Gabija Plukė „Vasara, pasaulio pabaiga“
Aukso žuvys, 2025
Prieš pradėdama skaityti sąmoningai vengiau išankstinių žinių apie knygą. Nežinojau nei siužeto, nei žanro, tik tai, kad tai debiutuojanti autorė, socialiniuose tinkluose subūrusi savo sekėjų bendruomenę, o leidinys pasirodo patikimoje leidykloje, kuriai rūpi literatūros kokybė.
Nuo pirmųjų puslapių pasakojimas įtraukė pažįstama būsena: tas gyvenimo tarpsnis, kai jau esi baigęs studijas, įsidarbinęs ne itin įkvepiančiame biure, o vakarus leidi tarp Vilniaus barų ir kavinių, trumpalaikiai romantiniai santykiai, šeimą atstojanti artimiausia draugė… Tiesa, romanas prasideda dramatiška ir mįslinga katastrofos scena, tačiau vis tiek (kaip ir minėjau, sąmoningai neskaičiau ir knygos galinio viršelio) kažkur ties 23-iuoju puslapiu išpūčiau akis ir kurį laiką negalėjau patikėti, kad sukama tokia kryptimi. Netgi pyktelėjau ir, nutarusi prie knygos grįžti vėliau, padėjau ją į šalį.
Paskui vėl sugrįžau ir per kelias dienas pabaigiau skaityti – tada supratau, kodėl romano pristatymas vyko „Sultininėje“ (kaip tik netoli jos, biure, jaunystėje irgi dirbau). Žaviausia man G. Plukės romane pasirodė būtent Vilniaus literatūrinis žemėlapis, konkrečios gatvės, kavinės, mitologinis erdvių ir atpažįstamų realių vietų persidengimas, perėjimų į kitas dimensijas stotelės.
Knygos stilius – skaidrus ir vientisas, taikliai fiksuojamos veikėjų nuotaikos, buitinės detalės. Šiaip neapleido jausmas, kad čia galėtų būti kokybiška literatūra paaugliams – joje esama daug nuotykių, dinamikos. Skaitant vis norėjosi daugiau sluoksnių ir vidinės veiksmų logikos. Taip pat buvo gaila, kad ši knyga išėjo tokiu laiku, kai lietuviška mitologija ant bangos ir tokios knygos, kaip Kotrynos Zylės „Sukeistas“ arba „Mylimi kaulai“, deja, gali palikti šią knygą savo šešėlyje. Vis dėlto iš knygos akivaizdžiai matyti, kad autorė turi potencialo – gerą kalbos pojūtį, vaizduotę, gebėjimą kurti atpažįstamą atmosferą, tad tikėtina, apie ją dar išgirsime.
Aleksandra Fominaitė „Šimtas aksolotlių“
Baziliskas, 2025
Aleksandra Fominaitė lietuvių literatūros lauke atsirado daugiau kaip prieš 20 metų su savo Pirmosios knygos konkursą laimėjusia apsakymų knyga „Nepaprastoji padėtis“ (jie darė įspūdį, kai kuriuos tekstus prisimenu iki šiol), 2011 m. pasirodė jos pakankamai neįvertintas romanas „Mes vakar buvom saloje“ ir tada rašytoja ilgiems metams dingo iš akiračio. Todėl labai nudžiugau pamačiusi, kad A. Fominaitė ketina išleisti apsakymų knygą. Visada smalsu, kas per tuos metus susifermentavo ir kokia kryptimi dabar juda autorė.
Pirmas apsakymas „Tunelio gale“ mane išsyk nubloškė į kokius 2008-uosius, taip pat į depresyvią būseną, kuri tekste priminė daugiau debiutuojančios rašytojos bandymus negu brandžią prozą. „O ne, prašau, kad tik šitai nesikartotų“, – murmėjau irdamasi toliau. Ir išsyk likau maloniai nustebinta – koks puikus apsakymas „Sviedinukas“! Jame pasakojama, kaip iš ilgesio kenčianti veikėja įlenda į futbolo kamuolį ir, būdama jame, plūduriuoja tvenkinyje, o jame taip jauku ir saugu, – norėjosi skaityti ir skaityti. Tačiau paskui – vėl silpnesnis tekstas, po jo – vėl stipresnis. Tad šis rinkinys banguotas, esama nuostabių tekstų, yra ir tokių, kurių galėtų nebūti.
Autorei sekasi įsijausti į skirtingus personažus – ne tik įvairaus amžiaus žmones, ji persikelia ir į akvariume gyvenančio aksolotlio būseną. A. Fominaitė sugeba perteikti veikėjų emocinį pasaulį be dirbtinumo, su pagarba ir empatija. Personažai dažnai liūdni, jautrios sielos, naivūs, šiek tiek keisti. Juose daug švelnumo, bet ir trapumo, – toks žvilgsnis į realybę kartais vaikiškas, gal net truputį infantilus, nutolęs nuo racionalaus pasaulio vertinimo.
Užvertusi „Šimtą aksolotlių“ galiu konstatuoti, kad nors rinkinyje tekstai nevienodo lygio, bendras įspūdis geras, kai kurios scenos ilgam pasilieka ir įtvirtina A. Fominaitę kaip savitų, įsimenančių apsakymų autorę, kuri į literatūros lauką sugrįžta gal ir ne su trenksmu, bet su knyga, verta jūsų, mieli skaitytojai, dėmesio.
Lina Simutytė „Raudonasis albumas“
Tyto alba, 2025
Lina Simutytė į literatūros pasaulį įžengė prieš penkerius metus su apsakymų rinkiniu „Miesto šventė“, pelniusiu įvairių apdovanojimų ir įvertinimų, o neseniai pasirodė jos pirmasis romanas „Raudonasis albumas“. Tai solidžios apimties, tankus kūrinys. Perskaičius jį ir vis dar laikant rankose ima atrodyti, kad jis toks sklidinas visko, kad, paspaudus smarkiau, iš jo pradėtų kažkas sunktis: gal personažų syvai, o gal drumzlinas vanduo iš knygoje aprašomo sergančio namo.
Sergančiame pastate, kuriame daug drėgmės ir pelėsio, gyveno pagrindinės veikėjos Elenos šeima. Pasakotoja, atvykusi į namus pas senstelėjusius tėvus, grįžta mintimis į savo vaikystę ir paauglystę, taigi nemaža veiksmo dalis vyksta apie 2000-uosius, mažame miestelyje – provincialioje vietovėje, nutolusioje nuo sostinės ne tik kilometrais, bet ir mąstysena. Tokioje vietovėje gali nutikti linčo teismas, jei kuris nors gyventojas, ypač jauna mergina, nusižengia nustatytoms padoraus elgesio taisyklėms. Suaugusiųjų, taip pat ir paauglės Elenos, trokštama materialinė gerovė romane tampa siekiamybe, įgyjančia beveik egzistencinę, Godo laukimą primenančią prasmę.
Romane gausu laiko ženklų – tuo metu skambėjusių muzikos hitų, vartojimo prekių ženklų, aprangos detalių, populiarių serialų pavadinimų. Autorė geba tiksliai parinkti detales – perskaitai ir akimirksniu nukeliauji į savo paties prisiminimų archyvą, prisimeni kadaise pamirštą nuotaiką, kvapą ar garsą.
Knygoje esama magiškojo realizmo elementų, sodrių, įspūdingų metaforų, stiprių vaizdinių ir įsimenančių scenų. Tai romanas, kurį galima skaityti ne vieną kartą, – ne tik dėl pasakojimo atmosferos, bet ir dėl kelių sluoksnių, glūdinčių po siužeto paviršiumi.
Aurora Venturini „Pusseserės“
Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė
Baltos lankos, 2025
Ši nedidelės apimties knyga yra lyg stiprus niuksas ar žnybis į koją, išmušantis skaitytoją iš vėžių, sutrikdantis jo emocinę pusiausvyrą. Įstabu ir tai, kad argentinietei Aurorai Venturini buvo 85-eri, kai 2007 m. jos romanas laimėjo svarbią premiją ir sulaukė didelio pripažinimo tiek Argentinoje, tiek už jos ribų. Retai pasitaiko knygų, kurios taip drąsiai, nepatogiai ir be jokio politinio korektiškumo kalbėtų apie neįgalias moteris iš žemesnės vidurinės klasės šeimos XX a. penktojo dešimtmečio La Platos mieste. Tai istorija, kurioje beveik nėra saugių užuovėjų ir net jei akimirkai sušvinta švelnumas ar viltis, skaitytojas netrukus panardinamas į tamsą.
Pagrindinė veikėja Juna, gyvenanti disfunkcinėje šeimoje, nuolat piešia (paskui išgarsėja), vis primena skaitytojams esanti ne viso proto, jos balsas veda mus per visą romaną. Juna – įspūdinga, skausmingai nuoširdi veikėja, kurios pasaulio suvokimas išsiskiria iš įprastų literatūrinių naratyvų. Ji – ir liudytoja, ir auka, ir menininkė, kuri į žiaurų aplinkos absurdą žiūri ne sentimentaliai, o faktiškai beveik be emocijų, ir būtent tai veikia dar stipriau.
Romane vyrauja moterų istorijos: motinų, pusseserių, tetų, visų vienaip ar kitaip pažeistų, apleistų, sugniuždytų. Vyrai – beveik visada smurtautojai, niekšai, prievartautojai ar tiesiog pusgalviai. Smurtas, abortai, skurdas, negalia, prievarta – visa tai nuolat lydi veikėjas. Vis dėlto knygoje esama išsigelbėjimo galimybių, saldaus revanšo momentų. Tai įstabi, keista, groteskiška knyga, skaitoma lengvai, o įsimenanti ilgam (nieko panašaus nesu skaičiusi).
Sheridan Le Fanu „Karmila“
Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė
Kitos knygos, 2025
Sheridano Le Fanu apsakymas „Karmila“ – vienas svarbiausių XIX a. gotikinės literatūros vampyrinių tekstų, parašytas 1872 m., dar gerokai prieš pasirodant Bramo Stokerio „Drakulai“. Skaičiau šią knygą važiuodama traukiniu, lauke buvo tikra žiema – snigo, o apsnigti laukai, kuriuose nesimatė žmonių gyvenimo pėdsakų, dar maloniau nuteikė skaitymui, tetrūko šilto pledo, šlepečių ir taurės karšto vyno.
Pagrindinė veikėja, devyniolikmetė Laura, su tėvu ir tarnais gyvena Štirijos pilyje, kaip ir dera siaubo istorijoms, atokioje vietoje. Pilis vaizduojama romantiškai, su visa gotikinės literatūros estetika. Istorija pasakojama iš Lauros perspektyvos – ji prisimena siaubingus įvykius, kai jai buvo devyniolika ir į jų pilį atsitiktinai pateko kita jauna mergina, vardu Karmila. Izoliacijoje gyvenanti Laura trokšte trokšta draugysčių su bendraamžėmis, tad netikėtai jų pilyje apsigyvenusi mergina žadina smalsumą, susižavėjimą ir norą draugauti. Karmila – patraukli, keista, nepaaiškinama, kupina geismo ir paslapčių. Jos ir Lauros santykis – ir draugiškas, ir viliojantis, ir trikdantis.
Būtent Karmilos personažas šiame romane ir įdomiausias, jos monstriškumas atsiskleidžia pamažu, puslapis po puslapio, įgydamas vis grėsmingesnių bruožų. Romane justi nemažai homoerotinių motyvų, gaivališko, nevaldomo ir nesuprantamo moteriškumo, kuris sujaukia tvarką ir patriarchalinio pasaulio suvokimą. Vampyrizmas nepriimtinas, bet jis traukia, vilioja. Rekomenduoju visiems gotikinės literatūros gerbėjams, ir ne tik.
Shirley Jackson „Namas, kuriame vaidenosi“
Iš anglų kalbos vertė Daina Valentinavičienė
Kitos knygos, 2025
Pradėjau romaną dieną ir niekaip negalėjau atsiplėšti, tad perskaičiau gerokai po vidurnakčio, kai visi namiškiai jau miegojo. Buvau gerokai įsibaiminusi ir nebelabai norėjau eiti į vonios kambarį, tad teko gerokai save padrąsinti.
Romanas parašytas 1959 m. ir, kaip galima spėti iš knygos pavadinimo, pasakoja apie namą, kuriame vyksta nepaaiškinami dalykai. Ištirti vaiduoklius pasiryžęs daktaras Montagju kartu su savimi pagyventi į namą pasikviečia Eleonorą, Teodorą ir Luką – jaunus žmones, padėsiančius užfiksuoti paranormalius reiškinius name.
Veiksmas pasakojamas iš užguitos, savo gražiausius jaunystės metus praleidusios slaugant motiną, merginos Eleonoros perspektyvos – ji nutaria išsiveržti iš prisiskirto socialinio vaidmens ir, palikusi sesers šeimą, išvyksta patirti nuotykio. Net ir tai, kad namas keistas, baugus ir keliantis grėsmę gyvybei, pradžioje jai nekelia didelių problemų, nes mergina pirmąkart pasijunta svarbi, matoma, atsiduria malonių žmonių draugijoje.
S. Jackson subtiliai mezga įtampą: atmosferą kuria nutylėjimais, nejaukiomis detalėmis, ne iki galo viską paaiškindama. Siaubas kyla ne dėl kraupių įvykių, o dėl dingstančios tikrovės suvokimo. Eleonoros santykis su siaubu dviprasmis – jis ne tik gąsdina, bet ir vilioja, tampa beveik troškimo objektu. Šitame romane taip pat yra homoerotinių motyvų, vyrų personažai ne tokie svarbūs ir ypatingi, pagrindinis dėmesys skiriamas būtent pilkajai pelytei Eleonorai.
Perskaičius romaną ir netikėtą jo pabaigą, kyla daug minčių ir interpretacijų galimybių, ypač žvelgiant į knygos rašymo laikmetį, kai moterų padėtis JAV ir kitur buvo toli gražu ne tokia, kaip dabar. „Namas, kuriame vaidenosi“ – stiprus, įtraukiantis siaubo žanro klasikos kūrinys.
Naujausi komentarai