Žiemos kviestuvės – su ožiu
„Lietuvos kaime piemenys gyvulių bandą paprastai ganydavo iki vėlyvo rudens, iki pirmojo sniego. Jei šaltas ruduo užsitęsdavo, bet vis dar nesnigdavo, o piemenėliams atsibosdavo ganyti, jie patys imdavosi veiksmų, tikėdamiesi paskubinti baltos žiemos atėjimą. Tikėdami, kad toks tokį prišaukia, jie baltą ožį arba ožką vesdavo aplink baltą medį – beržą. Tris kartus pasauliui apvedę tikėjosi, kad po trijų dienų užsnigs“, – senąsias lietuvių tradicijas primena Lietuvos etnografijos muziejaus (LEM) vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė.
Anot jos, toks tikėjimas, kad baltas baltą prišauks, moksliškai dar vadinamas similine, arba panašumo, magija, o žmonės paskui pirmą kartą pasnigus sakydavę: „Piemenys baltų ožkų apvedė aplink medį.“
Senovėje tai buvo triukšmingos, ritualinės rudens palydos, padėka derliaus dievams – Ožio diena. Tai paskutinė rudens šventė, kai, parginę gyvulius į tvartus, piemenys susirinkdavo kartu ir burdavo, ar greitai ateis žiema, kada iškris sniegas. Baltas ožys tapdavo tarpininku tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulių, jis galįs priartinti žiemą ir savo elgesiu išduoti apie ateitį.
V. Olechnovičienės teigimu, kartais tik iš vedamo aplink medį gyvulio elgesio spėdavo, kada ims snigti. „Jei vedamasis žiūri į šiaurę, subliauna, tuštinasi – vadinasi, greitai snigs ir ateis žiema, jei stebeilija į pietus, tyli arba šlapinasi – ir jos, ir sniego dar teks palaukti. Šlapinimasis prognozavo dar vieną blogybę – lietaus tikrai neišvengsi“, – muziejininkė pabrėžia, kad darganos, lietaus piemenys labiausiai nelaukdavo, mat pasislėpti nuo žvarbumo jiems nebūdavę kur.
Pasak LEM vyresniosios muziejininkės, tokios ožio vedimo apeigos, įgavusios Baltojo ožio šventės pavadinimą, neturėjo tikslios datos: Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje jos būdavo atliekamos apie Visus Šventuosius arba maždaug savaitę po jų, Žeimelio apylinkėse ir labiau į vakarus – apie Šv. Martyną, kurį krikščioniškoji tradicija mini lapkričio 11 d. Senovėje Martynas kartais švęstas ir lapkričio 10 d., kitur – 12 d. Dažniau skaičiuodavo taip: iki ilgiausios nakties liko 40 dienų, tai yra 1/9 metų.
Raguotojo uodegą įsikąsti?
„Prieš vedant aplink beržą ožio barzda būdavo gerai iššukuojama, gyvulys išgiriamas ir savaip papuošiamas: kartais šiaudine karūna karūnuojamas, o kartais ant ragų užvyniodavo beržo tošį ir net ją uždegdavo. Vienas iš piemenų, įlipęs į beržą, sakydavo iškilmingą kalbą – oraciją, kitas vesdavo, dar kiti rykštelėmis pavarydavo. Toks ožio muštravimas turėjo paskatinti jį ne tik eiti, bet ir užbliauti. Sunkiausia dalia tekdavo tam, kuris vasaros pradžioje, per Sekmines, pramigo – turėjo raguotojo uodegą įsikąsti“, – iš mūsų kasdienybės jau išnykusias tradicijas primena muziejininkė.
Pasak V. Olechnovičienės, daugelyje piemenų oracijų minima juoda karvė ir baltas pienas: greičiausiai jie turėjo maginę prasmę prišaukti juodą debesį, iš kurio kaip pieno čiurkšlė pabirtų baltas sniegas. Ožį vedant aplink beržą sakomi žodžiai „Sniegas, sniegelis, sniegutis“, taip tikintis, kad dangus susimylės.
