Vilniaus apygardos teismas pirmadienį pradėjo nagrinėti jo baudžiamąją bylą.

Prokurorui Gintarui Jasaičiui paskelbus kaltinamąjį aktą, Š. Narbutas pareiškė, kad kaltės nepripažįsta.

„Patį tekstą suprantu, bet, būdamas teisininku, niekaip nesuprantu teisinio vertinimo, kaip suformuluotas kaltinimas. Aš manau, kad esu nekaltas. Savo teise duoti parodymus ketinu pasinaudoti, kai bus apklausti liudytojai“, – teismui sakė Š. Narbutas.

Skelbdamas kaltinimus, prokuroras G. Jasaitis sakė, kad kaltinamasis pažeidė atsakomybės, nesavanaudiškumo, skaidrumo principus, nenusišalino nuo viešųjų pirkimų.

„Pažeidė valstybės interesus, diskreditavo Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vyriausybės autoritetą, sumenkino valstybės tarnautojo vardą“, – teigė prokuroras.

Savo teise duoti parodymus ketinu pasinaudoti, kai bus apklausti liudytojai.

Anot jo, tuo metu, kai valstybė siekė kuo greičiau testuoti asmenis dėl COVID-19 ligos, Š. Narbutas savo asmeninius turtinius poreikius iškėlė aukščiau.

„Aš plačiau pakomentuosiu, kai duosiu parodymus. Tiesiog pačiam kaltinamajame akte yra labai daug prieštaravimų. Aš už sandorį, dėl kurio Lietuvoje buvo gelbėjamos gyvybės, tuo metu niekas testų pateikti negalėjo, Lietuva dar ir sutaupė, dabar aš sėdžiu kaltinamųjų suole“, – BNS sakė Š. Narbutas.

Ieškinio vingrybės

Į pirmąjį teismo posėdį neatvyko Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) atstovė Viktorija Balčiūnienė. Dėl jos dalyvavimo posėdžiuose ir pakartotinio iškvietimo bus sprendžiama vėliau.

SAM byloje yra civilinis ieškovas, ji yra pareiškusi 303,3 tūkst. eurų dydžio ieškinį.

„SAM ministro Arūno Dulkio pareikštas civilinis ieškinys man yra dėl to, kad jei aš nebūčiau gavęs atlygio, testai būtų neva kainavę ne 17, o 16 eurų. Ir taip teigia, kai jau perskaitė byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad: šiuo sandoriu, kuriam aš tarpininkavau, Lietuva sutaupė virš 2 mln. eurų; 2020 m. kovą Lietuvoje beveik nebuvo COVID-19 PGR testų ir jei ne šis sandoris, Lietuvos gyventojų nebūtų buvę kuo testuoti dar bent mėnesį; už kitus 2020 m. kovą–gegužę Lietuvos įsigytus COVID-19 PGR testus Lietuva mokėjo brangiau“, – apie civilinį ieškinį, apie kurį iki šiol niekas nebuvo girdėjęs, o pati SAM paskelbė kartu su prokuratūros išplatintu pranešimu šių metų lapkričio 11 d., feisbuke kiek anksčiau pasisakė Š.Narbutas.

Įdomi detalė: kodėl civilinį ieškinį šioje byloje pareiškė SAM, jei sutartis dėl reagentų pirkimo su Ispanijos bendrove pasirašė Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL)? Tokį pat klausimą „Kauno diena“ neseniai adresavo ir prokuratūros atstovams, tačiau į jį atsakymo nesulaukta.

Liudytojai į bylos pradžią nekviesti. Jų byloje beveik 30.

Įvertinus ikiteisminį tyrimą atlikusių Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Centrinės tyrimų valdybos pareigūnų surinktus duomenis Š. Narbutas kaltinimas, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas asmeninės turtinės naudos ir apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą.

Per ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad 2020 metų kovą-liepą, veikdamas kai Vyriausybės atstovas ir nešališkas ekspertas, gavęs iš tuometinės Sveikatos apsaugos viceministrės Kristinos Garuolienės ir tuometinio premjero patarėjo Luko Savicko žodinį nurodymą derėtis dėl COVID-19 testų įsigijimo Vyriausybės vardu, Š. Narbutas derėjosi su reikiamus testus tiekiančios užsienio įmonės pardavimų vadovu dėl šių testų įsigijimo kainos.

Iš viso buvo susiderėta dėl daugiau kaip 300 tūkst. vienetų COVID-19 testų įsigijimo.

Įtariama, kad susitarus dėl 17 eurų kainos už vieną testą, į šią sumą buvo įskaičiuota ir 1 euro už testą tarpininkavimo atlygis Š. Narbutui.

Tyrimo duomenimis, apie šią bendros testo kainos dalį bei vėliau sudarytą galbūt fiktyvią komercinio atstovavimo sutartį bei gautą neteisėtą atlygį Š. Narbutas neinformavo tuometinės sveikatos apsaugos viceministrės ir premjero patarėjo.

Ikiteisminio tyrimo duomenimis, Š. Narbutas galbūt tyčia suklaidino testus tiekiančios užsienio įmonės pardavimų vadovą dėl savo kaip fizinio asmens statuso, nors iš tiesų buvo Lietuvos atstovas.

„Byloje turimi duomenys taip pat leidžia įtarti, kad Š. N. siūlė pasirašyti komercinio atstovavimo sutartį, kurioje būtų nurodyta atgalinė jos sudarymo data“, – rašoma prokuratūros pranešime.

Pasirašęs tokią sutartį su įmonės generaliniu direktoriumi, Š. Narbutas įgijo didelės vertės svetimą turtą – daugiau nei 300 tūkstančių eurų, teigia prokuratūra.

Š. Narbutas teisėsaugos įtarimus anksčiau neigė ir sakė, kad minėta suma buvo atlygis už veiklą, vykdomą pagal individualią pažymą, turint visus reikiamus dokumentus.

Šiemet sausio 20 dieną Vilniaus apygardos teismas nutarė pratęsti trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sausio 21 iki balandžio 21 dienos, laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą Š. Narbuto turtui.

Painios sąvokos

„Kauno diena“ apie naujus Š. Narbutui metamus kaltinimus rašė išsamiau.

„Nauji įtarimai (…) yra apie tai, kad aš, nebūdamas valstybės tarnautoju, vis tiek piktnaudžiavau tarnyba. Ir patys formuluoja – nesant kyšininkavimo požymių. Ir mano iš Ispanijos įmonės gautas atlygis yra ne kyšis, o Lietuvos valstybės biudžeto lėšos, nors jos ir priklauso Ispanijos įmonei. Ir kad sukčiavimo sudėtis yra, kad aš neva apgavau Ispanijos įmonę, kad nedirbu Vyriausybėje“, – anksčiau feisbuke rašė Š.Narbutas.

Š. Narbutas/Vilmanto Raupelio nuotr.

Apžvelgus Baudžiamajame kodekse (BK) painiai apibrėžtą valstybės tarnautojui prilyginamo asmens sąvoką išryškėja esminis akcentas – valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo turi turėti atitinkamus įgaliojimus veikti.

„Valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo turi atitikti tam tikrus požymius. Pirma, jis turi turėti tam tikrus administracinius įgaliojimus, kaip, tarkim, duoti nurodymus kažkam kažką daryti. Šiuo Š.Narbuto atveju, kažin, ar toks žmogus iš šono gali turėti administracinius įgaliojimus veikti kažkokią instituciją. Antras požymis – jis gali veikti tam tikro juridinio asmens ar organizacijos vardu. Šis aspektas Š.Narbuto atveju gal ir gali būti diskutuotinas, tačiau norint atsakyti tiksliai reikėtų žinoti visą situaciją. Trečias požymis yra viešųjų paslaugų teikimas. Jos gali būti visokios. Ar šiuo atveju buvo kokia nors viešoji paslauga? Greičiausiai, kad nelabai“, – Š.Narbuto atvejį apžvelgė teisės ekspertas, advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės dėstytojas Remigijus Merkevičius.

Reikėjo pagalbos

Pasak teisės eksperto R.Merkevičiaus, Š.Narbuto atveju svarbus ir dar vienas klausimas: kokiu pagrindu jis veikė kalbėdamasis, derėdamasis dėl jį kaltinamuoju šioje byloje padariusios sutarties sąlygų? Ar čia buvo koks juridinis pagrindas, ar jis tiesiog tai darė savo iniciatyva, neturėdamas jokio pavedimo? Greičiausiai, tai ir atsakytų į klausimą, ar Š.Narbutą galima laikyti valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu.

Iškart po skambaus sulaikymo, kai apie naujus būsimus kaltinimus Š.Narbutas tikriausiai net negalėjo įsivaizduoti, jis interviu „Kauno dienai“ buvo detaliai nupasakojęs, kaip atsidūrė visame šiame pirkimų procese.

„Mano įsitraukimas prasidėjo nuo Nacionalinio vėžio instituto (NVI), kai paaiškėjo, kad onkologiniai ligoniai išvis negauna jokių apsaugos priemonių iš Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM). Taip atsitiko todėl, kad NVI pavaldūs ne SAM, o Švietimo ir mokslo ministerijai ir jiems jokios priemonės nepriklauso.

Tada ir pradėjau aktyviai reikštis – klausiau, ko labiausiai ir kokiais kiekiais reikia NVI ir iš kur greičiausiai visko galima gauti. Nuo to prasidėjo paieškos, o bėgant laikui paaiškėjo, kad priemonių – kaukių, respiratorių, pirštinių, reagentų ir kitų – trūksta visos Lietuvos mastu.

Lygiagrečiai ėmiau ieškoti visko. Kaip tai vyko? Turėjau kontaktų užsienyje iš savo kitų veiklų, todėl visų ir klausiau, kas ką turi ir kaip greitai galima gauti.

Kai imta kalbėti, kad gresia sustabdyti žmonių testavimą dėl reagentų trūkumo, būtent jų paieška ir tapo mano prioritetu“, – dar 2020-aisiais kalbėjo jis.

„Buvo ne tik valstybės tarnautojų, ministerijų, departamentų, kanceliarijos atstovų, bet ir daugybė žmonių – medikų, verslo atstovų ir kitų, kurie atsirado tada, kai visko trūko. Tada reikėjo iš kažkur visko gauti – nuo logistikos iki pačių įsigijimų“, – tuometę situaciją prisiminė anksčiau su „Kauno diena“ kalbėjęs buvęs premjeras Saulius Skvernelis.

S.Skvernelio teigimu, buvusių darbo grupių ekspertų pateikiamos išvados buvo tik rekomendacinio pobūdžio. (I. Gelūno / „BNS Foto“ nuotr.)

Jo žodžiais kalbant, tuomet valdyti COVID-19 situaciją buvo labai sunku.

„Tada nebuvo nieko. Nežinojome, kas tai per virusas, kaip nuo jo gelbėtis, kaip gelbėti ekonomiką. Vienu metu sako, kad kaukių reikės, tada nereikės, taip pat dėl testavimo ir kitų priemonių. Tai buvo tikrai žiauriai sunkus laikotarpis. Viso pasaulio vyriausybės, kurios tuo metu buvo, tai praėjo, – atviravo ekspremjeras ir pridūrė: – Vieni žmonės tikrai stengėsi padėti ir tikrai darė daugiau, nei privalėjo, neskaičiavo darbo valandų. Kiti laukė tikėdamiesi, kad kažkur bus padaryta kokia nors klaida, ar menama klaida, ir vėliau ja pasinaudos.“

Turėjo gauti įgaliojimus

Tai, kad Š.Narbutas nebuvo Vyriausybės darbuotojas, akivaizdu. Jokiuose viešai prieinamuose šaltiniuose jo pavardės nėra. Tačiau kyla kitas klausimas – ar jis turėjo kokius nors įgaliojimus veikti Vyriausybės vardu ir kas jam juos suteikė? 

Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad pernai kovo–liepos mėnesiais, veikdamas kaip Vyriausybės atstovas ir nešališkas ekspertas, gavęs iš tuometės sveikatos apsaugos viceministrės K. Garuolienės ir tuomečio premjero patarėjo L. Savicko žodinį leidimą derėtis dėl COVID-19 testų įsigijimo Vyriausybės vardu, Š.Narbutas derėjosi su testus tiekiančios užsienio įmonės pardavimų vadovu dėl testų įsigijimo kainos.

Vadinasi, teisėsaugininkai kaltinimus braižo ant pandemijos įkarščiu Vyriausybėje įkurtų darbo grupių, kurios sprendė COVID-19 sukeltos situacijos valdymo klausimus.

Ankstesniame interviu Š.Narbutas „Kauno dienai“ teigė, kad nebuvo nė vienoje darbo grupėje, nė viename komitete, kurie priima sprendimus, ką pirkti, o ko nepirkti. Tą patį feisbuke jis paskelbė ir sulaukęs naujų įtarimų.

„Nei veikiau Vyriausybės vardu, nei žinojau, kad dirbu Vyriausybei, nei kas man iš Vyriausybės ar Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ką nors sumokėjo už šį sandorį. Ir visa tai yra aišku iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų įrodymų“, – rašė Š.Narbutas.

„Tie, kurie buvo valstybės tarnautojai, tie gaudavo valstybės tarnautojo atlyginimą. Tie, kurie sutiko talkinti, padėti, tai apie jokį atlygį net kalbos nebuvo“, – tuometę situaciją apibūdino ir S.Skvernelis.

Už prašymą – į teismą?

„Kauno diena“ atidžiau apžvelgė Vyriausybės įkurtų darbo grupių sudėtį ir jų veikimo principus. Analizavome 2020 m. kovą įkurtų ir veikusių darbo grupių duomens. Šis laikotarpis pasirinktas, nes, pagal viešai skelbiamus duomenis, tyrėjai aiškinosi 2020 m. kovo 21 ir 23 d. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (NVSPL) pasirašytas dvi sutartis su Ispanijos bendrove „PMS International“.

Vyriausybės atstovų duomenimis, kovo mėnesį buvo įkurtos aštuonios darbo grupės – COVID-19 valdymo komiteto administravimo ir koordinavimo, visuomenės informavimo, verslo skatinimo, finansinių vykdymų, savivaldybių klausimų, kibernetinio saugumo klausimų, visuomenės saugumo ir materialinių išteklių užtikrinimo.

Peržvelgus šių darbo grupių sudėtį, Š.Narbuto vardo ir pavardės jose nėra. Pagal kiekvienos darbo grupės veiklos pobūdį potvarkius pasirašęs tuometis premjeras S.Skvernelis atitinkamai kiekvienai darbo grupei pavedė atlikti užduotis. Taip pat leido pavestoms užduotims vykdyti pasitelkti nepriklausomų ekspertų, valstybės, savivaldybių institucijų, įstaigų ir organizacijų atstovų.

Kalbant apie Š.Narbuto atvejį, esminė darbo grupė, kuri tuomet koordinavo valstybės institucijų ir įstaigų veiksmus, organizuojant ir užtikrinant sklandų būtinų materialinių išteklių (apsaugos priemonių, reagentų ir kitų) poreikių nustatymą, jų įsigijimą ir pristatymą į Lietuvą, buvo kovo 22 d. potvarkiu sudaryta materialinių išteklių užtikrinimo darbo grupė. Kaip jau minėta ir teisėsaugos pranešimuose, tarp jos narių buvo ir tuometė sveikatos apsaugos viceministrė K.Garuolienė bei tuometis premjero patarėjas L.Savickas.

Iš to galima daryti prielaidą, kad Š.Narbutui mestus kaltinimus teisėsaugininkai braižo taip: K.Garuolienė ir L.Savickas, priklausę jau minėtai darbo grupei, Š.Narbutą pasitelkė kaip nepriklausomą ekspertą. Jam davė žodinį leidimą derėtis dėl COVID-19 testų įsigijimo Vyriausybės vardu. Būtent dėl tokių aplinkybių byla perduota teismui.

Tik rekomendacijos

Tačiau kyla klausimas, ar toks Š.Narbuto statusas tikrai gali būti laikomas tiek svarbiu, kad būtų galima sakyti, jog jis veikė Vyriausybės vardu ir net kaltinti piktnaudžiavimu ir sukčiavimu?

„Tos visos darbo grupės yra rekomendacinio pobūdžio. Tarkim, jos tik pasiūlo pirkti tam tikrą kiekį kaukių ar ko kito. Visi tie pasitelkiami ekspertai taip pat pateikia tik rekomendacijas. Tokios grupės pasiūlymas tol negimsta, kol neatsiranda atitinkamas dokumentas, kurį jau numato Vyriausybės įstatymas ir poįstatyminiai aktai. Iki tol jis yra nieko vertas“, – „Kauno dienai“ komentavo tuomet visus darbo grupių sudarymo potvarkius pasirašęs S.Skvernelis.

Pasak ekspremjero, visais atvejais, kai darbo grupės pateikdavo kokį nors pasiūlymą, jis būdavo įforminamas tik vėliau.

„Tarkim, operacijų vadovo įsakymu. Jei yra parengiamas koks nors nutarimas, tai tą nutarimą priima Vyriausybė. Jei tai ministro pirmininko ar kanclerio potvarkis, jie taip pat yra įforminami taip, kaip numatyta Vyriausybės įstatyme. Kitokio varianto būti negali“, – detalizavo pašnekovas.

Įgaliojo neįgalioti?

Bet net ir tuomet, jei K.Garuolienė ir L.Savickas būtų turėję kokią nors teisinę galią įgalioti Š.Narbutą veikti, to jie niekaip negalėjo padaryti, nes jau minėta materialinių išteklių užtikrinimo darbo grupė buvo įkurta vėliau, nei pasirašytos teisme narpliojamos reagentų sutartys.

Kaip jau minėta, ši darbo grupė įkurta 2020 kovo 22 d., o pirmoji NVSPL ir Ispanijos bendrovės „PMS International“ sutartis buvo pasirašyta kovo 21 d. Antroji sutartis pasirašyta kovo 23 d. Tačiau čia reikėtų paminėti, kad kovo 22 d. buvo sekmadienis, todėl darbo grupės potvarkis įsigaliojo tik kitą dieną – pirmadienį. Iš to galima daryti prielaidą, kad K.Garuolienė ir L.Savickas tuomet, kai buvo pasirašomos sutartys dėl reagentų pirkimo, dar nepriklausė šiai darbo grupei, nes jos dar nebuvo. Juolab jie negalėjo įgalioti veikti ko nors kito, nes dar nebuvo įgalioti veikti ir patys.

„Man čia viskas atrodo akivaizdžiai politiškai. Atrodo, kad grįžtame į sovietmetį – ten, kur spekuliacija buvo nusikaltimas. Ar tai buvo morališkai pateisinama, tai jau yra atskira tema. Juridiškai keistai atrodo, kai STT, nerasdama jokių korupcijos požymių, pradeda tyrinėti kažkokius sukčiavimus.

Kas dabar pasakys, buvo tas žodinis pavedimas ar ne. Žodis prieš žodį. Jeigu baudžiamoji teisė imsis griežtai kapoti tokius dalykus, kurie yra absoliučiai neapibrėžti, tai pačios baudžiamosios teisės apibrėžtis tampa priklausoma nuo bet ko“, – apibendrino baudžiamosios teisės ekspertas R.Merkevičius.

Remigijus Merkevičius/Vilniaus universiteto nuotr.