Pasak karybos ir saugumo eksperto, Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininko Aurimo Navio, daug Lietuvos politikoje mėgstama baksnoti pirštais į Vašingtoną, Berlyną, politinius oponentus ir dar ką tik nori, bet elgiamasi taip, lyg gyventume ramiais laikais, kai prioritetu yra ne darbais stiprinama šalies gynyba, o viešųjų ryšių batalijos socialiniuose tinkluose.

– Nors visiems seniai žinoma, kad amerikiečiai mažina karinę paramą daugeliui valstybių, žinios apie Baltijos saugumo iniciatyvos programų nutraukimą sukėlė audrą viešojoje erdvėje. Kiek tai gynybos problema, o kiek tik eilinė proga pasidrabstyti purvais vidaus politikoje?

– Problema yra ne amerikiečiuose, o tame, kad „Embraer“ lėktuvams išleidžiame daugiau pinigų, nei amerikiečiai mums duoda paramos. O jei rimčiau, tai nereikia būti jokiu ekspertu, kad matytum, kad visas šis triukšmas – dar viena proga spręsti mūsų kaimo vidaus politikos nesutarimus, gauti politinių taškų.

Kiek problematiškas ir objektyvus yra amerikiečių paramos mažinimas, galima iliustruoti žvalgybos padaliniais, dirbančiais kartu specialiųjų operacijų pajėgomis, kuriuos Europos šalyse finansuoja amerikiečiai. Viename padalinyje dirba, tarkime, 30 žmonių iš kurių du yra amerikiečiai, o visi kiti – europiečiai. Dabar JAV sako: mes padėjome jums sukurti šiuos pajėgumus, o dabar dirbkite toliau patys. Ir tikrai, kodėl amerikiečiai „privalo“ išlaikyti tuos 28 europiečius?

– Galima suprasti, kad visada atsiras besiskundžiančių bet kokiu finansavimo mažinimu, bet pažvelkime iš kitos pusės – dar Baracko Obamos administracijos laikais amerikiečių diplomatai pasakė lietuviams, kad Vašingtonas mūsų šalį laiko savarankiška ir pajėgia partnere, o ne pagalbos prašytoja. Juk tai ne bausmė, o brandos pripažinimas?

– Tai būtent ir yra geras Lietuvos įvertinimas, kad nesame kažkokia trečiojo pasaulio šalis, kad esame verti būti „rimtų dėdžių“ kompanijoje. Kalba ne tik apie Lietuvą, bet ir kitas NATO valstybes Europoje. Sąžiningai užduokime sau klausimą – kodėl JAV turėtų mus visus išlaikyti? Visada malonu gauti pinigų, bet juk patys turime rūpintis savo saugumu. Be to, kaip jau minėta, apie planus mažinti karinį buvimą Europoje žinojo ne tik ši, bet ir praeitoji Vyriausybė, bet vis tiek politikoje nepakylame aukščiau kaimuko lygio ir be perstojo apie tai politikuojame. Graudžiai šlykštus jausmas, kai prie mūsų vartų stovi priešas, o mūsų politikai lyg niekur nieko sprendžia grynai savo asmenines problemas. Kalbomis didinti savo populiarumą ar kenkti oponentams Lietuvoje vis dar yra svarbiau, nei realus darbas atgrasyti tą už vartų stovintį priešą. „Like’ai“ feisbuke vis dar svarbesni už gynybą.

Aurimas Navys / Asmeninio arch. nuotr.

– Pasigirdo balsų, raginančių „šturmuoti“ Vašingtoną ir pakeisti amerikiečių nuomonę. Atsižvelgiant į tai, kad amerikiečiams kaip tik labiausiai nepatinka, kai juos kas nors moko gyventi, tai gali būti, švelniai tariant, ne pats tinkamiausias kelias?

– Tai apskritai juokinga. Kaip jūs tai įsivaizduojate? Atvažiuojame į Vašingtoną ir imame postringauti: „Ei, jūs, mulkiai. Jūs nemoraliai elgiatės“? Santykiai kuriami veiksmais, o ne postringavimais. O mūsų veiksmai amerikiečių atžvilgiu tokie, kad pirkome vokiškus, o ne amerikietiškus tankus ir šarvuočius. Pastoviai rodome amerikiečiams špygą, o paskui piktinamės, kad jie mums pinigų neduoda. Kaip kaimo vaikėzai, erzinantys kaimyną, bet paskui vis tiek kaulijantys obuolių iš jo sodo.

