Keliaudamas po dabartines miegamųjų rajonų erdves, fotografo žvilgsnis jas nudažo emocijomis – spalva čia tampa K. Kaupinio esė nuotaikų atspindžiu. Kartu jie apmąsto ambivalentišką santykį su gimtąja vieta, troškimą ištrūkti ir kelią link susitaikymo su savo tapatybe. „Nostalgijos sala“ siūlo kitokį žvilgsnį į miesto mikrorajonus – ne kaip į vietą, iš kurios reikia pabėgti ar pamiršti, bet kaip į erdvę su daugialype istorija, kuri formavo ir tebeformuoja mūsų identitetą.
Autorius albumą kūrė pusantrų metų, sąmoningai atsitraukdamas nuo vien dokumentikos: procesą papildė meninė intervencija – 20 rajonuose užaugusių žmonių prisiminimai, kurie tapo naujų kadrų atspirties taškais ir susiliejo su K. Kaupinio esė. „Nostalgija – spalva, kuri gali nuskaidrinti pilkuosius kiemus, bet ji nėra kvietimas romantizuoti praeitį. Greičiau – priėmimo gestas: bjauru, bet labai artima“, – teigia fotografas.
Albumas pristatytas kartu su paroda, pakvietusia žiūrovus iš arčiau patirti šį dvilypumą – tarp šviesių atminties blyksnių ir sąmoningai paliekamo šiurkštumo, saugančio nuo „cukraus pudros“ efekto. Apie ilgesį, bendruomenišką kūrybos kelią ir tai, kaip architektūra gali papasakoti žmogaus portretą nerodant žmogaus, – pokalbis su I. Seleniu.
– Kiek „Nostalgijos sala“ yra Tavo asmeninė istorija, kiek – Tavo kartos kolektyvinė atmintis? Kaip tą proporciją jautei kurdamas knygą?
– Tai visų pirma buvo mano istorija, mano žvilgsnis į tas vaikystės ir paauglystės erdves, kuriose formavosi mano santykis su miestu. Tačiau, kurdamas albumą, dalijausi nuotraukomis su kitais rajonuose užaugusiais mano kartos žmonėmis ir greitai supratau, kad daugelis jų jaučia ir mato labai panašiai.
Jų pasakojimuose vis iškildavo tie patys simboliai: vandens kolonėlės, laiptinių gyvenimas, alyvų kvapas, senelių virtuvės jaukumas. Iš to, kas buvo tik mano, natūraliai ėmė rastis „mūsų“.
Proporcijų nė nebandžiau skaičiuoti – viskas susimaišė savaime. Mano atmintis, kitų žmonių istorijos ir Karolio tekstas susijungė į daugiasluoksnę, sapnišką vietą, kurioje, tikiu, kiekvienas gali rasti ką nors savo.
– Nostalgija gali būti ir švelni, ir apgaulinga. Kaip saugaisi vadinamojo cukraus pudros efekto – pagražinimo, kuris uždengia realybę?
– Mano nuotraukos turi du sluoksnius. Pats vaizdas lieka nepakeistas – fotografuoju tai, kas yra. Spalva suteikia emocinį atspalvį: ji ne maskuoja realybę, bet padeda iškelti tai, ką esame linkę pamiršti ar nurašyti, nes tai atrodo per daug kasdieniška.
Karolio tekstas tampa dar vienu filtru – kartais pratęsia vaizdą, kartais subtiliai jį dekonstruoja. Ta įtampa padeda išvengti saldumo ir perdėto romantizavimo. Todėl mano pasakojimas apima visą istoriją, kurioje buvo ir šilto, ir šalto. Nostalgija tampa būdu užmegzti šiltesnį ryšį su praeitimi ir ją priimti.
– Ar fotografuodamas kada nors sąmoningai krataisi nostalgijos – palieki šiurkštumo, disonanso, kad neužliūliuotum?
– Taip, sąmoningai palieku šiurkštumo ir disonanso. Man svarbu, kad vaizdas išliktų dvilypis: ir gražus, ir truputį svetimas. Ta įtampa neleidžia kadrui virsti sentimentu – ji tampa atspirties tašku refleksijai. Net kai spalvos sušvelnina pirmą įspūdį, kadre vis tiek lieka dalis nepagražintos realybės, kuri priverčia stabtelėti ir pagalvoti.
