Su vyresniąja muziejininke Danute Blaževičiene kalbamės apie senovines krikštynų apeigas – jų kilmę, simbolius, prietarus ir žmonių tarpusavio santykius, kurie anuomet kūmystę pavertė ne vien papročiu, o viso gyvenimo įsipareigojimu.
– Muziejuje vedate edukacinę programą „Ant krikštatėvių rankų“, sukurtą remiantis autentiška etnografine medžiaga. Papasakokite, kada ir kaip Lietuvoje susiformavo krikštatėvių tradicija.
– Krikšto tėvų tradicija plito palaipsniui, kartu su kitomis krikščioniškomis apeigomis ir papročiais, bet jos paplitimo laikas nėra tiksliai žinomas. Krikščionybės atėjimas pakeitė senovės lietuvių tikėjimą ir išplėtė tradicijas, tarp kurių svarbią vietą užėmė ir krikštynos.
– Kaip senovėje buvo pasirenkami krikšto tėvai? Kas turėjo teisę ar garbę tapti krikštatėviu, krikštamote?
– Svarbiausias krikštatėvių parinkimo kriterijus – kad būtų rimti ir gero būdo, darbštūs, pamaldūs, dorovingi žmonės, ne kokie girtuokliai. Pasak kaimo senolių išminties, kūmų griekai kūdikiui prilimpa, todėl į kūmus kviesdavo tik dorus ir tvarkingus žmones. Tikėta, kad krikštavaikiai gyvenime tampa panašūs į savo krikštatėvius, t. y. įgauna gerąsias ir blogąsias jų charakterio savybes, paveldi polinkį dirbti vienokį ar kitokį darbą, net pomėgius. Dažnai net būdavo nežiūrima giminystės, o kviesta ypač gerbiamus parapijos žmones. Rinkdavosi jaunesnius, kad ilgesnį laiką globotų vaiką. Krikštatėviai turėjo būti žmonės – pavyzdžiai. Sakyta: „Svočia bagočka, o kūma rinktinė.“
Nepaisant vargo, didelių išlaidų ir atsakomybės, kūmais tapti žmonės norėdavo, laikė tai garbe. Jei pasitaikydavo, kad kas nors turėdavo tris ar daugiau krikštavaikių, ne tik pats tuo didžiuodavosi, bet ir kitų labai gerbiamas būdavo. Norą būti pakviestam į krikštatėvius atspindi liaudyje vyravę tikėjimai. Ir šiandien dar žinomas posakis: „Nori eiti į kūmus, valgyk duonos kampelius“, arba „Gausi su šluota ar mazgote per kuprą – į kūmus nekvies“. Ypač džiaugdavosi jaunos merginos ir vaikinai, kūmais kviečiami. Suprasdavo, kad šitaip juos pripažįsta kaip suaugusiuosius. Sakydavo: „iš piemenų išrašo.“ Kai pirmą kartą vaikinas eidavo į kūmus, tai norėdavo mergytę krikštyti, kad su panomis sektųsi. Mergina svajojo krikštyti berniuką, kad bernų neatsigintų.
– Tikriausiai krikštatėviai ir krikštavaikiai įvairiuose Lietuvos regionuose buvo vadinami skirtingai?
– Taip. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje krikštatėviai kaime vadinti kūmais, o Suvalkijoje, Šiaurės Vidurio Lietuvoje – podžiais.
– Kokią reikšmę kaimo bendruomenėje turėjo pats krikštas? Jis buvo vien tik religinis ritualas ar kartu ir svarbus visuomeninis įvykis?
– Senesniais laikais manyta, kad kol vaikas nepakrikštytas, jis yra nesaugus ir jam gali kas nors negero atsitikti, nes niekas dar neprisiėmė atsakomybės jį saugoti – tik tėvai. Krikšto sakramentas ypatingas tuo, kad žmogus po jo tampa krikščionių katalikų bendruomenės nariu. Per krikštynas vaikas gauna vardą – ženklą, įvedantį jį ir į kaimo bendruomenę, kuri imasi atsakomybės vaikelį ginti ir globoti.
