Pati augina rugius

Meno kūrėja ir amatų meistrė L. Lichtarovičienė pasakoja, kad gimė Kaune, tačiau vaikystę praleido Anykščių krašte. Sukūrusi šeimą ir išleidusi vaikus į mokyklą, ji ryžosi etnologijos ir folkloristikos magistro studijoms Kaune, Vytauto Didžiojo universitete.

Šiandien Loreta su šeima gyvena ypatingoje vietoje – netoli Kernavės. Moteris dirba etninės kultūros mokytoja Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje, o laisvalaikiu riša šiaudinius sodus ir saulutes, kuriems žaliavų – rugių – užsiaugina pati.

„Gyvename pas vyro tėvus, nedideliame jų žemės sklypelyje, ir jau daug metų auginame rugius būtent sodams rišti“, – aiškina ji ir priduria, kad rugius pradėjo sėti maždaug prieš dešimt metų, kai suprato, kad niekur jų neįmanoma gauti. „Pervažiavome su vyru pusę Lietuvos jų ieškodami“, – atvirauja Loreta.

Paklausta, kodėl sodams rišti naudoja būtent rugius, kūrėja aiškina, kad tradiciją perėmė iš senųjų sodų rišėjų. Vėliau, jau įgijusi daugiau patirties, suprato, kad senoliai tikrai neklydo. Tai buvo pagrindiniai javai, reikalingi duonai kepti, stogams dengti, buities rakandams pinti. Be to, rugiams nereikėjo derlingos žemės – geri, tvirti rugiai išaugdavo net pačioje prasčiausioje dirvoje. „Esu rišusi ir iš kviečių, bet jų viršutinė dalis – šiaudas iki varpos – aklinas, tad siūlas neprasikiša, išsimeta nemažai medžiagos“, – aiškina sodų rišėja.

Pateko į sodų rišėjų šeimą

Paklausta, kaip ir kodėl pradėjo rišti sodus, Loreta atsako paprastai: gyvenimas ją įmetė į sodų rišėjų šeimą.

Moteris rodo nuotrauką, kurioje – jos vyro Jono Lichtarovičiaus šeimos nariai, o už jų – medinė, šiaudais dengta Miciūnų vienkiemio troba. Būtent čia kasmet, nuo vienų Kalėdų iki kitų, sukosi šiaudinės saulytės.

Iš tos vietos, maždaug nuo 1956-ųjų, driekiasi ir Loretos saulyčių atminties spinduliai. Gal net nuo dar ankstesnių laikų, kai gimė nuotraukos viduryje sėdinčios moters su balta skarele mama.

„Ta moteris – tai mano vyro prosenelė Alena Gulbinavičienė (Sysaitė), gimusi 1899 m. Jos man jau nebeteko sutikti. Tačiau jos dukras – vyro vadinamas baba Renia ir baba Jadzia – teko. Apie saulyčių rišimą daug papasakojo būtent baba Renia – Irena Augulienė (Gulbinavičiūtė), vyro senelė. Tai ji mane išmokė reketuką surišti nuosekliai. O jos dukrą, savo anytą Mariją, apie rišimą galiu paklausinėti ir šiandien“, – džiaugiasi šaunia giminyste L. Lichtarovičienė.

Kai anytos paklausė, kam ji tas sauleles rišo, toji atsakė: „Ogi niekas neaiškino, tik sakė: „Itep mūsų tėvai darė, itep i mes turim daryti.“ Kai pakabindavo saulytę virš stalo ar kampe ties paveikslais, tardavo: „Dabar jau saulalės lauksma.“

Anytai išvykus į Vilnių, saulučių rišimas nutrūko. Gal būtų ir visai pasimiršęs, jei nebūtų užtikusi marčios, šiaudus karpančios. Tuomet ir prisiminė jaunystės laikų sauleles.

„Jei anyta nebūtų pamačiusi manęs su šiaudais, gal viskas būtų likę užmarštyje. Prieš dešimt metų įrašiau su ja interviu, kur ji kalbėjo apie savo šeimą ir saulyčių rišimą“, – pasakoja etnologė.

Liktariukų ir sodų istorija

Loreta savo rišamus sodus vadina liktariukais. Visą savo veiklą – sodų rišimą, jų dirbtuves žmonėms – liktaryne. Įdomų pavadinimą vėlgi sieja su vyro šeima, mat vyro senelis buvo Liktaravičius. Todėl žemę, kurią jo kojos mynė ir kurioje jis sodino savo svajonių obelis, Loreta praminė Liktaryne.

„Be to, mane užaugino Aukštaičių kraštas, o ten kai kur sodai vadinti liktoriais, – aiškina ji ir tęsia, kad soduose paviešėti lieka mūsų protėvių dvasios, tad liktariukai jai dar siejasi su žodžiu „likti“.

Pirmą sodą ji pamatė paauglystėje, kai su seserimi smalsiai landžiojo po apleistas sodybas. Vienos palėpėje mergaitės išvydo sodą, kurio grožis Loretą visiems laikams burte užbūrė.

Vėliau, jau suaugusi, ji rado ir savo pačios sukurtą eilėraštį, kuriame buvo tokios eilutės: „…kada nors seklyčioje suksis sodas, pakvips medumi ir duona.“

Pašnekovė juokiasi, kad jaunystės eilėraštis buvo pranašiškas – sodai jos seklyčioje sukasi, beliko pradėti kepti ruginę duoną, nes rugių irgi turi.

Daugybė: Loreta nežino, kiek pačios rištų sodų jau gyvena savo gyvenimus – skaičių pametė ties 250-uoju. / D. Bareikaitės, M. Nasicomy nuotr.

Laukdavo saulės grįžimo

„Saulė ar sodas – galime dėti lygybės ženklą, – tikina kūrėja ir aiškina, kad jų tiesiog forma kita. – Jei centrinius saulės spindulius, kur susikerta ratai, truputį pailginsime, gausime lygiai tą pačią figūrą – didelį reketuką.“

Etnologė džiaugiasi, kad anytos mama Irena, kilusi iš Miciūnų kaimo, perdavė jai saulelės spindulio rišimo paslaptį, kurios esmė – nelįsti antrą kartą per šiaudelį. Iš kitų rišėjų ji buvo girdėjusi, kad sodą reikia stengtis surišti mezgant kuo mažiau mazgelių ir kiekviena rišėja turi savo būdą, kaip tai padaryti.

„Perėmiau iš Irenos tą nuoseklų rišimą, tad dabar ir pati, rišdama sodą ar saulelę, stengiuosi kuo mažiau landžioti per šiaudą antrą kartą.“

Iš vyro mamos Loreta sužinojo ir kitą įdomų faktą: anytos krašte Kalėdoms šeimos rišdavo vis po naują saulę, kuri turėjo simbolizuoti saulėgrįžą. „Saulės laukimas buvo pagrindinė visų žiemos švenčių mintis“, – sako ji.

Loreta pamena skaičiusi vienos moters, grįžusios iš Sibiro, prisiminimus. Ji pasakojo, kad jos tėvelis rišdavo iš šiaudų dvylikos spindulių žvaigždę – irgi saulytę – tik plokščią. Sodas jų namuose kabodavo per kambario vidurį, o palei sieną – plokščia saulytė. „Tuose atsiminimuose dar rašoma, kad tėvelis kiekvieną mėnesį į tą žvaigždę kišdavo vis kitą spindulį su vis kitu pavadinimu, reiškiančiu tam tikrą mėnesį. Ar ne nuostabu, kad mūsų senelių rištoje saulėje galima atrasti ir metų kalendorių?!“ – dalijasi dar vienu atradimu ir priduria, kad toje saulėje turi būti trys ratai. Kiekvienas ratas privalo susidėti iš dvylikos spindulių. Iš viso saulėje turi tilpti 30 spindulių, o visam dirbiniui turi būti panaudota 360 šiaudelių.

„Ar pastebite, kokie simboliški skaičiai?“ – šypsosi Loreta.

Kai pakabindavo saulytę virš stalo ar kampe ties paveikslais, tardavo: „Dabar jau saulalės lauksma“.

Sužadino daug prisiminimų

Sodų rišėja ne sykį yra laimėjusi Lietuvos kultūros tarybos skiriamą meno kūrėjo stipendiją. Prieš dvejus metus, pasakoja, dariusi tris didelius sodus, kuriuos dovanojo trims skirtingoms įstaigoms. Vieną – Prano Mažylio gimdymo namams Kaune, kuriuose galimai yra gimusi, antrą – Moterų krizių centrui, na, o trečiasis iškeliavo į senjorų globos namus.

Šie metai – irgi dosnūs dovanų. Loreta sugalvojo, kad kiekvienam mėnesiui ji suriš po vis kitą saulę, kuri keliaus į vis kitus senelių ar socialinės globos namus. „Važiavau į svečius ne tik su saulėmis, bet ir su jų rišimo dirbtuvėmis, – dalijasi besibaigiančių metų projektu Loreta. – Gaila, ne visų senolių rankos sugraibė plonus šiaudelius, tad per pastaruosius apsilankymus daugiau pasakojau ir rodžiau nuotraukas nei bandžiau juos įtraukti į veiklą“, – dalijasi kūrėja.

Vienuolika rišėjos saulių, sukurtų kiekvienam šių metų mėnesiui, jau rado naujus namus. Dvyliktoji, papuošta stiklo karoliukais ir skirta gruodžiui, dar kabo Loretos namuose ir laukia Kalėdų.

Moteris džiaugiasi, kad projektas sukėlė daug prasmingų pokalbių, senolių prisiminimų. „Vieniems globos namams atiteko saulė, papuošta linų galvutėmis. Atsirado moteris, kuri pasidalijo jaunystės laikų prisiminimais, kaip jos šeima augino linus ir iš jų audė.“

Paveldas: tradicija rišti saulytes keliavo iš kartos į kartą. Marija Augulytė-Lichtarovič – vaikystėje. Stovi baba Alena Sysaitė-Gulbinavičienė, iš kairės – mamos sesuo Jadvyga Gulbinavičiūtė, iš dešinės – mama Irena Gulbinavičiūtė-Augulienė. 1958 m. / M. Lichtarovič asmeninio archyvo nuotr.

Nuo jauno iki seno

Kitąmet sukaks 30 metų, kai Loreta dirba Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijoje. Gerų žodžių ji negaili buvusiai mokyklos direktorei, kuri dar 1996 m. leido jai dirbti ne tik muzike, bet ir etninės kultūros mokytoja.

Nuo to laiko ji riša sodus su savo mokiniais ir paprastai daro tai prieš Kalėdas. „Iki šiol mokykloje kabo pats pirmasis su mokiniais rištas sodas, kuriam šiaudus ėmiau iš tėvelio kvietrugių“, – pasakoja ji ir pasidžiaugia, kad etninės kultūros ugdymui pritaria ir dabartinis šios gimnazijos direktorius.

Ar planuoja saulyčių ir sodų rišimo tradicijas perduoti jaunimui? Loreta šypsosi, kad visiems, lankantiems „Židinio“ suaugusiųjų gimnaziją, jos sodai kabo tiesiai prieš akis. Rišti juos gali išmokti kiekvienas norintis, mat Loreta kasmet organizuoja sodų rišimo kursus. Šįmet, beje, – jau devintą kartą.

„Kadangi amžius neribojamas, į dirbtuves susirenka nuo jauno iki seno. Kartais matau socialiniuose tinkluose saulių ar sodų nuotraukų ir pagal jų rišimo būdą žinau: mano mokykla“, – didžiuodamasi kalba kūrėja, dažnai parašanti žmogui žinutę ir pasitikslinanti, ar tik ne iš „Liktariukų“ rišti išmoko.

Loretai smagu girdėti, kad buvę jos sodų rišimo kursų dalyviai Kalėdoms jau įprato rišti saulę. „Seniau tų apvalių saulių Didžiojoje Lietuvoje nematydavau, o dabar, kaip minėjau, randu ir šen, ir ten. Esu beveik tikra, kad jos – mano mokykla“, – džiaugiasi mokytoja ir tikina, kad rišti saulę labai tinka bendrystei kalėdiniu laikotarpiu.

Tada šeima ar draugų grupelė sėdasi prie stalo ir kiekvienas daro po vieną spindulį, kuriuos paskui suriša į bendrą dirbinį. „Kažkada buvau pakviesta vesti mokymų senjorams. Visi surišo po vieną spindulį, o aš juos sujungiau į pusmetrio dydžio saulę. Kai ją parodžiau, seneliai net aiktelėjo. „Negi čia mūsų darbas?“ – negalėjo patikėti jie. Prašė pakabinti valgykloje, kad kasdien matytų ir grožėtųsi.

Loreta sako, kad, išvydus bendrą rezultatą, žmones aplanko didžiulis džiaugsmas. Nesvarbu, ar tai būtų seneliai, ar vaikai – rišimas iš atskirų detalių leidžia sujungti visą bendruomenę į smagią veiklą.

Metai: projekto „Užteka teka šviesi saulalė“ darbai – po saulelę kiekvienam mėnesiui. / D. Bareikaitės, M. Nasicomy nuotr.

„Šviesdavo“ visus metus

Paklausta, ar jos namuose jau kabo šių Kalėdų saulė, kūrėja juokiasi, kad yra batsiuvė be batų. „Kol vaikai buvo maži, kiekvienoms Kalėdoms rišome naują saulę, tačiau sykį nespėjome. Teko virš stalo kabinti tik pusę...“ – prisipažįsta.

Kadangi Lichtarovičių namai nedideli, o lubos žemos, tad jei Loreta padaro daugiau saulių ar sodų, namai tampa panašūs į labirintą – sunku eiti per kambarį.

Nedidukės ir amatų dirbtuvėlės, kurias Loreta turi visai šalia namų. Vasarą čia vyksta sodų ar saulių rišimo mokymai. „Priimu tik šeimą arba kelis draugus. Ne šiaip sau. Didelėse grupėse vieni riša greičiau, kiti – lėčiau. Tada įsisuka nerimas, o juk sodą rišti reikia su pasimėgavimu. Tai tarsi kiekvieno sielos kalba. Todėl kai dirbu su vienu ar keliais, prisitaikau prie jų tempo“, – aiškina meistrė.

Paprašyta papasakoti, kam senovėje buvo naudojami sodai, Loreta mini Mariją Liugienę, kurios tyrinėjimais dažnai remiasi. Anot jos, senovėje žmogus nieko nedarė šiaip sau. Jei rišo sodus ar audė juostas – viskas turėjo savo paskirtį ir prasmę.

„Mūsų kultūra visada draugiškai sugyveno su anapusiniu pasauliu. Per Sekmines bažnyčios puošdavosi berželiais, kad į juos galėtų nutūpti prosenelių vėlės. Lygiai dėl tos pačios priežasties Kūčių vakarą dedame šiaudus po staltiese, – sako etnologė. – Sodas irgi yra tarsi tarpininkas tarp šiapus ir anapus, o ant kiekvieno jo šiaudelio tupi po prosenelio vėlę.“

Jei mama surišdavo vaikeliui sodą, jį būtinai kabindavo virš lopšio. Jei, neduok Dieve, mama gimdydama mirdavo, sodą būtinai rišdavo kas nors kitas ir pakabindavo virš kūdikio lopšio kaip apsaugą ir ryšį su mama.

Kai sodą rišdavo krikštynoms ar vestuvėms, jis turėjo būti saugomas visą gyvenimą. „Kažkur skaičiau, kad, mirus vienam iš sutuoktinių, sodas buvo nuneštas kartu ir įmestas į kapo duobę. Vadinasi, žemiškai santuokai pasibaigus jis neteko prasmės“, – daro prielaidą etnologė.

Vis dėlto sodai, rišami Velykoms, Kalėdoms, metams pasibaigus, turėjo būti sudeginami. Taip Loretai pasakojo anyta, nes ir jos šeimoje seną saulę kišdavo į krosnį, o Naujiesiems metams jau rišdavo naują, kuri „šviesdavo“ ištisus metus.

Stebint besisukantį sodą galima skirtingai medituoti, ir nuo to veiksmo žmogus tarsi šviesėja, o jo matymas – gilėja.

Riša ypatingus sodus

Paklausta, kiek savo rištų sodų yra paleidusi į platųjį pasaulį, Loreta tikina, kad skaičių pametė ties 250-uoju.

Į ją dažniausiai kreipiasi žmonės, skiriantys sodams ypatingą prasmę. Loreta sodų neriša šiaip sau – kiekvienas privalo turėti savo šeimininką. Prieš imdamasi darbo Loreta visada kalbasi su žmogumi, bando išgauti iš jo kuo daugiau informacijos, kam tas sodas bus skirtas, kokiai progai rišamas ir pan.

„Sykį man paskambino moteris ir visko klausinėjo. Net sutrikau, kodėl tiek daug klausimų. Ji atsakė, kad ieško meistro, kuris jos dukrai surištų sodą vestuvėms. Po išsamaus pokalbio moteris pareiškė: „Noriu, kad ta sodo meistre būtumėte jūs!“ Man tai buvo didžiulis įvertinimas, nes iš tiesų mėgstu rišti ne paprastus, bet ypatingus sodus, skirtus ypatingoms progoms“, – atvirauja kūrėja. Ji su vyru dažnai patys veža darbą užsakovams ar net pakabina jį į vietą.

Kur toji tinkamiausia vieta? Gali būti virš stalo, kur renkasi visa šeima, arba toje vietoje, kur žmogus praleidžia daugiausia laiko, nes sodo energija labai stipri.

Sakoma, jei negali priimti sprendimo – eik ir pasėdėk po sodu, kad mintys susistruktūruotų. „Skaičiau viename straipsnyje, kad sodai lietuviams gali atlikti tą pačią funkciją kaip ir mandalos indams. Autorius net išskyrė skirtingus sodų stebėjimo būdus. Pasirodo, stebint besisukantį sodą galima skirtingai medituoti ir nuo to veiksmo žmogus tarsi šviesėja, o jo matymas – gilėja“, – dalijasi Loreta.

Jei aplinkoje gera energija – pakabintas sodas turi suktis. Jei į patalpą įeina ragana (bent jau taip tikėjo seni žmonės), sodai tarsi pakimba vietoje. „Mūsų gimnazijoje, mano kabinete, sodų nemažai – gal kokie devyni. Jei apie juos su mokiniais nekalbame, kabo sau ramūs, bet vos tik pradedame juos minėti, kaipmat ima suktis greičiau“, – juokiasi pedagogė ir kviečia pasigrožėti jos kurtais sodais bent nuotraukose.