Galvodama apie būsimus susitikimus su autoriais, žinojau, kad norėsiu pasikalbėti ir su Greta. Ir vis dėlto šį pokalbį atidėliojau: norėjosi pasverti klausimus, temas. Apgalvoti, kokia bus pokalbio spalva ir tekstūra. Bijojau, kad mano klausimai gali neatverti jos daugiabriaunės asmenybės, kuri man primena sekretą – vieną nuostabiausių vaikystės atsiminimų, susidedantį iš žemės, stiklo ir brangiausių smulkių daiktų. Juos slėpdami po stiklu, tikėdavomės daiktams suteikti nemirtingumo. Tikrų ir dirbtinių gėlių žiedai, deimančiukai iš auskarų, močiučių medalionai, veidrodžio skeveldros, laikrodžių ciferblatai, laimingi loterijos bilietėliai – visi šie objektai keliaudavo po žeme tam, kad virstų amžinais. Iš dalies ir šis pokalbis, kaip ir kiekvienas susitikimas su Greta, man tapo vienu tų daiktų – gėlės žiedu, laimingu loterijos bilietu. Medalionu, kurį norisi amžiams paversti gyvu įspaudu žemėje, uždengus permatomu stikliuku. 

– Ruošdamasi interviu su tavimi, pirmiausia atsidariau „Messenger“ susirašinėjimo langą. Ieškojau pokalbių nuotrupų pagal tam tikrus raktinius žodžius, tikėdamasi, kad tai man atvers prisiminimus, temas, kuriomis esame diskutavusios. Galiausiai taip naršydama atradau pirmąją nuotrauką, kurią pati siunčiau tau. Tai Charleso Bukowskio citata „The Angry, the Empty, the Lonely, the Tricked. We are all museums of fear“. Šis fragmentas šiandien atrodo banalus ir nunešiotas kaip šimtus kartų skaitytas meilės raštelis nuo slapto gerbėjo mokykloje. Tačiau iki šiandien jis kalba apie mūsų baimes. Su kuo susijusios tavosios? Aukščiu, gyliu, nežinomybe, laikinumu? Ar yra baimių, kurias esi įveikusi?

– Kai kurias baimes nugalėjau ar bent jau esu įveikimo procese. Suprantu, kad kartais geriausia išeitis yra tiesiog užsimerkti prieš apnikusį nerimą ir ryžtis ignoruoti savo „vidinius augintinius“. Kartais ir baimes pavyksta pamatyti kitu kampu, apsukti apibrėžimus: tarkim, ar jaudulys, nuogąstavimas artėjant svarbiam įvykiui, yra baimė? Juk tai natūralu ir gal net sveika – pajusti daugiau įtampos, atidžiau pergalvoti, mobilizuoti jėgas. Kas kita – sekinančios, bergždžios nuojautos... Kaip, ko gero, ir daugelio žmonių, mano baimės būna susijusios su nežinomybe, tiksliau, žinojimu, kad viskas lekia tik pirmyn, kad savo juostos nebegalėsi atsukti atgal, iš naujo permontuoti, kad dažniausiai nėra antro dublio, todėl kai kurie sprendimai yra svarbesni už kitus, negrįžtami. Būna, kad toks nusiteikimas sukelia perfekcionizmą arba, priešingai, dingsta noras ką nors daryti. Bet viskas praeina ir pasimiršta lyg niekur nieko. Kalbant apie laikinumą, ta mintis – kad viskas praeina – ir išlaisvina, ir skatina nešvaistyti laiko, jį labiau vertinti ir tiesiog daryti tai, kas patinka. Verčiau padaryti ne visiškai taip, kaip norėtum, negu apskritai nepadaryti, – vėliau bent yra ką prisiminti. Panašiai buvo su mano muzika, kurios šiaip jau galėjau ir neviešinti, bet supratau, kad man tai buvo svarbu, ir nenoriu, kad visai prasmegtų į tuštumą („Kog leval“ albumas „Kraujo pelytė“ pasiekiamas platformoje „Bandcamp“ – aut. past.).