„Piemenėliai, tarsi pasiteisindami, kodėl nori to sniego ir kamuoja ožį, išvardydavo savo vargus. Imituodamas snigimą, įlipęs į medį piemuo purtydavo jo lapus arba iš viršaus žemyn mesdavo piemens maišą – terbą, kuri irgi turėjusi būti balta pagal tų laikų galimybes. Medžio viršūnėje likusių lapų skaičius pranašaudavo būsimos žiemos rūstumą“, – sako Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė.
Tikėdami, kad toks tokį prišaukia, jie baltą ožį arba ožką vesdavo aplink baltą medį – beržą. Tris kartus pasauliui apvedę tikėjosi, kad po trijų dienų užsnigs.
Jos teigimu, pagal pasirenkamą gyvūną apeigai atlikti išsiskiria Šiaurės ir Vakarų Aukštaitijos regionas – Panevėžio, Pasvalio, Rokiškio, Zarasų rajonuose dažniausiai žiemą kviesdavo su baltu ožiu arba ožka. Rytų ir Pietryčių Aukštaitijoje apie baltą beržą piemenys dažniau vesdavo aviną arba avelę.
Pasak V. Olechnovičienės, ožys naudotas senuosiuose aukojimo dievams ritualuose per rudens šventes: „Galima spėti, kad tarp senųjų aukojimo ritualų ir piemenų atliekamų apeigų yra tam tikra sąsaja. Gal piemenys savo apeigoms neatsitiktinai pasirinko ožį, nes, pasak folkloro tyrinėtojų, „prisimiršus senajai prasmei, daugelis apeigų ir papročių virto paprastomis pramogomis, žaidimais“.
„Kitas svarbus apeigos rekvizitas – medis. Piemenys iš daugelio medžių pasirinkdavo beržą. Tikriausiai taip pat dėl panašumo į sniegą – jo kamienas baltas. Etnografinių ekspedicijų tyrimų duomenimis, nesant apylinkėse beržų, pasirenkamas bet koks kitas medis, pavyzdžiui, kadagys“, – priduria pašnekovė.
Nors Baltojo ožio, arba Oželio, šventė natūraliai nunykusi, nes ir piemenų nebeliko, LEM puoselėja šią tradiciją ir kasmet kviečia kartu kviesti žiemą. Anot V. Olechnovičienės, šiemet muziejuje tokia šventė su senosiomis tradicijomis, žaidimais, skanėstais ir netgi su vainikuotu ožiu bus švenčiama jau septintą kartą.
Kas sieja šv. Martyną ir šv. Jurgį
„Pamenate dainą apie brolius: „Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas“? Pasirodo, Jurgis ir Martynas savaip šalia ne tik šioje dainoje. Posakis „šv. Jurgis tvartus atidaro, o šv. Martynas uždaro“ sufleruoja mintį, kad jie abu liaudyje laikyti gyvulių globėjais“, – sugretina V. Olechnovičienė.
Lapkričio 11 d. – Šv. Martynas – paskutinė rudens šventė, laikotarpio, vadinto pusžiemiu, pradžia. Šv. Jurgis minimas balandžio 23 d. – ši data laikyta ganiavos pradžia, Šv. Martyno diena siejama su jos pabaiga.
„Įdomu, kad šie šventieji ir vaizduoti panašiai, tiesa šv. Martynas nėra itin populiarus lietuvių liaudies skulptūroje. Ar dėl to, kad, anot Liberto Klimkos, jo šventė buvo labiau būdinga pajūriui? Betgi žemaičiai – puikūs drožėjai? – retoriškai svarsto muziejaus darbuotoja. – Nei LEM ekspozicijoje, nei virtualiosiose parodose nepavyko rasti šv. Martyno atvaizdų. Fonduose, atrodo, taip pat jų neturime.“
Šv. Martynas – pavyzdys mums visiems, kaip dalytis tuo, ką turi, – šiluma ir šviesa su kitais, sunkumų užkluptais.
