Galimybės kontroliuoti Juodąją jūrą ir milijonų milijonai tonų grūdų – štai, kur glūdi 2022 m. pavasarį prasidėjusios specialiosios operacijos šaknys.
Iki Didžiojo karo (1914–1918) dabartinės Ukrainos valstybės žemės įėjo į Austrijos–Vengrijos ir Rusijos imperijų sudėtį, o šiam konfliktui pasibaigus ir abiem dariniams žlugus, Ukrainos žmonėms, kaip daugeliui kitų, atsivėrė proga sukurti savą valstybę.
Teigiama, kad nuo 1917-ųjų iki 1921 m. dabartinėse Ukrainos žemėse buvo net keli bandymai kurti nepriklausomas valstybes, o visame krašte vyravo klaikus chaosas, mat tuo metu čia susikirto Ukrainos nacionalistų, įvairaus raugo Ukrainos kairiųjų grupuočių, Kremliaus Sovnarkomo (Liaudies komisarų sovieto), carizmo šalininkų, Vakarų valstybių ir Józefo Klemenso Piłsudskio (1867–1935) valdomos Lenkijos interesai.
Dar 1917 m. vasarą Ukrainos Centrinė Rada pabandė paskelbti savąją nepriklausomybę, tačiau jau 1922 m. visos dabartinės Ukrainos žemės vėl liko išmėsinėtos. Rytinėje jos dalyje įsitvirtino Sovnarkomo bendraminčiai, kurie galiausiai prisidėjo prie SSRS įsteigimo, o vakarines dalis išsidalino Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunijos karalystė.
1928 m. prasidėjusi sovietinė žemės ūkio reforma ir šventųjų kolektyvinių ūkių (rus. „kolchoz“) steigimas Ukrainoje buvo tokie pat nepopuliarūs, kaip ir kituose kraštuose, kur siekis išsaugoti privačią nuosavybę persipynė su nacionalistiniais sentimentais bei nuoskaudomis dėl etninėms mažumoms taikomos priespaudos, tad visame regione vyravo maištingos valstiečių nuotaikos.
„Jeigu mes tuojau pat nepataisysime padėties Ukrainoje – galime ją prarasti. Nepamirškime, kad Ukrainos komunistų partijoje (500 tūkst. narių, cha, cha) netrūksta (taip, netrūksta!) pagedusių elementų, aktyvių ir latentinių petluritų bei tiesioginių Piłsudskio agentų“, – savo sėbrui Lazarui Moisejevičiui Kaganovičiui (1893–1991) skirtoje žinutėje (1932 m. rugpjūčio 11 d.) samprotavo Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953).
„Tą 1932–1933 m. žiemą buvo atimtos visos Ukrainos maisto atsargos. Pastatyta milžiniška užkarda, kad niekas nepabėgtų“, – Latvijos kūrėjų dokumentiniame filme „Sovietų pasaka“ („The Soviet Story“, 2008 m.) pasakojo britų ekspertas Ivoris Normanas Richardas Daviesas (1939).
Filme pasakojama, kad iš pradžių žmonės nemirė. Jie gyvavo iš likusių maisto atsargų, tačiau galiausiai, pasak „Sovietų pasakoje“ kalbėjusio liudininko Nikolajaus Melniko, atvykę sovietinių jėgos struktūrų atstovai surinko ir išsivežė viską, kas užauginta bei valgoma (bulves, burokus ir netgi raugintus kopūstus su visomis statinėmis).
Tuo metu (nuo 1930 iki 1933 m.) badas sukrėtė ne tik Ukrainos, bet ir Kazachstano žemes bei skirtingus Rusijos regionus (Kubanę, Šiaurės Kaukazą, Volgos regioną, Pietų Uralą ir Vakarų Sibirą). Bado kamuojamuose SSRS regionuose žmonės valgė šunis, arklius, supuvusias bulves, medžių žievę ir visa kita, ką tik galėjo rasti, tačiau Ukrainai buvo skiriamas ypatingas dėmesys, mat specialūs sargybos būriai saugojo, kad badaujantys leisgyviai asmenys negalėtų įlipti į traukinius bei išvykti į miestus.
Negalinčiųjų prasimanyti maisto agonija truko beprotiškai lėtai. Vaikai vis maldavo suaugusiųjų duonos, o daugelyje Ukrainos kaimų vyravo grėsminga tyla, nes tie, kam pavykdavo ištverti dieną, vis galvodavo apie mirusiuosius ir klausdavo savęs, ar rytoj jį (ją) taip pat lydės sėkmė?
Gyvenvietės ir keliai buvo nusėti palikusių savo kaimus ir išvykusių ieškoti ko nors valgomo bei žuvusių kelionėje lavonais. Daug kas pamiršdavo baimę ir traukdavo į jėgos struktūrų saugomus laukus rinkti pavienių javų varpų, bet būdavo nušaunami vietoje.
Specialūs slaptųjų tarnybų būriai vaikščiodavo po namus bei surinkinėdavo mirusiuosius ar prie mirties slenksčio atsidūrusius asmenis (daug kas buvo palaidoti gyvi), pranešimai apie kanibalizmą taip pat nebestebino bemaž nieko.
Pasakojama, kad tuo metu po Ukrainos vietoves klajojo kairiųjų pažiūrų amerikietis Fredas Erwinas Bealas (1896–1954). Jis regėjo kaimus, kuriuose nebuvo likę gyvų žmonių, o šalia lavonų rado nemažai miestui ir pasauliui paliktų filosofinių sentencijų.
„Telaimina Dievas tuos, kurie čia įeis, tegul jiems netenka kentėti taip, kaip kentėjome mes“, – buvo skelbiama vienoje.
2013 m. BBC žurnalistų kalbinta 87 m. moteris, pristatyta Ninos Karpenko pavarde, pateikė „duonos“ receptą (padėjusios jos šeimai išgyventi badą): šiek tiek pigių kukurūzų miltų, kviečių pelų ir džiovintų dilgėlių bei kitų piktžolių lapų (viskas sumaišoma į vieną masę ir iškepama).
Pasak šios liudininkės, jos tėvas per badą mirė labai anksti, o motina nuėjo 15 kilometrų vien tam, kad iškeistų auksinį kryželį ir auskarus į du kilogramus miltų.
Skirtingose socialistinio rojaus regionuose siautė badas, o Josifas Visarionovičius kartu su savo nomenklatūra atostogavo ir kitaip linksminosi laisvomis nuo „darbo“ akimirkomis.
Dar 1932 m. birželį Ukrainos politbiuro nariai, vadovaujami Vlaso Jakovlevičiaus Čiubario (1881–1939) ir Stanisławo Vikentijevičiaus Kosioro (1889–1939) kreipėsi į aukštesniąją sovietų valdžią, prašydami regionui pagalbos maistu. Josius į tai numojo ranka ir apkaltino abu veikėjus politinėmis vidaus intrigomis, o 1939 m. vasarį Vlasas ir Stanisławas buvo nužudyti per partijos vidaus valymus.
Naujausi komentarai