Sėdo „už kvailystę“

„Baisiausia yra žinoti, kad prasivers durys ir turėsi išeiti į gatvę, kurioje tavęs niekas nelaukia. Nepasitiks tėvai, neverks iš laimės žmona, neapkabins nei brolis, nei sesuo. Būsi vienas kaip pirštas ir nežinosi, kur eiti“, – dalijasi atvirai pasikalbėti pasiryžęs Stanislovas.

Iš naujo į gyvenimą kabintis pradėjęs vyras sako užaugęs darbininkų šeimoje ir pats tapęs darbininku. Jaunystėje dirbo keliuose Kauno fabrikuose, bet laimingiausias jautėsi vairuodamas. Dirbo siuntinių išvežiotoju: savaitę – dieną, savaitę – naktį, namo grįždavo tik išsimiegoti.

„Dirbdavau po 16 ir daugiau valandų. Buvau pervargęs ir fiziškai, ir psichologiškai. Kad galėčiau atsipalaiduoti, išsimiegoti, pradėjau gerti. Tą lemtingą vakarą irgi buvau išgėręs. Žinojau, kad mano pamaina prasidės nuo 13 val., ir tikėjausi, kad užteks laiko išsimiegoti. Tačiau paskambino porininkas, su kuriuo keisdavomės automobiliu, ir paprašė jį pavaduoti – anksti rytą nuvežti siuntas į Kauno parduotuves. Kvailai sutikau, patekau į policijos reidą ir netekau vairuotojo pažymėjimo, o kartu – ir darbo. Tas įvykis sugriovė mano ankstesnį gyvenimą“, – tikina Stanislovas.

Nors iki tol ketverius metus gyveno su drauge, netekęs darbo tapo jai nereikalingas – pasijuto išmestas į gatvę. Stanislovas juokauja, kad gyventi galima ir parke ant suoliuko, praustis – Nemune, nesvarbu, kad ankstyvas pavasaris, – žmogus prie visko gali prisitaikyti. Tačiau jį išgelbėjo klasės draugas, pasiūlęs prisiglausti daugiabučio rūsyje įrengtoje sporto salėje.

Tai galėjo tapti nauja atspara kibtis į gyvenimą, tačiau į juodžiausią gyvenimo duobę Stanislovą įstūmė kvailystė. Nuvažiavęs pas pažįstamą atsiimti skolos, įsivėlė į konfliktą, kurį pareigūnai kvalifikavo Baudžiamojo kodekso 180 straipsniu, įvardijamu vienu žodžiu „Plėšimas“.

Kalbėti apie tą dieną Stasys nenori, atmintyje įvykiai sukasi kaip kaleidoskope, pačiam vis dar sunku susigaudyti, kas ir kodėl įvyko. Laisvomis dienomis vaikščiodamas po 20 km, daugybę kartų klausė savęs, kodėl, ir atsakymo vis dar nerado.

„Nors nedaug man davė, niekam nelinkiu to“, – tikina, kaip pats sako, už kvailystę trejų metų laisvės atėmimu nubaustas vyras.

Gimęs būti laisvas

„Gal kokių aštuonerių buvau, kai mama mane nusivedė į Zoologijos sodą. Žiūrėjau į garduose uždarytus žvėris ir netikėtai pasakiau mamai, kad tie gyvuliukai nelaimingi. Ji nustebo, sako: kodėl taip šneki? Aiškinau, kad jie negali išeiti, palakstyti, nes yra uždaryti. Jau tada supratau, kad ir žvėris, ir žmogus yra gimę būti laisvi, o ne uždaryti“, – liūdnai aiškina Stanislovas.

Realybė: baisiausia yra žinoti, kad prasivėrus įkalinimo įstaigos durims teks išeiti į gatvę, kurioje niekas nelaukia. / Asociatyvi freepik.com nuotr.

Pravieniškių 2-asis kalėjimas – pusiau atvira kolonija. Stanislovas joje dirbo, ko trūko – galėjo nusipirkti, bet visą laiką jautėsi nejaukiai. Alkanas nebuvo, bet maistas nedžiugino. „Košės ir košės. Badu nenumirsi, bet maistas nekaloringas – nežinia, kiek tokio turėtum suvalgyti, kad sotį pajustum“, – sako vyras.

Baisiausia buvo priprasti prie kalėjimo gyvenimo sąlygų. Dar sunkiau buvo susitaikyti su mintimi, kad yra vienas kaip pirštas, kad niekas nelaukia: tėvai mirę, brolis nebendrauja, šeimos nėra.

Dabar Stanislovas sako žinantis, kad Dievas atsiunčia pagalbą. Tą rytą, kai atsivėrė durys į laisvę, prie kolonijos jį pasitiko klasės draugas. Parvežė į Kauną, nusivežė į kavinę pavalgyti seniai ragauto maisto. Ir surado prieglobstį.

Tai atskleidžia visuomenės požiūrį į žmones, kurie gyvenimo kelyje suklumpa. Gal tik vieną vienintelį kartą, tačiau jie jau pažymėti neapykantos ženklu.

Jau keturi mėnesiai Stanislovas gyvena vienuose Kauno nakvynės namuose. Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos socialinės darbuotojos padėjo Stanislovui susitvarkyti dokumentus, gauti gyvenimo laisvėje pradžiai skirtą pašalpą, užsiregistruoti biržoje, atsidaryti banke sąskaitą.

„Labai gerai, kai yra žmonių, kurie tau pataria ir parodo kelią, kuriuo reikia eiti. Man pasisekė – po trijų savaičių gavau darbą, dabar taupau pinigus, kad galėčiau išsinuomoti kokį kambarėlį, gyventi savarankiškai“, – dėlioja planus vyras. Jo kelias į laisvę dar nesibaigė – privalo kas mėnesį registruotis Probacijos tarnyboje.

Stanislovas sako, kad gyvenimas valdiškuose namuose, nuolatinė socialinių darbuotojų priežiūra slegia.

„Esu vienišas vilkas. Man draugų nereikia, gerai jaučiuosi būdamas pats su savimi. Nakvynės namuose vienas nebūni, čia yra visokių žmonių: ir priklausomų nuo alkoholio, ir narkomanų. Pasirašai, kad laikysiesi taisyklių. Pagal grafiką turi plauti koridorius, virtuvę, tvarkyti aplinką. Darai, stengiesi, o paskui ateina valytoja ir viską sutvarko iš naujo. Nulis motyvacijos“, – stebisi pašnekovas.

Stalislovas džiaugiasi gavęs pašalpą – ji padeda išgyventi, kol susirandi darbą, atsistoji ant kojų. Kai neturi kur eiti, vėl gali įtraukti gatvė. Kaunietis tikina, kad neįsivaizduoja, ką būtų daręs, jei jam nebūtų padėjęs klasės draugas, Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos socialinė darbuotoja Aušra, Kauno samariečiai, įpilantys sriubos ir duodantys duonos, parduotuvėse atlikusių paskutinės dienos galiojimo produktų.

Stiprybės teikia tikėjimas

„Girdėjote apie Domeikavos pusiaukelės namus? Bendruomenė protestavo, kad jų ten nebūtų. Kalinių niekas nenori, į juos žiūri kaip į vaikščiojantį pavojų: apvogs, užpuls, gal nužudys. Atrodo, kad kaliniai yra gyvuliai. Tai atskleidžia visuomenės požiūrį į žmones, kurie gyvenimo kelyje suklumpa. Gal tik vieną vienintelį kartą, tačiau jie jau pažymėti neapykantos ženklu. Mes nesame gyvuliai. Tie, kurie jau išėjo už vartų, yra tokie pat piliečiai kaip visi kiti. Tie, kuriuos, atlikusius pusę bausmės, perkelia į atvirą kalėjimą, turi laikytis daugybės taisyklių. Tau duoda truputį laisvės, kad išmoktum gyventi visuomenėje. Tačiau turi susirasti darbą, turi nešioti apykoję – stebi kiekvieną tavo žingsnį. Tau sudarytas grafikas, kur nurodyta, kokiu maršrutu turi eiti, kurią valandą pro kur praeiti, kada grįžti namo. Ir vis tiek tu jau viena koja laisvėje, grįžus tavo kambario durų niekas neužrakina. Pratina prie gyvenimo laisvėje, suprantate?“ – aiškina Stanislovas.

Parama: Lietuvos kalėjimų tarnyboje paslaugą teikia socialiniai darbuotojai. Jie organizuoja pagalbą, kuri nuteistajam bus reikalinga, kai jis bus paleistas iš bausmės atlikimo vietos. / Lietuvos kalėjimų tarnybos nuotr.