– Kokias pareigas senovėje turėjo krikšto tėvai? Ar jie buvo tik dvasiniai globėjai, ar turėjo ir praktinių atsakomybių?
– Su žmonėmis, kurie vaiką pakrikštydavo, šeima susikūmuodavo visam gyvenimui. Be to, kūmų pareigos nesibaigdavo krikštynomis. Savo krikšto vaiku jie turėjo rūpintis iki vestuvių, dažnai nenutraukiant santykių ir po jų. Krikštatėvių pareiga buvo visada būti šalia krikšto vaiko, kad ir kas nutiktų. Visuose gyvenimo sunkumuose jie turėjo paguosti, patarti, padėti, o kokiai nelaimei atsitikus, neduokdie, vaikui likus našlaičiu, jį priglausti ir auginti.
Krikštatėviai turėjo būti šalia bent jau dviem svarbiausiais gyvenimo momentaus – t. y. krikšto vaikui einant prie Pirmosios Komunijos ir tuokiantis. Vaikui, einant pirmą kartą Komunijos, krikšto tėvai taip pat turėjo būti su juo bažnyčioje. Krikšto motina turėdavo už rankos privesti prie Dievo stalo, o paskui vaikelį apdovanoti. Jei neturėdavo ko nors geresnio, dovanodavo bent švento patrono paveikslėlį.
Suvalkijoje galiojo nerašyta taisyklė, kad per vestuves podžiai tapdavo pakrikštyto vaiko piršliais. Krikštatėviai su krikštavaikiais susitikdavo per Velykas. Kai kur iki dabar yra išlikęs paprotys apdovanoti krikštavaikius per Velykas ar Vaikų Velykėles, kitas kalendorines šventes. Dažnai kūmai buvo kviečiami į šeimos šventes. Taip tarp krikštavaikių, krikštatėvių ir vaiko tėvų sanykiai išlikdavo šilti visą gyvenimą. Ir vieni, ir kiti, susieti kūmystės saitais, tarytum pasižadėdavo gražiai sugyventi ir esant reikalui vieni kitiems padėti.
– Buvo tikima, kad krikštatėviai tampa tarsi antraisiais vaiko tėvais? Kokia buvo tikroji šio tikėjimo prasmė?
– Krikštatėvių vaidmuo išties buvo vienas svarbiausių, nes jie savo krikšto vaikui tapdavo tarsi antraisiais tėvais. Atsitikus nelaimei ar mirus tikriesiems tėvams, jie įsipareigodavo globoti ir užauginti vaikelį. Todėl suprantamas buvo tėvų noras, kad vaikams krikštatėviai būtų tikri globėjai.
Tikėdami svarbiu jų vaidmeniu, tėvai stengdavosi kūmais ar podžiais kviesti net skirtingų šeimų narius – jokiu būdu ne vyrą ar žmoną. Manyta, kad vienam krikštatėviui nustojus rūpintis mažyliu, jo pareigas perims antrasis.
Pasak kaimo senolių išminties, kūmų griekai kūdikiui prilimpa, todėl į kūmus kviesdavo tik dorus ir tvarkingus žmones.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose vaikas turėdavo ne vienus, bet keletą krikštatėvių. Tie, kurie pasirašydavo bažnyčios knygoje, vadinti tikraisiais, o kiti – garbės krikštatėviais. Antrųjų pareigos būdavo ne tokios sureikšmintos. Jie krikštavaikiu rūpindavosi tik mirus ar nuo vaiko nusigręžus tikriesiems krikšto tėvams.
– Ar krikšto tėvai turėjo dalyvauti vaiko auklėjime, svarbiuose jo gyvenimo įvykiuose?