Pavyzdys dalytis tuo, ką turi
Šv. Martyno šventė ir Lietuvoje, ir kitose šalyse atsirado iš katalikiškos tradicijos. Pasak legendos, šv. Martynas gyveno IV a. Italijoje, buvo Turino vyskupas. Kilęs iš Vengrijos, jaunystėje jis buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip geras karys, bet ir kaip žmogus, užjaučiantis ir padedantis vargšams. Pasakojama, kad, kartą sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą per pusę ir vieną jo pusę atidavė sutiktajam. Tą naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį jo apsiausto puse.
Pasak V. Olechnovičienės, plačiai ir iškilmingai Šv. Martyno diena švenčiama Vokietijoje. „Ten organizuojamos didelės šv. Martyno legendą primenančios eitynės su žibintais. Iš tiesų šv. Martynas – pavyzdys mums visiems, kaip dalytis tuo, ką turi, – šiluma ir šviesa su kitais, sunkumų užkluptais, ne tik tiesiogine prasme atėjus tamsiajam metui ir artėjant žiemai“, – šventės aktualumą šiandien pabrėžia pašnekovė.
Ji įžvelgia, kad vokiškos kultūros įtaka greičiausiai lėmė ir Šv. Martyno dienos šventimą Lietuvoje, mat ši šventė buvusi ypač populiari Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. „Čia per Šv. Martyną baigdavosi samdinių tarnybos laikas, būdavo atsiskaitoma su samdiniais – bernais, mergomis, taip pat kaimo samdomais darbininkais – kalviu ir kerdžiumi. Likusioje Lietuvos dalyje šis atsiskaitymas paprastai vykdavo prieš šv. Kalėdas, o kerdžius samdytas iki Visų Šventųjų, – pasakoja V. Olechnovičienė. – Pabandykime ir mes, bent savo širdyse, suvesti praėjusių metų sąskaitas, įvertinti derlių ir nuostolius, grąžinti medžiagines ir dvasines skolas.
Anot pašnekovės, buvo sakoma, kad po Šv. Martyno tik velniai laužo vantas. „Taip norėta pasakyti, kad be lapų likusias medžių šakas blaško tik vėjas. Vadinasi, kiekvieną darbą reikėtų pasiskubinti atlikti reikiamu laiku. To linkime ne tik Martynams!“, – šypteli muziejininkė.
Kokia šventė be skanėstų?!
Smagiausia ši rudens palydų ir žiemos kviestuvių šventė būdavo vaikams: mažiausią piemenuką kartais užsodindavo ant ožio arba ožkos raitą. Piemenukai žaisdavo žaidimą „Oželis“ – prie galvos pridėję pirštus badydavosi, erzindavo vienas kitą.
Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis, o namų šeimininkė, išvaduodama gyvulį iš visų muštravojimų, įduodavo piemenims sūrį.
„Žinoma, sūris – taip pat baltas kaip sniegas. Tikėta, kad jei ganiavos pabaigtuvių proga nepavaišinsi piemenų, žiemą gyvulių pašaras bus neskalsus, – vėl dalijimosi, vaišingumo svarbą primena LEM vyresnioji muziejininkė. – Nors lapkritį ganiava jau baigta, bet kokiai gražesnei dienai pasitaikius, gyvulius dar išgena, juolab kad samdytas piemuo vis tiek ligi Kūčių pas šeimininką, o ne namie būna. Išginti piemuo tai išgena, bet už tas dienas piemeniui parvežant reikia ar kokį kiaušinį, ar džiovintą sūrį, ar vilnų sruogelę primesti, ar kaip kitaip atsilyginti.“
Švęsdami Ožio šventę ko tik piemenys neišsigalvodavo: ir kiaulių lenktynes surengdavo, ir avinų badynes prasimanydavo, kad tik žiema tikrai prasidėtų, tada ganiava visiškai baigsis.
