– Vadinasi, reabilitacija yra tęstinis gydymas?

– Sunkaus ligonio reabilitacija turi būti pradedama kiek galima anksčiau, pirmomis ligos ar traumos dienomis, ir derinama su specializuotu gydymu. Į reabilitacijos paslaugų apimtis įeina ne tik medicininės, psichologinės, bet ir socialinės, profesinės reabilitacijos paslaugos, aprūpinimas kompensacine technika, aplinkos pritaikymas, galimybių sudarymas dalyvauti kultūrinėje, rekreacinėje veikloje, sporte, transporto ir kitų paslaugų teikimas. Norint, kad žmogui būtų patogu ir jis integruotųsi į visuomenę, šių paslaugų teikimo sistema turi veikti sklandžiai.

– Naujausios aukštosios technologijos, pradėtos taikyti reabilitacijos srityje, išplečia jos galimybes?

– Pasaulyje didelis dėmesys skiriamas informacinių, komunikacinių technologijų naudojimui reabilitacijoje. Konstruojant technines reabilitacijos priemones pasitelkiamos sumaniosios medžiagos, reaguojančios į aplinkos pokyčius, "protingi" protezai, robotai. Jos padeda kompensuoti negalumą, žymiai pagerinti asmens funkcinį aktyvumą. Mes jau ir Lietuvoje turime pavyzdžių, kaip bioprotezai, kurie valdomi valingai, suteikia ligonio gyvenimui daugiau visavertiškumo. Plačiai diegiamos kineziterapijoje virtualiosios technologijos, kurios didina ligonio motyvaciją, sudaro galimybę individualizuoti kineziterapijos programą, vykdyti jos efektyvumo kontrolę visos procedūros metu. Bet visa tai kainuoja.

– Socialinė sritis pas mus dar gana apleista?

– Nemažai daroma ir šioje srityje. Reikia pripažinti, kad yra daug problemų, nustatant negalumą. Ligoniai neretai siunčiami negalumui nustatyti, neišnaudojus visų reabilitacijos galimybių. Nustačius negalumą, nusiraminama, tarsi problema būtų išspręsta. Mes tartum pasakome ligoniui: padarėme, ką galėjome, o dabar tai tik tavo problema. Esant sunkioms ekonominėms sąlygoms, kai kurie ligoniams, netekusiems darbingumo, pašalpa tampa vieninteliu pragyvenimo šaltiniu ir jie nuogąstauja, kad po reabilitacijos, būklei pagerėjus, gali ją prarasti.

Vis dėlto mes turime kalbėti ir apie neįgaliųjų reabilitaciją, pabrėžiant profesinės reabilitacijos svarbą. Labai svarbu, kad, vertinant asmens negalumą, būtų pabrėžiama ne tai, ko jis negali, bet tai, ką jis gali atlikti, vengiant stigmatizacijos, didinant asmens savivertę.

– Ką, jūsų nuomone, pirmiausia reikia keisti reabilitacijoje?

– Reabilitacija yra prioritetinė medicinos kryptis išsivysčiusiose šalyse. Sunkių ligonių ir neįgaliųjų kompleksinės reabilitacijos sistemos kūrimas yra iššūkis kiekvienai šaliai. Turi būti suvokiama, kad tai yra sudėtinga ir įvairiapusė teisinių, medicininių, socialinių, ekonominių, organizacinių ir kitų priemonių sistema, padedanti žmogui atgauti sutrikusias biopsichosocialines funkcijas, kompensuoti jas ir adaptuotis  visuomenėje. Tai ne tik medikų užduotis. Aktyviai turi dalyvauti politikai, visuomenė, patys neįgalieji. Vis dėlto dar dažnai susiduriame su formaliomis deklaracijomis, o ne praktiniu neįgaliųjų lygių teisių ir galimybių įgyvendinimu.