Slaugytojas su dviem diplomais

S. K. Okoroaforą Kauno klinikose pažįsta daug kas – ne tik kaip bendrosios praktikos slaugytoją, bet ir kaip žmogų, kuris geba praskaidrinti net sunkiausią dieną. „Nori pasikelti nuotaiką ar suprasti, koks esi laimingas, nes turi darbą, maisto, namus? Eik ir susirask Stanley“, – pataria jo kolegos.

Susitinkame prie Ambulatorinio diagnostikos centro. Juokauju, kad dabar diagnozuosiu jo gyvenimą. Lietuviškai. Nes šią kalbą nigerietis jau puikiai įvaldęs.

Vyras prisistato esąs iš Nigerijos, iš Portharcourt miesto, esančio prie Atlanto vandenyno. Jau ketverius metus gyvena Kaune. Nuo tada, kai pradėjo studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU).

Šių metų birželio 25-ąją Stanley baigė studijas, o kitą dieną šventė savo 30-ąjį gimtadienį. Džiaugiasi pasidovanojęs puikią gimtadienio dovaną – bakalauro diplomą. Ir jis – ne vienintelis.

Stanley – diplomuotas biochemikas, 2016-aisiais gimtojoje Nigerijoje gavo savo pirmąjį bakalauro diplomą. Keletą metų padirbėjo pagal specialybę gimtinėje, paskui išskrido darbuotis į Maldyvus. Kodėl taip toli nuo namų? Atsakymas dvelkia nesuvaidinta romantika: „Todėl, kad ten labai gražu…“

Lietuvoje Stanley irgi gražu. Jau daug kur buvo, daug ką matė: ir Birštoną, ir Trakus, ir Vilnių, ir Druskininkus, o neseniai dviračiu važiavo iki Kulautuvos ir kėlėsi laivu į Zapyškį. Tik šį pavadinimą ištarti sunku. Kol sudėlioja visas priebalses, turi gerokai pavargti.

Kalbą išmoko dirbdamas

Lietuvių kalbos sudėtingumu nesiskundžia. Gal tik gramatika. Sako, labai keistai čia pas mus: „Vyras, vyro, vyrui, vyrą…“ Tiek daug skirtingų galūnių! O tokia maža šalis… Nigerijoje, turinčioje apie 218 mln. gyventojų ir daugiau nei 500 skirtingų kalbų (ne dialektų), žodis „nwoke“, t. y. „vyras“, turi tik vieną galūnę.

Oficiali valstybinė kalba Nigerijoje yra anglų. Stanley gimtoji – igbo. Ji, anot nigeriečio, kur kas lengvesnė už lietuvių.

Kaip iš Maldyvų pateko į Lietuvą? Juokiasi, kad nusibodo dirbti laborantu, bendrauti su mėgintuvėliais. Ėmė vis dažniau galvoti, ar tikrai jo vieta laboratorijoje tarp keturių sienų, o ne tarp žmonių.

Norėčiau susirasti gerą merginą, turėti su ja vaiką ir laimingai gyventi. Čia, Lietuvoje.

„Darbas vien dėl pinigų manęs netenkina. Pagalvojau, kad noriu tarnauti žmonėms. Man gera, kai jie šypsosi, kai matau, kad galiu jiems padėti, prisidėti prie jų sveikimo, savo pagalba palengvinti jų dieną. Ten, kur dabar dirbu, Kauno klinikų Neurologiniame skyriuje, guli labai sunkūs ligoniai. Po insulto, po trombozių, su Parkinsono liga, su migreniniais galvos skausmais“, – aiškina.

Stanley atvirauja, kad prie sunkių ligonių jau priprato: ne pirmus metus čia dirba. Priduria, kad mokytis jam labai patinka, nes tuomet jo protas aktyvus.

„Lietuvių kalbos ėmiau mokytis vos įstojęs į LSMU – pirmame kurse. Tačiau geriausia praktika tapo darbas Kauno klinikų Neurologiniame skyriuje. Reikėjo susikalbėti su darbuotojais, pacientais, taip po truputį ir prasilaužiau“, – šypsosi ir prisipažįsta, kad iš pradžių jo akcentas ir tarimo klaidos visiems sukeldavo daug gardaus juoko.

Stebina geografijos žiniomis

Stanley sako, kad apie Lietuvą ir tai, kad ji buvo okupuota, o kažkada priklausė Tarybų Sąjungai, seniai žinojo – mokėsi gimnazijoje. Ne paprastoje – privačioje. Jo šeima – iš pasiturinčiųjų, nors pats ją priskiria vidurinei klasei.