– Praktiškai visa Europa mėgsta moralizuoti JAV, kad šios neva turi pareigą prisidėti prie Europos saugumo užtikrinimo. Tačiau ką europiečiai atsakytų, jei JAV paklaustų: „O kiek jūs prisidėjote prie saugumo užtikrinimo Indijos – Ramiojo vandenyno regione?“

– Pažiūrėkime, kaip europiečiai elgėsi su JAV ištisus dešimtmečius. Visą tą laiką amerikiečiai, sukandę dantis, leido pinigus Europos reikalams, nors europiečių veiksmai neretai būdavo aiškiai naudingi Rusijai ir Kinijai – tai yra, buvo priešingi JAV interesams. Europiečiai priprato kiekvienu atveju nustatyti „pokerface“ ir ramiausiai aiškinti, kad iniciatyvos yra bendros, o štai jų finansavimas – išskirtinai amerikiečių reikalas. Ir dabar pagrindinė europiečių idėja, kalbant apie saugumo garantijas Ukrainai, yra spausti amerikiečius prisiimti kuo daugiau šių garantijų.

Matau bėdą tame, kad dominuoja požiūris, kad be Amerikos mes nieko nenuveiksime. Tai labai blogai, nes rodo, kad savo jėgomis nepasitikime ir patys savo sąmonėje iš anksto užsirašome sau pralaimėjimą.

– Pastarųjų dienų polemikoje neapsieita be kritikos krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei, esą visas jos darbas su amerikiečiais tai tik „selfių“ darymasis. Kaip jūs vertinate ministrės darbą karinės diplomatijos srityje?

– Nežinau, kiek ir dėl ko ji susikalba su amerikiečiais, todėl negaliu vertinti šio jos darbo efektyvumo. Galiu pasakyti nebent tiek, kad ji išmano, kaip reikia atstovauti Lietuvai JAV ir daro tai tinkamai. Turiu omenyje pagarsėjusį jos interviu „FoxNews“ ir kitus viešus pasisakymus. Taip kad vėl kalbame labiau apie įvaizdžio dalykus, o ne konkrečius susitarimus.

– Sakote, kad mūsų politikai rūpinasi savo įvaizdžiu, o ne gynyba. Kada tai pasikeis? Atrodytų seniai laikas būtų imtis darbų kartu su skandinavais, lenkais ir kitais regiono partneriais, kuriems Rusijos grėsmė yra tiesioginė?

– Kiek žinau, kariuomenė ir KAM kalbasi su partneriais, bet matau bėdą tame, kad dominuoja požiūris, kad be Amerikos mes nieko nenuveiksime. Tai labai blogai, nes rodo, kad savo jėgomis nepasitikime ir patys savo sąmonėje iš anksto užsirašome sau pralaimėjimą.

Mūsų regionas nėra bedantis ir be abejo, kad seniai turėjome demonstruoti Rusijai, kad visi esame kartu – lenkai, švedai, suomiai, lietuviai. Kad mūsų taip paprastai neišgąsdinsi, nes turime kuo atsakyti.

Beje, neišnaudojama britų korta. Sutinku, kad Jungtinė Karalystė nėra pats lengviausias dialogo partneris, bet britų pagalbos mums potencialas yra daug didesnis, nei daugumos Europos valstybių. Turime labiau išnaudoti šį potencialą, nes nebus taip, kad britai atvažiuos pas mus ir klausinės, kuo gali padėti. Mes turime tuo rūpintis.

Tuo pat metu turime stiprinti savo nuostatas, kad privalome remtis tais pajėgumais, kuriuos patys sukuriame, bet mes neliksime vienui vieni. Amerikiečių parama tai ne tik kariai ant žemės – mums reikalingi jų žvalgybiniai pajėgumai, kurių nei mes patys, nei visa Europa niekaip neperspjaus. Ir amerikiečiai tikrai pasirengę mums padėti šioje srityje.

Išvada viena – baikime kaimo lygio rietenas feisbuke ir imkimės darbų.