„Cukraus pudra“ kartais padeda – spalvos iš toli patraukia žvilgsnį ir sukuria smalsumą. Priėję arčiau žmonės pamato kitą vaizdo sluoksnį. Todėl estetika čia – ne pagražinimas, o būdas atverti kelią įtampai ir emociniam kontrastui, prie kurio dirbu šiame projekte.
– „Rodyti žmogaus portretą nerodant žmogaus“ – koks buvo taikliausias atvejis, kai architektūra Tau papasakojo daugiau nei bet koks portretas?
– Sovietinė architektūra siekė sukurti vienodą, kontroliuojamą aplinką – vienodi fasadai, butai, kiemai. Tačiau vis tiek prasimušdavo individualizmas. Aiškiausiai tai matyti, pvz., daugiabučių balkonuose. Iš esmės vienodi planavimo kontekste, jie ilgainiui tapo labai skirtingi: tvarkingi, sujaukti, papuošti, paversti poilsio zonomis ar sandėliukais. Man tai – žmogaus portretas. Visų pirma, žmogaus, kuris nori ištrūkti, nes netelpa į sistemos suformuotus rėmus. Tačiau kartu ir atspindintis skirtingą kiekvieno žmogaus gyvenimo būdą, komforto supratimą ar poreikius.
– Kaip atskiri „parodau tikrovę“ nuo „eksploatuoju skurdą“? Ar keli sau etikos klausimų prieš publikuodamas kadrą?
– Aš ne dokumentuoju, o kuriu pasakojimą iš tarpusavyje susijusių kadrų. Todėl fotografijos čia turi labiau simbolinę nei pažodinę prasmę – tai nėra skurdo ar tikrovės fiksavimas. Mano projektas yra apie emocinę miesto pusę, o ne socialines realijas. Dėl to tikrovė man tampa fasadu, ant kurio kuriu savo pasakojimą.
– Ar matyti, kad sovietinės architektūros stigma pamažu slūgsta? Kas šiuose rajonuose šiandien Tave labiausiai skaudina, o kas džiugina?
– Atrodo, kad sovietinės architektūros stigma lėtai slūgsta, bet vis dar matyti, kaip jautriai reaguojame į bet kokį miesto užribių vaizdavimą – tiek reklamose, kur bandoma juokauti pasitelkiant stereotipus, tiek komentaruose po straipsniais apie senuosius rajonus. Tai rodo, kad iki galo su savo miesto istorija nesame susitaikę – vis dar norime atrodyti vakarietiški, tačiau kartu atsiribojame nuo savo tikrovės.
Džiugina, kad rajonuose daugėja jaunų žmonių. Vieni grįžta, nes paveldi būstą, kiti čia randa prieinamą gyvenimą. Jie tas erdves pritaiko sau ir taip keičia visą rajono ritmą: atsiranda daugiau gyvybės, daugiau balsų, daugiau bendruomeniškumo.
Tačiau vis dar gajus požiūris, kad rajonas – tik vieta pernakvoti, o tikrasis gyvenimas vyksta centre. Man norėtųsi kitokio Vilniaus: miesto, kuriame gyvename savo rajonuose, susitinkame renginiuose, turguose, kuriame ritualus ir bendruomenes čia pat, o ne tik centre. Tokį santykį mačiau Londone ir tikiu, kad jis įmanomas čia.
– Jei kurtum „Nostalgijos salą II“, kur važiuotum: į kitą Vilniaus rajoną ar į kitą miestą, šalį? Kodėl?
– Turbūt ieškočiau ne tiek naujos vietos, kiek kito formato. Man įdomu tą pačią temą tyrinėti skirtingais būdais ir tai jau esu daręs – nuo patirtinių rajono maisto vakarienių iki garso pasivaikščiojimų ar žmonių pasakojimų rinkimo.
Todėl „Nostalgijos sala II“ nebūtinai būtų apie kitą rajoną ar miestą. Greičiau tai būtų kelionė ne geografine prasme, o gilyn į mūsų santykį su vieta, prisiminimais ir tuo, kas mus formuoja. Ir nebūtinai fotografijos forma.
– Ką norėtum, kad žiūrovas, užvertęs knygą, pajustų: vieną jausmą, vieną mintį ir vieną klausimą sau?
– Norėčiau, kad žmogus, užvertęs knygą, pajustų ramų susitaikymą su tuo, kas buvo, net jei tai ne visada buvo šviesu. Kartais ramybė ateina tik tada, kai nustoji rinktis, ką iš savo istorijos priimti, o ką – slėpti.
Naujausi komentarai