„Žinoma, pasidžiaugia nė vieno gyvulio nepraganę, na, ir alkani nebūna. Bulvių tai jau būtinai kepasi, – V. Olechnovičienė primena, kad švenčių nebūna be vaišių. – Bulvės, žarijose keptos, – ir skanios, ir šildo gerai, bet sausa bulvė nesoti. Ganiavai užbaigti kiekviena šeimininkė suras lašinių bryzelį, sviesto ar spirgų šaukštą. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo ir savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių.“
Kaimo papročių tyrinėtojas Balys Buračas rašė: „Kai iškrinta šiek tiek sniego ar ledo kruopelių, piemenų džiaugsmui galo nėra. Sustoja visi piemenys ratu, susikimba rankomis ir šaukia žiemą, kiek tik gerklės leidžia.“ Kadangi dabar ožkų niekas apie beržus nevedžioja ir ant laužo kiaušinienės nekepa, tai ir snigti neskuba.
Užsispyręs kaip ožys
Pasirodo, ožys – ne tik žiemos šauklys. Su šiuo gyvūnu nuo seniausių laikų buvo siejami ir tam tikri žmogaus caharakterio bruožiai.
Tikriausiai ne kartą girdėtas posakis: „Užsispyręs kaip ožys.“ Ožys yra laikomas labiausiai užsispyrusiu ir sunkiai paklūstančiu gyvūnu. Ožkas ir ožius auginantys žmonės tikrai žino: jeigu šį Dievo sutvėrimą reikia kur nors išvesti, tai įsispirs į žemę visomis kojomis ir niekaip – tenka vienam tempti, kitam stumti. Tad ir posakis „užsispyręs kaip ožys“ reiškia, kad žmogus yra nepalaužiamas, sunkiai perkalbamas ir tvirtai laikosi savo nuomonės.
„Tačiau yra ožių – ypatingų darbštuolių. Vienus jų liaudiškai vadino kazilais. Gal kas dar pamenate kilnojamąjį stovą pjaunamam medžiui pasidėti. Esate išbandę?“ – šypteli LEM darbuotoja V. Olechnovičienė. Ji pati ne kartą yra organizavusi varžytuves muziejaus renginiuose, kai ant ožiu vadinamo stovo užmestą rąstą reikia perpjauti iš abiejų galų traukiamiu pjūklu – iššūkis vertas net pačių stipriausių vyrų dėmesio.
Muziejininkės teigimu, be medinio ožio neišsiversdavo kubilius ir račius, klumpdirbys, kailiadirbys ir odžius. Dročiai naudojo ypač aukštus – apie 2 m. „Kas tie dročiai? Tai jau išnykęs amatas, kai ant tokių aukštų medinių ožių padėjus rąstą, išilginiu pjūklu dažniausiai keliaujantys amatininkai, vadinami dročiais, išpjaudavo lentas, apipjaudavo rąstus. Yra buvę ir dar didesnių ožių galiūnų. Jie atstodavo vėjo malūno pamatą, ant kurio sukiojosi visas malūnas“, – pasakoja V. Olechnovičienė.
O ir apibūdinimo „atpirkimo ožys“ vargiai kas nebus girdėjęs: atpirkimo ožys reiškia asmenį, kuriam priskiriama visos bendruomenės kaltė ar atsakomybė už nesėkmes. Šis posakis kilęs iš Senajame Testamente aprašytos senovės žydų tradicijos, kai Atpirkimo dieną (Jom Kipurą) žydai atlikdavo ritualą, skirtą bendruomenės nuodėmėms išvalyti: ant vieno ožio simboliškai buvo „užkraunamos“ visų žmonių nuodėmės, ir gyvulys būdavo išvaromas į dykumą, taip simboliškai tarsi išnešdamas visus nusikaltimus ir kaltes.
Laikui bėgant, ši tradicija pavirto posakiu „atpirkimo ožys“, reiškiančiu asmenį, kuriam suverčiama atsakomybė ar kaltė už kito ar bendruomenės klaidas ir problemas. Šis posakis plačiai vartojamas ir kasdieniame gyvenime, ir politikoje, apibūdinant situacijas, kai kaltė perkeliama tam, kuris nebūtinai kaltas.
Kaip atspėti būsimos žiemos orus?
