„Labas, kaip tu?“ – tokiu klausimu debiutinio pilnametražio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ režisierius Tomas Smulkis kreipiasi į žiūrovus. Po septynerių metų, kuriuos jis praleido kurdamas šį filmą, ir ilgų karantino mėnesių, kol pagaliau galėjo jį pristatyti kino teatruose gyvai, praėjo savaitė. Tiesa – kaip filmuojant sceną neretai prireikia antro dublio, taip ir mūsų pokalbį įrašyti dėl techninio nesklandumo pavyko tik iš antro karto. Simbolinis sutapimas ar ne – svarstyti nesiryžtu, nes po šio filmo svarbiau atrodo leisti situacijoms vykti ir jose būti – taip, kaip kino kadruose savo buvimą, patiriamas būsenas ir kelionę pokyčių link liudija jo personažai.

Kur karantino metu vienoje erdvėje pamatyti Evaldo Janso epitafijas 10-ajam dešimtmečiui, Mykolės Ganusauskaitės peizažus, kontrastingo grotesko, netipinių būsenų prisodrintus Medos Norbutaitės tapybos darbus ir slemo entuziastą Darių Jurevičių, ne tik atliekantį savo tekstus, bet ir stovintį ant galvos? Kurioje galerijoje galėtume pasigrožėti Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tai, ko nebebus“, rinktiniais Mariaus Žalneravičiaus plakatais, Romano Vilkausko fotorealistiniais natiurmortais, Andriaus Makarevičiaus tapytais „Stoties rajono pasakojimais“ ar iš arti susipažinti su scenografės Marijos Rubavičiūtės asambliažais ir instaliacijomis?