Nigerijos ekonomika, sako, priklausoma nuo naftos. Jo tėvas turi degalinių verslą, mama skaito paskaitas universitete apie verslo administravimą. „Mūsų šalyje daug problemų su korupcija, bet vis tiek žmonės gyvena labai laimingai“, – tikina.

Jauniausias šeimoje Stanley turi brolį ir tris seseris. Vyriausiai – 43-eji. Tiek brolis, tiek sesės jau sukūrę savo šeimas, gyvena Nigerijoje.

Kodėl iš Maldyvų nigerietis išsirinko būtent Lietuvą? Atsakymas paprastas: nes joje mažai žmonių. „Nigerijoje daug triukšmo, daug žmonių. Gamta graži ir ten, bet čia, Lietuvoje, gali ja gėrėtis tyloje“, – dėsto priežastis, paskatinusias apsispręsti.

Vyras nuomojasi butą Sukilėlių prospekte, netoli Kauno klinikų. Į darbą važiuoja autobusu, dviračiu arba kulniuoja pėsčiomis. Taip pat ir į Kleboniškio miško parką. Mėgsta pabūti vienas. Tyloje.

„Kartais susitinku su dar vienu savo draugu iš Nigerijos, bet jis jau turi merginą“, – atsidūsta. Suprantu, kad jam tai opi tema.

Geros merginos, kur jūs?

Klausausi šio mielo užsieniečio ir apgailestauju, kad neturiu piršlės talento. Tikrai norėčiau surasti jam šaunią merginą. Vyro planai dėl šeimos – patys rimčiausi.

Paklaustas apie ateities svajones, mini ne karjerą. „Norėčiau susirasti gerą merginą, turėti su ja vaiką ir laimingai gyventi. Čia, Lietuvoje. Ir būtinai su šeima aplankyti saviškius Nigerijoje“, – įsisvajoja.

O pažinčių programėlės, socialiniai tinklai? Stanley rodo ženklais, kad nori gyvai matyti merginos akis, veidą. Turbūt turi mintyse, kad interneto pasaulis netikras ir kad per jį žmogaus širdies nepajusi.

Klausiu, kokia mergina vyrukui patiktų. Atsako nuoširdžiai: nebūtinai jo tautietė. Stanley nėra svarbi gimtoji jos šalis ar odos spalva – svarbiausia, sako, kad būtų geros širdies moteris.

Prisimenu Stanley kolegių pasakojimus, kad iš pradžių, nigeriečiui tik pradėjus dirbti Kauno klinikose, senyvo amžiaus pacientai į jį žiūrėdavo atsargiai. Dabar prašyte prašosi jo rankų, šypsenos, optimizmo. „Visada pasilabins, visada pasidomės, kaip sekasi – ne iš mandagumo, bet iš širdies“, – giria jį ne vienas.

Prie šalčio priprato

Klausiu Stanley, ar, prieš vykdamas gyventi į mūsų šalį, žinojo, kad žiemos čia šaltos. Slaugytojas linksi galvą. Draugai tikrai jį perspėjo. Sakė: „Išgyvensi arba mirsi nuo šalčio.“

Stanley neišsigando. „Jei žmonės čia kažkaip gyvena, vadinasi, išgyvensiu ir aš. Pirmą kartą, kai pamačiau sniegą, negalėjau patikėti savo akimis. Ėmiau gaudyti snaiges burna ir ragauti, kokios jos – saldžios ar rūgščios? Teko įsigyti daug šiltų drabužių, kurių neturėjau“, – kol kas dar džiaugiasi vasaros šiluma atvykėlis.

Kai prieš ketverius metus rugpjūčio mėnesį atsikraustė gyventi į Kauną, sušalo. Paprašė buto šeimininko, kad greičiau įjungtų šildymą. „Įjungė spalį“, – juokiasi iš savo naivumo ir prisipažįsta, kad pradžioje dėl šalčio buvo tikrai sunku.

Sunku buvo ir todėl, kad atvykęs gyventi į Lietuvą buvo vienas kaip pirštas. Dabar irgi daug draugų neturi, o gal nelabai jų ieško – daugiau pats su savimi, su gamta, su savo dviračiu būna.

Netoli namų yra stadionas, tad po darbo, jei nesijaučia labai pavargęs, pabėgioja ar apsuka kelis ratus dviračiu. Į sporto salę eiti nenori – per daug žmonių. Geriau į gamtą. Grįžęs pavalgo, pasigamina daugiau maisto, kad kitą dieną galėtų įsidėti į darbą.