• Būdavo įprasta, kad 6–7 metų vaikai ganydavo žąsis ar kiaules. Mažojoje Lietuvoje dažnai už ganymą piemenukas atlygio gaudavo gyvą žąsį, o per Šv. Martyną buvo verdama kopūstienė su žąsiena. Tradicinė Mažosios Lietuvos sriuba – juka – verdama su žąsies krauju. Įdomu, kad suvalkiečiai klumpes vadino žąselėmis.
• Žemaitijoje šią dieną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo: jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą – nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga – nešalta ir, atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.
• Jeigu žąsies krūtinkaulis daugiau baltos spalvos – daugiau sniego ir speigo laukia, o jeigu rudos – numatoma daugiau atlydžių.
• Šv. Martynas buvo ne tik orų pranašas, bet ir piemenų, kareivių ir vargšų globėjas.
• Seniau kaimo žmonės iš Šv. Martyno dienos orų spręsdavo, koks būsiąs ne tik ateinančios žiemos oras, bet ir Kalėdos: per Martyną žąsys ant ledo, tai per Kalėdas – ant vandens; jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu; Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio; jei per Martyną tauškės, tai per Kalėdas pliauškės, jei per Kalėdas tauškės tai per Martyną pliauškės.
• Tikėta, kad giedra lapkričio 11-oji pranašauja labai šaltą žiemą.
Pagal Vidos Olechnovičienės inf.
Sakmė „Kodėl beržo tošis balta“
Viena mergaitė ganė pas senelį karves. Gale metų jai dovanojo pilką apsiaustėlį, žirkles, kaltą, auksinį kumeliuką, marškinius ir išleido namo. Mergaitė ėjo, ėjo ir pavargo. Atsisėdo pailsėti. Pasidėjo ant žemės apsiaustėlį, žirkles, kaltą, auksinį kumeliuką ir baltinius. Skrido pro šalį varna ir pagriebė apsiaustėlį. Paskui skrido kregždė – nutvėrė žirkles. Šarka pačiupo kaltą, kielė – auksinį kumeliuką. Varna pagriebusi apsivilko apsiaustėlį, nuo to laiko varnos pilkai apsirėdžiusios. Kregždė žirkles įsikišo į uodegą – nuo to laiko kregždė su žirklėm uodegoje. Šarka įsikišo į uodegą kaltą – nuo to laiko šarkos uodega kaip kaltas. Kielė nujojo auksinį kumeliuką – nuo to laiko kielės papilvė geltona. Pailsėjusi mergaitė ėjo per mišką ir užkliuvo jos baltiniai už beržo – nuo to laiko beržo žievė balta.
Be ožio – nė žingsnio
• Archeologiniai duomenys patvirtina, kad ožkos ir ožiai buvo vieni pirmųjų mūsų protėvių prijaukintų gyvūnų. Tokio pasirinkimo priežastimis greičiausiai reikėtų laikyti neišrankumą ėdesiui ir vislumą.
• XIX–XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje ožkas kaip vieną pagrindinių šeimos maitintojų dažniausiai augino tik mažažemiai kaimo gyventojai ir miestelių varguomenė.
• Tvartuose ir net žirgynuose be jų, ypač vyriškos padermės atstovų, neišsiversdavo, mat tikėta, kad ožiai – nepamainomi veterinarai. Anot televizijos laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjų, net ir šiuolaikinis mokslas patvirtina, esą ožio, ypač seno, skleidžiamas kvapas toks stiprus, kad pajėgia sunaikinti kai kurias bakterijas, ir dėl to arkliai ar žirgai mažiau serga.
• Apie ožį tebeskamba liaudies dainos, išlikę ratelių, šokių, žaidimų, orų spėjimų. Ožio personažą sutinkame mūsų kalendorinėse šventėse.
• Ožio kaukę, simbolizuojančią vaisingumą, lietuviai išlaikė iki pat XX a. Kalėdų, Užgavėnių persirengėlių vaikštynėse. O štai užsigavėjus pasninkaujantiems rekomenduojame ne kieno kito, bet būtent... ožio pieną. Taip senovės žemaičiai mėgta vadinti kanapių pieną.
Parengė Vida Olechnovičienė
Projektas „Širdy ir atminty“ portale https://www.diena.lt (2025) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai