvengti ekoapgaulės – atkreipti dėmesį į etiketę. Nepriklausomų trečiųjų šalių įvertintos prekės gali turėti "EcoLogo", "Green Seal" ar kitų organizacijų, kurios tiria produkto poveikį aplinkai per visą gyvavimo ciklą, logotipus.