Gaminasi afrikietišką maistą

Iš tradicinio lietuviško meniu Stanley labiausiai patinka šaltibarščiai, kugelis, bulviniai blynai, tik cepelinų dar nespėjo pamėgti.

„Nigerijoje mes bulvių mažai valgome. Daugiau kitų daržovių, vaisių, žuvį. Gyvendamas Lietuvoje dažniau gaminu afrikietišką maistą. Tokį, kokį valgiau namuose. Savanorių prospekte, netoli Laisvės alėjos, yra tokia parduotuvėlė, kur galiu nusipirkti afrikietiškų produktų“, – džiaugiasi.

Kartais, kai nespėja nieko pasigaminti, valgo klinikų valgykloje. „Skanu ir ten, – giria, – tačiau paties gamintas maistas ne tik skanesnis, bet ir pigesnis.“

Paklaustas, ar užtenka algos buto nuomai, maistui ir pramogoms, tvirtina, kad protingai gyvenant ir planuojant biudžetą tikrai užtenka. Jei bėdai ištikus prašytų tėvų paramos – gautų, tačiau kol kas susitvarko pats.

Atlyginimo užtenka ir kelionėms. Ne tik po Lietuvą, bet ir po Europos šalis. Neseniai per atostogas aplankė Oslą ir Amsterdamą. „Amsterdame susitikau su draugais, o Osle valgiau daug šviežios žuvies, plaukiau laivu apžiūrėti fjordų. Pernai buvau grįžęs į Seišelius, nes ten be galo gražu“, – pakartoja.

Iš Nigerijos labiausiai pasiilgsta maisto ir vietinių prieskonių, kurių pavadinimai lietuviškai ausiai svetimi: fufu, egusi… Guglas aiškina, kad egusi yra iš moliūginių šeimos augalo gaunamos baltymingos sėklos. Fufu – iš manijokų ir jamsų gaminama košė, trinta medinėje piestoje. Stanley patvirtina, kad jo gimtinėje gausu grūdinių ir šakniavaisinių produktų, tad įvairios košės čia labai populiarios.

Į kavines, barus nedažnai vaikšto. Sako, nepatinka, kai kitą dieną skauda galvą.

Gerų patirčių – daugiau

Kuo Lietuva labiausiai skiriasi nuo Nigerijos? „Ramybe, – ilgai negalvoja. – Mūsų krašte labai daug žmonių, daug garsų, o čia – tylu, ramu.“

Kadangi vyras dažnai būna Kleboniškio miške, tai gal ir grybauja? Pasak Stanley, grybus jis sapnuoja. Labai norėtų pagrybauti, bet nežino, kur ir kokius reikėtų rinkti. Nigerijoje jie ne tokie, kaip čia.

Parankiausia transporto priemonė į šiuo metu grybų dosnius miškus būtų automobilis, bet vyras turi tik Nigerijoje išduotas teises. Todėl bent jau kol kas pagrindine susisiekimo priemone lieka dviratis, autobusas. Ateityje žada gauti ir lietuvišką vairuotojo pažymėjimą.

Ar pragyventi Lietuvoje sunku? Juk visi, daugiau pakeliavę po pasaulį, sutartinai skundžiasi didelėmis maisto kainomis. Stanley nesutinka. Jo nuomone, jei gerai planuoji savo finansus, išgyventi galima visur.

Ar užsienietis saugiai jaučiasi mūsų šalyje? Gal yra kažkas, kas jam kelia nerimo? Stanley žodžiais tariant, rasizmo problema.

„Panaršius po socialinius tinklus, jei kas ką negerai daro – tai tik emigrantai. Bet juk ne visi emigrantai blogi. Juk tiek tarp lietuvių, tiek ir tarp emigrantų yra visokių žmonių. Negalima šitaip absoliutinti. Mane tai žeidžia, – susijaudinęs kalba Stanley ir po minutės, jau atgavęs pusiausvyrą, vėl šypsosi ir sako esąs laimingas, kad, nepaisant įvairių patirčių, tų gerųjų patyrė daugiau. – Kai tik čia atvažiavau, sulaukiau daug pagalbos iš lietuvių. Pradedant dėstytojais, klinikų darbuotojais. Jie nežiūrėjo, kad aš užsienietis, emigrantas. Jie man labai daug padėjo.“