– Prisimenu, kad kai susipažinome, dar dirbai grožio prekių parduotuvėje – vienoje iš salelių dideliame prekybos centre. Dažnai įsivaizdavau tave toje darbo vietoje – tvarkančią ir kuriančią grožio prekių vitriną, jos turinį, kuris susidėtų iš priklijuojamų nagų, iš įvairių miniatiūrinių puošmenų, juvelyriškai smulkių detalių. Kai pradėjau skaityti tavo eilėraščius, tarp tavo buvusio darbo ir jų radau savotišką tęstinumą – aiškiaregišką ištikimybę detalėms ir daiktams, kuriems suteiki naujus gyvenimus, prasmes. Jei galėtum iš kelių pasirinktų daiktų papasakoti save, kokie daiktai tai būtų? Kas apie tave kalbėtų?

– Tarp parduotuvės turinio – grožio prekių ir savo poezijos nematau analogijos. Darbas šiuo atveju manęs neapibrėžė, bet tai buvo gera, tikroviška patirtis – tolima tiek akademijai, tiek biurams. Dirbdama knygyne ar varžtų parduotuvėje iš esmės būčiau atlikusi tas pačias funkcijas, tik suptų kiti daiktai. Tuo metu, kai iškart po studijų baigimo neradau etatinio darbo pagal specialybę, neatėjo į galvą mintis sakyti, kad „bet ko nedirbsiu“ ar kad „neatitinka interesų“, tad padirbėti pardavėja man atrodė sąžininga tiek savo, tiek tėvų atžvilgiu, nors galėjau dirbti mažiau apmokamą, bet gražesnių pareigų pavadinimą turintį darbą. Tačiau atrodo, kad tiek pareigų, tiek diplomų pavadinimai mažai ką bendra turi su vadinamąja žmogaus esme. Taigi, nors priklijuojami nagai ir papuošalai nebuvo tie daiktai, kurie apie mane bylotų, viena parduotuvės patirtis vis dėlto pateko į eilėraštį „Shine on you crazy diamond“, esantį ir knygoje.

Daiktai, kurie apie mane papasakotų, – gal banalu, bet knygos, PC turinys, seni dienoraščiai, laiškai, bilietai, suvenyrai-prisiminimai. Nežinau, ką papasakotų kitiems, bet man jau sufleruoja: ypač atsivertus kokius 8–12 klasių užrašus, piešinius ar klausant muzikos įrašus – rodos, jie ne tik pasakoja, bet ir kai ką paaiškina apie dabartį.

– Įsiminiau tavo eilėraštį „Pareidolijos“: „kažin ar jie tikrai stebi,/ ar jie tikrai taip galėtų,/ stebi mane rašančią,/ stebi mane šokančią,/ stebi mane rimstančią,/ akys, visur tik akys,/ akys mediniam stalviršy–/ ten jas pirmąsyk pastebėjau,/ akys žemėje ir akys virš jos,/ akys žaidimų aikštelėse,/ akys ant grindų linoleumo,/ akys ant knygų viršelių, akys, ratu susėdus prie stalo, jie stebi mane, kai esu silpna,/ kai pralošus meldžiuosi“. Jis man glaudžiai susijęs su lūkesčių tematika – esamu arba susikurtu. Kai subjektas yra stebimas, nesąmoningai pasikeičia jo elgesys. Interviu po laimėto Pirmosios knygos konkurso sakei, kad viena išleista knyga dar nesukuria tavo, kaip rašytojo, identiteto, o toliau rašysi, jeigu turėsi, ką pasakyti, – kad norėtum turėti. Šie tavo žodžiai iš dalies taip pat susiję su baime – neturėti ką pasakyti, nustoti kalbėti arba nerasti tinkamos kalbėjimo formos. Nuo knygos pristatymo praėjo beveik metai. Kaip kalbi šiandien? Ar po pirmosios išleistos knygos nesijauti įsipareigojusi pateisinti tiek vidinių – savo, tiek išorinių – aplinkos keliamų lūkesčių?

– Lūkesčiai būtų, jei teigčiau, kad viena knyga tą identitetą sukuria. Rašau. Bet vengčiau rašymui įsipareigoti – tai galėtų reikšti, kad dingsta savaiminis poreikis, o vietoj jo atsiranda kažkokia sąmoninga rašytojo figūros savikūra ar noras įrodyti, kad iš tikrųjų esi būtent rašytojas, o ne kas kitas. Nedrįsčiau taip prisirišti. Literatūra man, kaip žmogui, jau davė kur kas daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. O dėl išorinių lūkesčių – aš, tiesą sakant, nežinau, ar jų yra. Dėl vidinių – manęs nevaržo moraliniai pasižadėjimai ar finansinės sutartys, eilėraščiais nesu įsipareigojusi menamai bendruomenei, taigi ir į priekį stipriai neplanuoju, nes tokių dalykų neatspėsi. Nors šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad nustočiau rašyti. Rašau tada, kai jaučiu, kad reikia ką nors išsiaiškinti su savimi, sau. Galiausiai susidaro publikacijos, vyksta poezijos renginiai – džiaugiuosi, kad vis atsiranda tokių progų.

– Internete radau poetės Erikos Drungytės nuomonę apie menininkus ir jų jautrumą: „Visi menininkai jaučia aktyviau, subtiliau, giliau. Jų seismologinės antenos tokios jautrios, kad drebėjimai, kurie įvyks tik po kelių dešimtmečių, jau būna aprašyti, nutapyti, sugroti kūrėjų darbuose. Jų rentgeno aparatai tokie skvarbūs, kad įvairias patologijas fiksuoja dar iki joms užsimezgant. Jų pasąmonės atminties DNR tokia patvari, kad visa spiralėje užkoduota informacija, išnyranti kūrinių pavidalu, visada yra nauja ir kartu stabiliai amžina, vis primenanti žmogaus nuodėmes ir jų pasekmes.“ Ne kartą ir mes esame aptarinėjusios kuriančių, rašančių žmonių padėtį visuomenėje įvairiausiais pjūviais – nuo nestabilumo finansinėje srityje, iki mąstymo nukrypimo nuo savotiškos normos. Kalbėjome ir apie tai, kad būtent iš visai kitokios mąstymo struktūros ir pasaulio suvokimo kyla noras kurti apskritai. Ar pritartum teiginiui, kad kuriantys žmonės yra labiau pažeidžiami emociškai?

– Nebūtinai. Nežinau, ar šis apibendrinimas teisingas – neišmatuosime nei bendro jautrumo lygio, nei nuokrypio nuo normos, nors ir nuokrypiais suabejoju – galbūt tai polinkis į būtent tokią saviraišką, jis gali būti ir nesusijęs su emociniu pažeidžiamumu. Kūrybiškumas – paslaptingas dalykas, tik jį įprasta tapatinti su menais, jautrumu. Tačiau to meno yra visokio, o aklas idealizavimas gali vesti prie dvigubų standartų, pasiteisinimų – menininkui, matyt, tai į gera, bet aplinkiniams – nebūtinai. Tačiau E.Drungytė feisbuke kalbėjo ne apie tai – man jos mintis patinka. Laisvas menas nesidangsto, nesitaiksto, apsuka įprastus dalykus kitu kampu, kuria įtampas, todėl kai kam yra nepatogus – kaip ir pati tiesa. Pavyzdžių apstu.

– Ne vienoje recenzijoje, kuri nagrinėja tavo pirmąją knygą, kartojasi žodžiai „noir“, „gotiškumas“, „depresyvumas“, „vienatvė“ ir „grožis“. Visos šios sąvokos išties būdingos gotiškos pasaulėjautos kontekste. Kiek prisimenu savo paauglystę, negalėčiau jos atskirti nuo tam tikros subkultūros – nesvarbu, buvau ta tikroji gotė, ar ne – iš laiko distancijos galiu įvertinti, kad tai formavo mano požiūrį į pasaulį, kuriam netrūko ir vis dar netrūksta destrukcijos, trapumo, laikinumo suvokimo. Kokia paauglė buvai tu? Kokios mėgstamiausios tavo vietos, kurioms šiandien galbūt jauti melancholiją? Dainos, kvapai, žmonės?

– Įsimintiniausias kvapas – žiemos, kai atrodo, kad šaltis kvepia laužo dūmais. Tikroji kurios nors subkultūros atstovė irgi nebuvau, o klausiau daugiausia post punk, new wave ir kitokių wave, shoegaze, aišku, ir to paties gotikinio roko. Nežinau, ar muzika formavo pasaulio suvokimą – gal tuometinis suvokimas prisitraukė muziką. Kaip paauglė buvau savotiška – dabar atrodo, kad ir maištavau stiliumi, ir nemažai skaičiau užklasinės literatūros, ir su grupe dažnai repetuodavome, netrūko nei linksmybių mieste, nei paaugliško dramatizmo, bet visa tai buvo lyg antras vakarinis gyvenimas už mokyklos ribų, nė kiek nepabloginęs mokymosi rezultatų pirmame. Pavyko išlaikyti pusiausvyrą, nors dabar tuo stebiuosi. Kadangi, kaip ir anksčiau, gyvenu Vilniuje, kai kurios lankomos vietos nepasikeitė – pavyzdžiui, Vilnelės pakrantė atšilus orams. Bet žinant, kad jau nebegrįši į anksčiau reikšmingą erdvę, aiškiau suvoki, kaip greitai bėga laikas, kaip viskas keičiasi, lyg tas miestas; gal ir atsiminimai kada nors taip išsikraipys, nusidailins, o kai kurie gal jau yra išsikraipę...

– Eilėraštyje „Ombromanie“ liūdesys apsigyvena švariuose, išlygintuose ir tvarkinguose marškiniuose. Ši būsena taip pat „veikia išvien“ su „iš pasalų atšliaužusia ir susirangiusia šaltakrauje nežinia“. Tamsių, gana sudėtingų būsenų apgyvendinti ir kiti tavo eilėraščiai. Ar kada sulaukei klausimų apie savo pačios išgyventas būsenas, apie vidines kovas – liūdesį, nerimą, vienatvę – nuolatinę nežinią, kurios persmelktos mūsų dienos? Man šis eilėraštis taip pat sufleruoja apie tam tikrą naują rutiną, naują būties būdą. Kiek jis susijęs su dabartine tavo emocine būsena? Ar galėtum teigti, kad atradai būdus, kurie būtent tau padeda nepasiduoti sunkiomis dienomis, tamsiais epizodais?

– Tekstai kai ką išduoda, bet literatūra ne visai atitinka tikrovę. Tad, ko gero, man čia pirmas interviu, kuriame kūryba taip betarpiškai siejama su tikru gyvenimu. Kam norisi išsipažinti, dažniausiai patys pasipasakoja. Kartais pamąstau, ar ta nuogybė, atviravimai, lydintys knygą, reiškia drąsą, svarią poziciją, tvirtą asmenybę, ar veikiau tai truputį paviršutiniškas ir lengvas būdas suintriguoti ne tiek kūriniu, kiek pačia autobiografine išpažintim, kokiu pikantišku faktu iš mediko kabineto ar miegamojo. Nors tai ir pagerina pardavimus, sukuria asmenybės mitologiją ar panašiai. Tad grįžtant prie klausimo – labiau esu linkusi vertinti saiką: dabar tiek emocine, tiek rašymo prasme. Apskritai tikiu metafora, alegorija, įspūdžiu, atsirandančiu perkeliant reikšmę. Parinkai pavyzdį – eilėraštį „Ombromanie“; jo pavadinimas reiškia rankų šešėlių teatrą. Bandžiau aprašyti tokią psichologinę projekciją: kai savo jausmus ar pojūčius priskiri kitam, bet atsitokėji, nes žinai, kaip tas mechanizmas veikia; žinai, kad tu ir esi kilusio vaizdinio-jausmo šaltinis, o išorėn krinta tik tavo minčių šešėlis. Čia apie tai, kad impulsyvios reakcijos – kad ir baimė, augantis nerimas – gali klaidinti, iškraipyti realią situaciją ir gelti, jei laiku nedemaskuosi. Pacituoto teksto autorė bandė pasakyti maždaug tai. Bet nebūtinai pasakė. Esu atradusi, kad įsivyraujant slogiai nuotaikai egzistuoja ir specifinė pasirinkimo akimirka: laikas, kai gali sąmoningai apsispręsti, ar grimzti gilyn į tą būseną, ar stengtis jos nusikratyti – prasiblaškyti, kur nors išeiti ar rasti bet kokį, kad ir kvailiausią, užsiėmimą. Sakoma, kad ir pamišimas kartais yra pasirinkimas. Savikontrolė, dienotvarkė – svarbūs dalykai, labai padedantys laikytis kurso, kaip iš eilėraščio – neišslysti, nebenutrūkti.

Ombromanie

tiktai tada, kai išmokau

neišslysti, nebenutrūkti

gražiai išlyginti, tvarkingai

sukabinti ir surankioti,

kas numesta, iš ryto

šįsyk nebegalėjau pakelti

užuodus, kad ten –

tuose marškiniuos gyvena

maudžiantis, skyles išėdęs

liūdesys

ne, iš pasalų atšliaužusi

ir susirangius šaltakraujė

nežinia

taip, mano virvės

šešėlio spalvos

angis