Pasak jo, tai geriausia, kas yra sugalvota Lietuvoje, nes kalėjime vykdomos programos neveikia. „Ten kiekvienas už save turi kovoti. Kad atsilaikytum prieš blogį, reikia būti dvasiškai stipriam. Aš iš visos širdies prašiau Dievulio: „Viešpatie, suteik man ramybę, jėgų susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties suprasti skirtumą.“ Ir dabar ši maldelė mane labai nuramina“, – atvirauja Stanislovas.

Patikinęs, kad nėra davatka, buvęs kalinys neslepia visa širdimi prašantis Aukščiausiojo palaiminti kiekvieną jo dieną, padėti išlikti blaiviam, suteikti stiprybės ir sveikatos keisti savo gyvenimą. Prašo ir nukreipti teisingu gyvenimo keliu, kuriame tikisi sutikti savęs vertą, ištikimą draugę. Ne tokią, kuri paliktų pirmai bėdai ištikus. Sako, kad toks palaiminimas jam padeda eiti į priekį, apsaugo nuo velnio žabangų.

„Ir tai vyksta, žinokite. Aš jaučiu, kad yra kažkas aukščiau, kas reguliuoja mūsų gyvenimus“, – tvirtina kaunietis.

Stanislovas laikosi taisyklės, kad nereikia žvalgytis į praeitį. Kas buvo – pražuvo, dabar turi kurti naują savo gyvenimą, stengtis dirbti, užsidirbti, įsigyti savo kampą. Kol turi rankas ir kojas, gali susirasti darbą ir gyventi sąžiningai. Pradžia jau yra, o žmonių palaikymas suteikia jėgų lipti iš duobės, kurioje patyrė patį gyvenimo baisumą. Norėtų jį užmiršti kaip slogų sapną.

Tikslas – padėti žmogui rasti vietą visuomenėje

„Caritas“ – tarptautinė katalikiška organizacija, padedanti vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties, tautybės ar kitų skirtumų. Vienas iš „Carito“ tikslų – migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padėti grįžti į visuomenę.

Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos vadovė Renata Dubauskė tvirtina, kad siekiama ne tik padėti iš įkalinimo įstaigų grįžusiems žmonėms išspręsti praktinius klausimus, bet ir rasti vietą visuomenėje, kad jie galėtų pradėti naują gyvenimo etapą.

„Dirbame pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtą integracijos sistemą. Iš Kauno miesto ir Kauno rajono savivaldybių gauname pranešimų apie artėjantį asmenų paleidimą iš įkalinimo įstaigų. Kiekviena savivaldybė yra paskyrusi atsakingą darbuotoją, kuris koordinuoja pagalbos teikimą, o pranešimuose dažniausiai nurodomi ir konkretūs pagalbos poreikiai“, – sako R. Dubauskė.

Nuteistųjų integracijos programos darbuotojos susipažįsta su nuteistaisiais dar jiems būnant įkalinimo įstaigoje – nuvyksta susitikti, užmezga pirmąjį kontaktą ir įvertina, kokios pagalbos reikės žmogui grįžus į laisvę. Integracijos procesas paremtas bendradarbiavimu, todėl kartu su nuteistuoju sudaromas veiksmų planas, kurio vėliau stengiamasi laikytis. Kokios pagalbos reikės, priklauso nuo to, kiek ilgai žmogus buvo įkalinimo įstaigoje, ar turi gyvenamąją vietą, artimųjų palaikymą.

„Mūsų darbas dažniausiai vyksta individualiai. Viena iš pagrindinių užduočių – padėti bausmę atlikusiems žmonėms sutvarkyti dokumentus, reikalingus socialinei paramai gauti, užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir sveikatos priežiūros įstaigoje. Daugelis turi problemų dėl įsiskolinimų, todėl tenka tarpininkauti tvarkant reikalus pas antstolius. Dažnai žmonėms trūksta finansinio raštingumo, todėl aiškiname apie neliečiamąją pajamų dalį, kuri negali būti iškaičiuota, ir apie tai, kad iš atlyginimo lėšos išskaičiuojamos tik dalimis. Prireikus padedame parengti prašymus dėl nepagrįstai išskaičiuotų pinigų grąžinimo“, – vardija Nuteistųjų integracijos programos darbuotojos R. Dubauskė, Aušra Račkauskienė ir Akvilė Račickaitė.

Šiuo metu išėjusiems iš įkalinimo įstaigų Kauno miesto savivaldybė skiria 150 eurų, o Kauno rajono savivaldybė – 250 eurų paramą, nepriklausomai nuo žmogaus finansinės padėties.

„Carito“ nuotr.

Darbas žmogui, išėjusiam iš įkalinimo įstaigos, yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių pakartotinio nusikalstamumo riziką. Tai daugiau nei atlyginimas. Tai galimybė jaustis reikalingam, kurti naujus santykius, susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir visuomene. Todėl ypač svarbi yra Kauno arkivyskupijos „Carito“ darbuotojų pagalba rengiant gyvenimo aprašymą, ieškant darbo skelbimų, ruošiantis pokalbiams. Esant būtinybei, suteikiama parama maistu, drabužiais.

„Bendradarbiaujame su kitomis „Carito“ programomis – pavyzdžiui, su Benamystę patiriančių asmenų centru, taip pat su „Carito“ parapijomis, kurios teikia labdarą. Asmenis, turinčius problemų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, siunčiame į Anoniminių alkoholikų paramos grupes, savitarpio pagalbos bendruomenes ar reabilitacijos centrus. Nuolat palaikome ryšį su klientais – jie visada gali kreiptis, jei kyla klausimų. Pastebėję, kad žmogus patiria emocinę krizę, suteikiame galimybę pasikonsultuoti su psichologu“, – pasakoja su kiekvienu į laisvę grįžusiu žmogumi kone visada individualiai dirbančios Kauno arkivyskupijos „Carito“ Nuteistųjų integracijos programos darbuotojos.

Šios programos tikslas – padėti žmonėms pradėti naują gyvenimo etapą. Tačiau kelią į visuomenę dažnai lydi stigmos, su kuriomis susiduria iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės. Vis dėlto sėkmės istorijos rodo, kad kiekvienas žmogus turi galimybę grįžti į laisvę gyventi oriai ir laimingai.

Viena jų – 50-mečio vyro, šiemet išėjusio į laisvę iš Marijampolės kalėjimo. Padedant Kauno arkivyskupijos „Carito“ darbuotojoms, jis pradėjo naują gyvenimo etapą.

„Padėjome jam atsidaryti banko sąskaitą, gauti priklausančias išmokas, kartu aktyviai ieškojome darbo skelbimų, derinome pokalbius su darbdaviais. Džiaugiamės, kad jis sugebėjo įsidarbinti ir sėkmingai pradėti dirbti, – tai svarbus žingsnis į jo gyvenimo atkūrimą. „Be jūsų pagalbos būčiau kaip be rankų. Nežinojau, ką daryti, kur kreiptis, kaip įsilieti į visuomenę. Dėkoju už tai, kad buvote šalia ir padėjote man atsistoti ant kojų“, – sakė mūsų buvęs klientas“, – pasakoja Nuteistųjų integracijos programos darbuotoja A. Račickaitė.

Nuteistųjų integracijos programos darbuotoja A. Račkauskienė neslepia, kad dirbant Nuteistųjų integracijos programoje tenka susidurti su tokiais sunkumais, kad atrodo, jog viltis prarasta. Kartais žmonės taip stipriai paveikti savo praeities ir priklausomybių, kad kiekvienas žingsnis į priekį lydimas dviejų žingsnių atgal. Tokios akimirkos išbando ne tik jų, bet ir „Carito“ darbuotojų, visomis jėgomis bandančių išlaikyti tikėjimą permainomis, valią.

„Yra situacijų, kai stebėdami žmogų, kuris, regis, pasiduoda ir grimzta atgal į senų įpročių liūną, patys pradedame jausti nusivylimą. Kyla klausimas: ar iš tiesų galime pakeisti šio žmogaus gyvenimą? Tokios akimirkos yra itin sunkios, nes suprantame, kad net didžiausios pastangos negali ištraukti žmogaus iš nesibaigiančių nuopuolių ciklo. Net ir praradus viltį, svarbu nepamiršti, kad tai laikina. Kartais, kai atrodo, kad viskas žlugo, mažas pokytis – nuoširdus prisipažinimas, netikėtas ryžtas ar naujai užsimezgęs ryšys gali vėl įžiebti kibirkštį. Būtent šie maži proveržiai primena, kodėl esame čia ir kodėl svarbu tęsti“, – tikina A. Račkauskienė.

Drąsos suteikia palydėjimo programa

Lietuvos kalėjimų tarnybos komunikacijos specialisto komentaras

Visiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teikiama palydėjimo paslauga, kuri numatyta Iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietų paleidžiamų asmenų socialinės integracijos tvarkos apraše.

Palydėjimo paslauga yra visuma tarpusavyje susijusių paslaugų, kuriomis siekiama padėti asmenims prisitaikyti prie socialinės aplinkos, gauti reikiamą informaciją ir priėjimą prie socialinės paramos sistemos, atkurti ir (ar) sustiprinti ryšius su artimaisiais giminaičiais ir (ar) sugyventiniais, ugdyti jų gebėjimus spręsti kylančias socialines ir kitas problemas, atgauti darbui reikalingus įgūdžius ir (ar) jų įgyti, t. y. visapusiškai palengvinti asmenų socialinę integraciją.

Šios paslaugos teikimas numatytas visiems laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems iki galimo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos liko vieni metai; jei lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos netaikomas – iki paskirtos laisvės atėmimo bausmės pabaigos likus vieniems metams, taip pat asmenims, nuo kurių paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos dienos praėjo ne daugiau kaip vieni metai.

Lietuvos kalėjimų tarnyboje paslaugą teikia socialiniai darbuotojai. Jie organizuoja gyvenamosios vietos suradimo, užimtumo (darbo ar mokymosi) užtikrinimo, priklausomybės ligų gydymo ar kitų sveikatos problemų sprendimo, taip pat socialinės paramos gavimo, įsiskolinimų ir finansų tvarkymo, santykių su artimaisiais atkūrimo ir kitų priemonių, kurios nuteistajam bus reikalingos, kai jis bus paleistas iš bausmės atlikimo vietos įgyvendinimą.

Įkalinimas: laisvės atėmimo bausmę vykdanti pataisos įstaiga Pravieniškių kalėjimas yra padalyta į dvi įstaigas: Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių pataisos namus ir Pravieniškių 2-ąjį kalėjimą. / Redekacijos archyvo nuotr.

Likus ne mažiau kaip šešiems mėnesiams iki galimo lygtinio paleidimo taikymo, o jei lygtinis paleidimas netaikomas – iki iš bausmės atlikimo vietos paleidžiamam asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės pabaigos, kalėjimo socialiniai darbuotojai išsiunčia savivaldybės administracijai, į kurią asmuo planuoja grįžti išėjęs iš kalėjimo, nustatytos formos pranešimą apie asmens paleidimą iš bausmės atlikimo vietos ir pagalbos poreikį. Savivaldybės administracija, gavusi pranešimą, paskiria savivaldybės administracijos ar socialinių paslaugų įstaigos socialinį darbuotoją, arba NVO atstovą, atsakingą už pagalbos teikimo organizavimą.

Paslauga neteikiama tik išimtiniais atvejais – kai asmuo atsisako jos teikimo, nebendradarbiauja ar nepateikia būtinos informacijos.

Visą bausmės laikotarpį nuteistiesiems pagal individualius poreikius taikomos įvairios resocializacijos programos. Programa asmenims, piktnaudžiaujantiems psichoaktyviomis medžiagomis, sukurta 2009 m. KRUS (Norvegijos pataisos tarnybos universiteto kolegijoje), atnaujinta 2016 m. Programos tikslas – motyvuoti keisti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo įpročius, ugdyti tikėjimą savo gyvenimu. Pykčio valdymo programa yra paremta kognityvine elgesio teorija ir motyvaciniu interviu. Intervencinė programa smurtautojams šeimoje skirta smurtiniam elgesiui keisti, įgūdžiams ugdyti. Programa „Tik tu ir aš“ yra individuali kognityvinė bihevioristinė korekcinė programa, orientuota į smurto, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar bendro nusikalstamo elgesio prevenciją.

Visu laisvės atėmimo bausmės laikotarpiu tiek individualiai, tiek grupėse su nuteistaisiais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai ir užimtumo specialistai. Siekiant ugdyti socialinius įgūdžius ir suteikti reikiamą socialinę pagalbą aktyviai bendradarbiaujama su valstybės institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.