– Anksčiau krikštatėviai iš tiesų turėjo svarbiausiais krikštavaikio gyvenimo momentais turėdavo būti šalia. Šiandien viena dažniausių krikštavaikio lankymo priežasčių yra jo gimtadienis. Tačiau išlieka svarbios ir kitos progos, pavyzdžiui, Pirmoji Komunija, Rugsėjo pirmoji ar mokyklos baigimas, šeimos įvykiai – santuoka, pirmosios atžalos gimimas.
– Kaip bendruomenėje buvo vertinamas žmogus, atsisakęs tapti krikštatėviu? Ar toks sprendimas galėjo turėti padarinių jo santykiams su kaimo žmonėmis?
– Būti kūmais laikyta garbe, atsisakyti būdavo nevalia. Tai padaręs užsitraukdavo didelę nepagarbą visai savo šeimai. Todėl pagal paprotį atsisakyti kūmystės buvo galima tik ypatingais atvejais. Bijota, kad atsisakius kūdikis liks be dalios ar net galės mirti.
– Koks buvo pats krikštynų ritualas, kokie papročiai jį lydėjo?
– Naujo šeimos nario atėjimas į pasaulį seniau buvo didelė šventė. Tokia išliko iki dabar. Krikštynų šventimą šeima pasirinkdavo priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų. Kaime būdavo keliamos iškilmingos arba paprastos krikštynos. Iškilmingos prasidėdavo nuo apeigų namuose, išleidžiant kūdikį į bažnyčią, sutinkant grįžtantį pulką iš jos, pakviečiant visus svečius krikštynų vaišių. Paprastos krikštynos vykdavo atitinkamai paprasčiau.
Seniausias krikštynų modelis, išlikęs Lietuvos kaime iki pat XX a. vidurio, yra krikštynos su visomis apeigomis, ir tai buvo ne tik šeimos, bet ir viso kaimo šventė. Šiais laikais jau išnykusi tradicija, kad į bažnyčią važiuoja tik krikšto tėvai. Jei kūmai buvo jauni, nepatyrę ir nemokėjo tinkamai elgtis, juos lydėdavo bobutė pribuvėja. Svečiai kantriai laukdavo vietoje, kur vėliau vykdavo šventė. Etnografai yra užrašę įdomių ir savitų senovinių krikštynų papročių. Pavyzdžiui, Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo pro langą. Aiškinama, esą perdavimas per langą reiškė siekį apgauti mirties ir ligų sukėlėjus, tykojančius prie durų slenksčio.
Rytų Lietuvoje, pasirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo, linkėdama, kad badas ir vargas aplenktų jo namus. Tik tada imdavo ant rankų ir, nusilenkusi gerajai kerčiai, paduodavo kūmams. Žemaitijoje per krikštynų vaišes kūdikis būdavo perduodamas iš rankų į rankas, kiekvienas jį laimindavo, linkėdavo, kad būtų sveikas, turtingas, protingas, ilgaamžis ir doras. Tai senovinis paprotys, pagal kurį kūdikis būdavo priimamas į bendruomenę.
Gimus pirmajam anūkui, į bočelius pakeldavo senelį, o gimus pirmajai mergaitei – senelę. Naują senelį ar senelę sodindavo ant suolo ir keldavo aukštyn kartais vieną, o kartais tris kartus. Už pakilnojimą šie atsidėkodavo sūriu, pyragu ar buteliu. Kuo krikštynos būdavo triukšmingesnės, iškilmingesnės, kuo didesnis skaičius svečių jose dalyvaudavo, tuo laimingesnis, turtingesnis ir linksmesnis turėjo būti kūdikio gyvenimas.
Tikėta, kad jei krikštynose bus daug dovanų ir gerų linkėjimų, vaiko gyvenimą lydės sėkmė. Dažnai ta proga sodindavo medelį. Jis simbolizavo vaiko augimą. Manyta, kad kartu su medeliu vaikas stiprės, žaliuos ir bręs. Berniukui sodindavo ąžuolą, mergaitei – liepą. Šią tradiciją šeimos puoselėja iki šių dienų.
– Kokie daiktai ar dovanos buvo svarbūs krikšto metu?
– Senovėje krikštynų proga dovanodavo visai kitokias dovanas negu dabar. Dovanų teikėjai būdavo kūmai. Pirmiausia jie įteikdavo dovanas vienas antram, nes sueidavo į dvasinę giminystę. Kūmas dovanojo kūmai pirktinio gėrimo arba saldainių, o kūma – rankšluostį ar megztas pirštines. Buvo sakoma, jog pasikeisti dovanomis reikia todėl, kad krikštavaikis būtų turtingas.
Toliau kūmai teikdavo dovanas kūdikiui. Svarbiausia krikštamotės dovana – krikšto marškinėliai. Būtinai balti – kaip nekaltumo ir laisvės simbolis.
Senieji papročiai byloja, kad krikštamotė krikšto drabužį turėjo pati pasiūti ir išsiuvinėti, nes tai reiškė užsimezgantį dvasinį ryšį. Kiekvienai krikštamotei buvo savotiškas onoras pasirodyti prieš svečius, kokius gražius krikšto marškinėlius įtaisė savo krikšto vaikui.
Krikšto apeigų metu tas drabužėlis, tikėta, įgaudavo magiškų galių, turėjusių saugoti mažylį. Todėl tėvai jį kruopščiai saugodavo visą gyvenimą. Žydra spalva simbolizavo Marijos apsiaustą, o rožinė – Jėzaus Kristaus, tad tokiomis spalvomis buvo dekoruojami mergaičių ir berniukų krikšto marškinėliai.
Ir vieni, ir kiti, susieti kūmystės saitais, tarytum pasižadėdavo gražiai sugyventi ir esant reikalui vieni kitiems padėti.
Pagal paprotį krikštamotė dar turėjo atsinešti pyragą, saldumynų ir pasirūpinti dovana pribuvėjai. Ši tradicija su šiokiais tokiais pokyčiais gyvuoja iki šiol. Kūmas paprastai apdalydavo saldainiais susirinkusius vaikus, o kartais ir kūmą, atsinešdavo gėrimo, juo vaišino svečius. Tradicinė krikštatėvio dovana – sidabrinis pinigas ar kryželis ir užmokestis už krikštą.
Motinai dažniausiai buvo teikiamos valgomos, geriamos ar plaunamos dovanos. Kūmas, įteikdamas motinai muilą, sakydavo: „Gerai prauskite mūsų krikštavaikį, kad būtų baltas.“
Jei krikšto vaikas berniukas, pinigines dovanas bobutei teikdavo kūmas, jei mergaitė – kūma. Vaikams dovanos būdavo vaikiškos – saldainiai ar riestainiai.
Būtent krikštatėviai tradiciškai buvo pagrindiniai dovanas teikiantys asmenys, krikštavaikius apdovanodavę Pirmosios Komunijos, vardinių ar tiesiog apsilankymo proga. Tačiau svarbiausia apdovanojant buvo ne krikštatėvių dovanos, o jų dėmesys ir rūpinimasis krikštavaikiu. Tradicija reikalavo, kad krikšto tėvai kuo dažniau lankytų krikštavaikį, o įteikdami jam dovanas apkabintų, paglostytų, pagirtų, pasidžiaugtų, kad auga sveikas, didelis ir stiprus.
– Kaip manote, kiek senųjų papročių išlikę šiuolaikinėse krikštynose?
– Manau, išliko keli svarbūs tradiciniai momentai, neatsiejami nuo krikštynų apeigų. Tai krikštatėvių parinkimas, dalyvavimas bažnytinėse apeigose, vaišės namuose ir tolesni krikštatėvių ir krikštavaikių santykiai.
– Kaip Jūs pati žiūrite į krikšto tėvų tradiciją – ar šiandien ji vis dar šventa pareiga, o gal labiau simbolinis gestas?
– Būti krikštatėviais – labai svarbus ir atsakingas žingsnis dviejų suaugusių žmonių gyvenime. Sutikus ir davus žodį, reikia labai atsakingai prisiimti šias pareigas. Galiu pasakyti, kad bendravimo su krikštavaikiais kokybė pirmiausia priklauso nuo vaiko tėvų ir, žinoma, nuo pačių krikštatėvių atsakomybės. Mūsų laikais bendravimą dažnai lemia atstumai ir išsibarstymas po visą pasaulį, tačiau juk yra modernių ryšio priemonių, kuriomis galima susisiekti ir pasiteirauti, kaip krikšto vaikui sekasi mokykloje ir apskritai gyvenime.
– Daug metų dirbate Lietuvos etnografijos muziejuje vyresniąja muziejininke. Ar pastebite, kad žmonės domisi senųjų krikštynų tema, o galbūt net patys bando šią tradiciją atkurti?
– Jaunimo požiūris į tradiciją, kaip iš kartos į kartą perduodamą vertybę, keičiasi. Nors jauni žmonės ir suvokia jos vertę, turi poreikį ją tęsti, tačiau pasilieka galimybę keisti ar atmesti atskirus šventės elementus.
Muziejuje vykdome edukacinį užsiėmimą „Ant krikštatėvių rankų“, kuris yra iš dalies adaptuotas, kad būtų patrauklus, dvasingas ir suprantamas šiuolaikinei jaunai šeimai. Šia edukacija siekiame stiprinti šeimos narių ir krikštatėvių savitarpio santykį, kad vaiko ugdymas ateityje taptų jų garbės ir prestižo reikalu, kad dalyviai susikurtų teigiamų jausmų, kurie turėtų tapti krikštatėvių ir krikštijamo vaiko ryšio garantu. Ne vienas, išeidamas namo po edukacijos, ištaria: „Ačiū, kad tai saugote“, „Ačiū, kad tai darote“. Be galo gera tai girdėti.
Krikštynų prietarai
• Senoliai tikėjo, kad krikštynas būtina organizuoti, kai pateka jaunas mėnulis. Manyta, kad tuomet žmogus sens lėčiau ir ilgai bus jaunas, sveikas, gražus. Norint lemtį pakreipti į gerąją pusę, vaiką reikėjo krikštyti per pilnatį.
• Krikštynų vaišių metu kūmams galiojo keletas draudimų. Jie turėjo sėdėti už stalo kuo labiau susiglaudę. Antraip, tikėta, vaikas bus retadantis. Pyktis irgi negalėjo, nes tuomet vaikas būtų neklaužada. Plepėti – bus liežuvautojas. Ką nors perkant derėtis – bus šykštus. Pargriūti – bus nerangus. Ką nors pamiršti – bus užuomarša ar turės silpną atmintį.
• Kelio atkarpa nuo namų iki bažnyčios buvo itin svarbi tiek kūdikiui, tiek krikštatėviams. Sakyta, kad tai pirmas jų bendras žingsnis į viešumą.
• Visoje Lietuvoje plačiai paplitęs tikėjimas, kad kūmai turi važiuoti tik vieškeliu, nes važiuojant šunkeliais vaikas nueis blogais keliais, ir risčia, nes greitai vežamas kūdikis būsiąs apsukrus ir stropus. Vežime nebuvo galima snausti, nes priešingu atveju krikštyti vežamas kūdikis ilgai negyvens.
• Krikštatėviai turėjo pasveikinti kiekvieną kelyje sutiktą žmogų, kad kūdikis būtų dievobaimingas, o sutiktiems pakeliui į bažnyčią reikėjo duoti pyrago, saldainių, nes tuomet vaikas užaugęs turėjo būti dosnus.
Projektas „Širdy ir atminty“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai