Tautiečiai – artimiausi žmonės

„Išties net nežinau, ar būdama Lietuvoje galėčiau ją taip branginti, kaip gyvendama čia. Panašiai kaip ir su tėvais, su draugais – man atrodo, kad tas atstumas, kai atsitrauki, leidžia įvertinti daug daugiau dalykų“, – pripažįsta San Francisko lietuvių bendruomenės vicepirmininkė Aušra Shtarka.

Sovietmečio Lietuvoje visada jautusis taip, tarsi trūktų oro, o visi privalo tilpti į standartinę formelę, kaunietė jau daugiau nei tris dešimtmečius savo gyvenimą kuria Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur ne tik atrado save, bet ir iš naujo suprato, kokia unikali ir be galo svarbi yra gimtoji kultūra.

„Kai 1993-iaisiais atsidūriau Kalifornijoje, pasijutau čia tarsi namie, – savąją istoriją prisimena ji. – Ir, vos atvykusi, jaučiau didžiulį pasaulio, nuotykių ir galimybių alkį. Tada keliavau be proto daug – leisdavausi mažiausiai į tris dideles keliones per metus.“

Kaip sako pati pašnekovė, tuo metu jautėsi soti lietuviškumo – labiau masino naujos tarptautinės patirtys. Lūžis įvyko kiek vėliau, kai aplankyti atvykęs brolis ėmė teirautis: „O kur čia tie lietuviai?“ Būtent tai ir tapo pirmuoju impulsu ieškoti tautiečių.

„Mano geriausia draugė buvo iranietė, turėjau daug draugų amerikiečių, kinų... Bet šiandien tikrai galiu pasakyti – artimiausi mano žmonės yra lietuviai. Nes niekas nesupras tavęs taip, kaip kitas lietuvis“, – šypteli pašnekovė.

Seserystė ne tik prie Baltijos

Globaliame Amerikos tautų katile mūsų tautiečių būtų vos saujelė – kaip sako Aušra, didžiajai daliai amerikiečių vis dar esame egzotika. Tačiau vietos lietuvių balsas čia gana stiprus ir tai nenuostabu – skirtinguose miestuose pasklidę aktyvūs išeiviai telkiasi draugėn, svečioje šalyje kurdami savotiškus tautiškumo „inkliuzus“.

Ne išimtis – ir San Francisko lietuvių bendruomenė, į kurios veiklą įsitraukia tautiečiai iš viso regiono, o kartais – net iš kitų valstijų.

„San Franciskas – palyginti nedidelis, pačiame mieste gyvena gal kokie penki lietuviai. Visi kiti, didžioji dauguma, – išsibarstę aplinkui. Esame išsisaugoję apie 1 300 e. pašto adresų, tačiau dalis žmonių galbūt jau nebegyvena, galbūt atvažiavo tik trumpam ir išvyko. Todėl kiek žmonių yra bendruomenėje, galime tik spėti. Realiai, manyčiau, būtų daug mažiau nei 500. Turbūt vienu metu didžiausias kiekis lietuvių – apie 170 – buvo susirinkę praėjusiais metais Baltijos piknike, kurį organizuojame kartu su latviais ir estais“, – pasakoja pašnekovė.

Vienas masiškiausių lietuvių susiėjimų jau tapo visas tris tautas išeivijoje vienijanti vasaros pradžios tradicija, paženklinta ne tik dosniomis vaišėmis su specialiai šiam renginiui kepamu paršeliu, bet ir smagiais žaidimais, varžybomis.

Kaip pastebi Aušra, kuri yra ne tik aktyvi San Francisko lietuvių bendruomenės narė ir vicepirmininkė, bet ir viena pagrindinių renginių organizatorių, būtent įvairūs renginiai ir yra toji patikima jungiamoji išeivijos grandis, leidžianti puoselėti tautinį identitetą ir neatitrūkti nuo savo istorinių, kultūrinių šaknų.

Drauge: San Fransisko lietuvių bendruomenė pasinėrusi į aktyvias veiklas, o jų gausoje spindi visos gyvenimo spalvos. / A. Shtarkos asmeninio archyvo, San Fransisko lietuvių bendruomenės nuotr.

Šaltos Joninės – karštos širdys

San Francisko lietuvių bendruomenė visada mini visas svarbiausias tiek valstybines, tiek kalendorines šventes. Štai Vasario 16-ąją Lietuvos trispalvė suplazda net miesto rotušėje, o Kovo 11-oji pastaraisiais metais pažymima žygiais į kalnus.

Tarp reikšmingiausių datų – ir Valstybės diena liepos 6-ąją, kai vietos bendruomenė įsilieja į darnų viso pasaulio lietuvių chorą giedant Tautinę giesmę. Kasmet drauge švenčiamos ir Užgavėnės, Velykos, Kalėdos ir Joninės.

„Mūsų Joninės yra gana savotiškos. Anksčiau kelerius metus švęsdavome miške šiek tiek piečiau nuo San Francisko, o pastaruosius turbūt dvejus metus jaunimas šventę organizuoja pačiame mieste, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Daug kas nežino, kad San Franciske vasaros yra gana šaltos. Bet žmonės nori to susibūrimo. Tad pačioje pakrantėje, rūke deginame laužą, iškeliame vėliavą ir švenčiame su striukėmis ir šalikais“, – linksmai pasakoja Aušra.

Net nežinau, ar būdama Lietuvoje galėčiau ją taip branginti, kaip gyvendama čia. Tas atstumas, kai atsitrauki, leidžia įvertinti daug daugiau dalykų.

Be populiariojo Baltijos pikniko, tautiečius kasmet taip pat suburia Rudens balius, kuriame ne tik linksminamasi, bet ir renkamos lėšos bendruomenės veiklai, įskaitant ir šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę „Genys“, paremti.

San Francisko lietuvių bendruomenė aktyviai kviečiasi ir žinomus lietuvių menininkus, atlikėjus. Antai šiemet vyko jau daugelį metų emigracijoje gyvenančios Gintarės Jautakaitės koncertas, praėjusiais metais svečiavosi Nijolė Narmontaitė, o Rudens baliuje pasirodė grupės „El Fuego“ nariai.

Gyvybingos ir gyvos tradicijos

Šiandien jau būtų sunku ir suskaičiuoti, kiek žinomų aktorių, muzikų, kitų kūrėjų iš Lietuvos yra viešėję įvairiuose bendruomenės renginiuose. Anot Aušros, tokie susitikimai išeiviams yra išskirtinė proga gyvai patirti gimtosios šalies kultūrą.

Be to, pačios San Francisko bendruomenės iniciatyva ne taip seniai suburtas iš pradžių moterų, o vėliau – ir mišrusis choras „Ūkanos“, kuris šiemet dalyvavo Šiaurės Amerikos dainų šventėje Klivlende.

„Šį chorą įkūrė nepaprastai aktyvi mūsų organizacijos narė Vanesa Kašelionytė, kuri yra gimusi Amerikoje, kalba su stipriu akcentu, bet daro tokius stebuklingus dalykus! Kad galėtų repetuoti su choristėmis, ji važinėdavo tarp Los Andželo ir San Francisko, kelionėms mašina sugaišdama po šešias valandas. Turime ir nepaprastai nuostabią lyderę Aistę Solly, kuri daug metų vadovauja mūsų šeštadieninei mokyklai, ir jos ugnis, pasišventimas yra tiesiog nenupasakojami. Mokyklėlė puikiai gyvuoja ir klesti, čia ne tik ugdomi vaikai, bet ir nuolat vyksta įvairūs tradicijas puoselėjantys renginiai“, – didžiulį žmonių pasišventimą liudija A. Shtarka.

Retas bendruomenės narių susiėjimas ar dalyvavimas Lietuvą reprezentuojančiuose renginiuose apsieina be tautinių drabužių ar jų elementų, trispalvių ir kitos lietuviškos atributikos. O kiek preciziškai išeiviai laikosi senųjų papročių, tradicijų?

„Stengiamės kiek įmanoma išlaikyti tą autentiką. Bet juk tradicijos irgi yra gyvas dalykas, viskas vienaip ar kitaip evoliucionuoja. Tad, žinoma, visi kertiniai elementai yra išlaikomi, bet būna ir šiek tiek improvizacijos“, – sako pašnekovė.

Bendraminčiai: Aušros antroji pusė – amerikietis Ilanas, kuris mielai įsitraukia į lietuviškus renginius ir teigia, kad niekas taip nemoka švęsti kaip lietuviai. / A. Shtarkos asmeninio archyvo, San Fransisko lietuvių bendruomenės nuotr.

Siekti pagarbos ir atvirumo

Kaip prisipažįsta Aušra, lietuvių bendruomenės gyvenimą atspindi ne vien džiaugsmingi švenčių, susibūrimo draugėn momentai – kartais tenka tarpusavyje ir padiskutuoti, diplomatiškai laviruojant tarp kartų ar požiūrių į tam tikrus dalykus skirtybių.

„Tie, kurie atvažiuoja dabar, dar sotūs Lietuvos. Jiems norisi kitokių nuotykių, o ne atvykus į Ameriką tęsti lietuviškas tradicijas. Jie dar nejaučia tokios aistros, kokią jaučiame mes, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė. – O tų, kurie gimę ir augę čia, tautiškumas labai priklauso nuo tėvų, kaip jie stipriai savo vaikams įdiegia tą lietuvišką identitetą. Pavyzdžiui, turime Amerikoje gimusių mergaičių, kurios per mūsų renginius su dideliu džiaugsmu puošiasi tautiniais kostiumais ir labai didžiuojasi, kad yra lietuvės.“

Vis dėlto bene kaip didžiausią iššūkį Aušra įmini mišrias šeimas. Natūralu, kad ne vienas lietuvis ar lietuvė svetur kuria partnerystę su kitataučiais, kurie lietuviškai nekalba.

„Ateina tokie žmonės į mūsų bendruomenės renginį, o viskas vyksta lietuviškai. Mano akimis, tai nepagarbu. Turime būti svetingi, turime reklamuoti Lietuvą, o ne save izoliuoti. Todėl didžiuosiuose renginiuose, kai yra svečių, oficialiąją dalį stengiamės vesti angliškai, kad įtrauktume visus“, – apie kompromisų paieškas pasakoja bendruomenės vicepirmininkė.

Amerikoje gimusios mergaitės per mūsų renginius su dideliu džiaugsmu puošiasi tautiniais kostiumais ir labai didžiuojasi, kad yra lietuvės.

Ilgesį malšina kitokia Lietuva

Moters lūpomis kalba ir asmeninė patirtis. Jau dvidešimt metų gyvenimo keliu drauge su amerikiečiu žengianti Aušra juokauja, jog tautiečių bendruomenė jį neretai pavadina „garbės lietuviu“. „Ilanas mėgsta eiti į lietuviškus renginius ir visada palaiko mūsų veiklą. Jis sako, kad niekas taip nemoka švęsti kaip lietuviai“, – šypteli pašnekovė.

O pati Aušra prisipažįsta – nors ši neatlygintina veikla neretai reikalauja nemažai pasišventimo ir laiko, džiaugsmas matyti susibūrusius tautiečius, galimybė reprezentuoti šalį tokiame milžiniškame tautų katile viską atperka.

Atsigręždama į praeitį pašnekovė svarsto, kad dabartinėmis aplinkybėmis vargu ar būtų rinkusis emigraciją.

Tiltas: susitikimai su G. Jautakaite, N. Narmontaite, A. Valujavičiumi – žinomi lietuviai išeivijai suteikia neįkainojamą galimybę prisiliesti prie savos šalies kultūros ir realijų. / A. Shtarkos asmeninio archyvo, San Fransisko lietuvių bendruomenės nuotr.

„Šiandienos Lietuva yra visai kitokia, nei ta, kurią kažkada palikau. Šiandien tu gali tiesiog vykti į kitas šalis, pasimokyti, pakeliauti – durys plačiai atviros, galimybių pilna. O anuomet išvažiavau iš uždusintos Lietuvos, kuri vos vos alsavo ir į savo kultūrą laikėsi įsikibusi ragais ir nagais, kaip tik galėjo“, – vaizdžiai kalba pašnekovė.

Paklausta, ar po tiek metų nesinori grįžti į gimtinę jau visam, moteris atvira – ne kartą svarsčius apie tai, teko sau pripažinti vieną tiesą.

„Gyvenant čia tiek metų, Lietuva man pasidarė jau šiek tiek per maža. Sakau tai be jokios arogancijos. Bet, kaip sakoma, visi keliai veda į Romą – o jei esi lietuvis, kad ir kur begyventum, visi keliai veda į Lietuvą. Atvažiavus pasivaikščioti mylimo Kauno ir Vilniaus gatvėmis, įbridus į Nemuno vandenį ar įkišus pirštus į Palangos smėlį, siela tiesiog atsigauna“, – sako San Francisko lietuvė.