„Turime išsklaidyti mitus ir garsiau apie tai kalbėti, kad padėtume ir lošiančiam, ir jo artimiesiems. Svarbu laiku atpažinti ligą ir žinoti, kad pagalba tikrai egzistuoja“, – pabrėžia Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Teisėkūros, personalo ir bendrųjų reikalų skyriaus psichologas Olegas Mackevičius.
– Kas yra priklausomybė? Kaip ją apibūdina mokslas?
– Mokslininkai priklausomybę įvardija kaip psichikos sutrikimą, kuriam būdingas liguistas noras, poreikis vartoti tam tikrą medžiagą arba kartoti tam tikrą veiksmą, visiškai nepaisant skausmingų vartojimo padarinių. Dėl pokyčių centrinėje nervų sistemoje tokio poreikio labai sunku atsisakyti savo jėgomis, todėl dažniausiai šią ligą gydyti padeda specialistai.
Klaidingai manoma, kad priklausomybė – tai silpnos valios išraiška ar tik įprotis, kurį galima pakeisti, sutvarkyti vien apie tai pagalvojus. Iš esmės, tai yra santykis: tik ne su kitu žmogumi, o su veiksmu, daiktu ar medžiaga, kuris suteikia tam tikrą palengvėjimą vartojimo metu. Bet kurios priklausomybės tikslas yra pakeisti būseną. Būseną, kuri būnant saugioje, nevartojimo aplinkoje priklausomam asmeniui netinkama, nepriimtina, kartais varginanti ar slegianti. Tiesiog lošimo metu lošėjas susikuria sau būseną, kurioje nustoja jausti slogius jausmus ar sumažina emocinį skausmą. Suprantama, kad po lošimo skausmas tik padidėja, kadangi padariniai tampa dar gilesni, t. y. grįžta skausmas, nuo kurio buvo bandoma pabėgti. Savo aplinkoje dažnai girdžiu stigmatizuojančių nuomonių apie priklausomus nuo lošimo asmenis. „Lošia tik kvailiai“, „čia ne liga, čia žmogaus tingumas ir noras užsidirbti“ ir pan. Vis dėlto, tai sunkus psichikos sutrikimas, kurio nė vienas iš mūsų sąmoningai patirti nenorėtų. Kadangi lošimuose nėra kokios nors išorinės medžiagos, kaip vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, priklausomybės raida gana lėta, todėl ir pačiam asmeniui gana sunku laiku ją pastebėti.
– Kokios priklausomybės nuo azartinių lošimų priežastys?
– Svarbu atminti, kad nė vienas žmogus nepradeda lošti problemiškai. Viskas prasideda nuo pramogos, noro pasmalsauti, išbandyti naują pramogos būdą. Dažniausiai pramogos lošėjai lošia iš nedidelių sumų, nesiekia išlošti, todėl ateina nusiteikę esamą sumą išleisti nesigailėdami. Tokia parengtis proceso metu suteikia daugiau pakilių emocijų. Svarbu atminti, kad ne visi dalyvaujantys lošimuose tampa priklausomi, jei juos laiko tik pramoga. Kaip ir bet kuri priklausomybė, lošimai turi tam tikrų rizikos faktorių, kurie daro įtaką priklausomybei formuotis. Vienas svarbiausių – amžius. Daugelis mokslininkų teigia, kad paaugliai patiria keturis kartus didesnę riziką įsitraukti į probleminį lošimą, kadangi paauglių smegenys nebrandžios, jos neturi suformuotų savireguliacijos, kritinio mąstymo mechanizmų. Poreikis siekti pasitenkinimo, neturint patirties įvertinti visas rizikas, dažnai įtraukia paauglius į kenksmingas veiklas. Bendraamžių įtaka turi didelę reikšmę įsitraukiant į lošimus. Nemažai klientų, turėjusių ankstyvų lošimo patirčių, dalijosi, kad bendraamžių pasakojimai apie lošimus, greitų ir lengvų pinigų iliuzija, nenoras išsiskirti ar atrodyti nebrandžiu kitų akivaizdoje turėjo įtakos pradėti lošimus. Kaip ir bet kurioje priklausomybėje, taip ir lošimuose, didelį vaidmenį atlieka mūsų smegenų apdovanojimo centrai. Kalbu apie dopaminą. Tai hormonas, atsakingas už mūsų laimės, pasitenkinimo pojūtį. Ilgą laiką dalyvaujant lošimuose, dopaminas tampa jungiamąja grandimi, apdovanojančia žmogų pasitenkinimo jausmu už lošimo elgesį, tarsi skatindamas tokį elgesį tęsti, jei norime jaustis pakiliai. Susiformavus lošimo įpročiui, vėliau saugioje, ne lošimo aplinkoje, emocijos tampa slogesnės. Asmuo tampa dirglesnis, greičiau susierzina, supyksta, todėl nesąmoningai siekia grįžti į būseną, kurioje jausdavosi laimingesnis. Suprantama, smegenys pasiūlys vienintelį sprendimą – tęsti lošimą. Lošimas tampa vieninteliu būdu jaustis laimingam. Žinoma, kad didžioji dalis lošėjų to proceso neįsisąmonina, nesuvokia. Mokslininkai dažnai kalba apie tai, kad lošimas tampa būdu pabėgti nuo slogių jausmų, pakeisti savo būseną, nors lošėjai klaidingai mano, kad lošia dėl to, kad siekia atsilošti prarastus pinigus. Tačiau, susiformavus priklausomybei, žmogus netenka gebėjimo racionaliai įvertinti savo elgesį lošimo metu, todėl ir galimybės sustabdyti savo lošimą tampa beveik neįmanomos. Dažniausiai asmuo sustoja tik dėl to, kad nebelieka finansų toliau lošti. Lyginant chemines ir lošimo priklausomybes, tai vartojant medžiagas mus sustabdys mūsų kūnas. Apsinuodijus organizmas bandys šalinti nuodus, galų gale mes panirsime į komą ar net mirsime. Apsinuodyti lošimu neįmanoma. Todėl ir priklausomas nuo lošimų asmuo sustos tik tada, kai neturės galimybės susimokėti už lošimą. Gana dažnai pralošiamos sumos būna milžiniškos, sunkiai suvokiamos protu.
– Kokie priklausomybės nuo lošimų simptomai?
– Specialistai, analizuojantys lošimų problematiką, įvardija, kad lošimai yra nematoma priklausomybė. Vadinasi, labai sunku pastebėti išorinius simptomus. Manau, kiekvienas mūsų gatvėje atpažintų žmogų, apsvaigusį nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, tačiau man pačiam būtų sunku atpažinti žmogų, turintį lošimo priklausomybę, nors su priklausomais asmenimis dirbu gana seniai.
Vienas pagrindinių dalykų, kurį turėtų daryti artimieji, – nustoti gelbėti. Pirmiausia, tai bergždžias reikalas, nes išgelbėti kitą neįmanoma.
Jei asmuo turi problemų dėl nekontroliuojamo lošimo, dažniausiai jis susiduria su psichologiniais, finansiniais, socialiniais padariniais. Didžioji dalis lošėjų turi rimtų finansinių padarinių, kadangi lošimas – nepigi pramoga. Iš pradžių, ypač pramogos fazėje, lošėjas lošia tik iš savo atliekamų pinigų. Keičiantis lošimo įpročiui, keičiasi ne tik lošimo dažnis, bet ir pralošiamos sumos ar lošiant praleistas laikas. Man įtarimų keltų situacija, kai žmogus ima dažniau skolintis „iki algos“ arba pradeda naudotis greituosius kreditus teikiančių bendrovių paslaugomis, ima pardavinėti savo turtą. Keičiasi ir žmogaus emocijos, elgesys. Jis dažniau būna prislėgtas, greičiau susierzina, supyksta. Įprastos pramogos tampa neįdomios, vengia susitikimų su draugais, artimaisiais, neretai tampa užsidaręs, vengia pokalbių apie problemas, savijautą, pastebimas ir emocinis šaltumas santykiuose. Gana dažnai artimieji pastebi, kad asmuo pradeda dažniau meluoti. Neretai melas tampa vieninteliu būdu slėpti ne tik lošimą, bet ir problemas.
– Kaip ši liga progresuoja? Į ką jį pavirsta?
– Lošimo priklausomybė dažnai koreliuoja su kitais sutrikimais. Kadangi lošimas stipriai paveikia žmogaus emocinį toną, suprantama, kad būnant slogios būsenos ilgą laiką, gali susiformuoti įvairios ligos. Neretai lošėjai skundžiasi padidėjusiu nerimu, įtampa, depresyviomis būsenomis. Dėl šios priežasties psichologai ar psichoterapeutai glaudžiai bendradarbiauja su psichiatrais ir dažnu atveju jų įsitraukimas yra labai svarbus siekiant gydyti priklausomybės ligas. Mano praktikoje dažnas lošėjas turi nerimo sutrikimą, depresiją, sutrinka miegas, skundžiamasi psichosomatiniais sutrikimais: virškinimo, širdies, galvos skausmais, nuovargiu ir pan. Neretai lošėjai patiria aukštą savižudybės riziką. Turime skaudžių patirčių, kai lošėjai nusižudo.
– Gal galėtumėte išvardyti priklausomo asmens elgesio modelius? Iš Jūsų praktikos: kaip priklausomi žmonės pradeda elgtis?
– Ryškiausiai pastebimas dalykas, kurį galime stebėti priklausomo asmens elgesyje, – problemos neigimas. Nepaisant, kad visi požymiai, tokie kaip pinigų stoka, skolinimasis ar net aktyvus dalyvavimas lošimuose, kelia susirūpinimą artimiesiems, dažnai lošėjas neigia esantis įsitraukęs į lošimus. Mums gali atrodyti, kad žmogus meluoja, išsisukinėja, tačiau neretai ir pats lošėjas iki galo nesupranta problemos masto, nesusitapatina su problemiškai lošiančiu asmeniu, kadangi pripažinti problemą irgi yra nelengvas žingsnis, galintis pakeisti požiūrį į save patį, sujudinti pasitikėjimo savimi pamatus. Pripažinimas gali būti gana skausmingas emociškai, todėl neigimas tampa savotiška apsaugine reakcija. Neigimas yra vienas iš daugybės dalykų, būdingų priklausomam asmeniui. Jau kalbėjau apie melavimą, kuris yra neatsiejamas nuo priklausomo asmens. Asmuo meluoja, kad lošė, meluoja, kad yra atsiribojęs nuo lošimo, meluoja, kad neturi skolų. Melas gali skaudinti artimuosius, nes jiems atrodo, kad meluodamas lošėjas juos nuvertina, siekia išnaudoti, tačiau melas, nepaisant, kad tai tikrai netinkamas būdas siekiant gerinti santykį su aplinkiniais, kartais tampa vieninteliu būdu lošėjui išlaikyti savigarbą. Lošėjai patys išgyvena didelę gėdą dėl savo elgesio, tačiau pasirinkti tiesą ir priimti ligą, vadinasi, pripažinti savo silpnumą ligos akivaizdoje, sulaukti smerkimo, o tai sukelia daug baimės. Baimės būti atstumtam, nuvertintam, sugėdintam, pasmerktam, išstumtam iš artimos aplinkos. Tikrai neteisinu lošėjo elgesio, tačiau, pažvelgus kitu kampu, galime pamatyti, kad priklausomybė yra sunki liga, kuri keičia lošėjo elgesį taip, kad jis gali priimti labai netinkamų, skausmingų sprendimų tiek sau, tiek artimiesiems. Neretai lošėjai, siekdami tenkinti savo lošimų poreikį, griebiasi vagysčių. Viskas gali prasidėti nuo smulkių pinigų iš artimųjų piniginės, vaiko taupyklės, kai kuriais atvejais peraugti į sunkius finansinius nusikaltimus, tokius kaip sukčiavimas, neegzistuojančių daiktų prekyba internetu, vagystės iš darbovietės. Kaip jau minėjau, lošimas skiriasi nuo psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, todėl dažnai lošėjai netenka labai didelių sumų, kurias nori atsilošti, o tam reikia dar daugiau pinigų, todėl, jei priklausomas asmuo turi priėjimą prie didesnių finansinių resursų, vagystės mastas gali būti labai didelis. Daugelis lošėjų, kad išgyventų, tampa puikiais manipuliatoriais, aktoriais: jie sugeba užmaskuoti savo problemas taip, kad dažniausiai jos pastebimos gana vėlai. Lošėjai linkę racionalizuoti savo lošimą, įtikėdami, kad tai daro dėl pramogos arba pasiteisindami, kad kiti irgi lošia ir kad tame nėra nieko netinkamo. Nuoširdžiai tiki, kad valdo situaciją ir pasidavę kontrolės iliuzijai net nesusimąsto, jog problema seniai perlipo sveikumo ribą ir tai tik padeda atstumti bet kokią pagalbą.
– Kaip elgtis tam, kuris yra šalia priklausomo žmogaus? Koks elgesys yra efektyvus ir koks neduoda jokių rezultatų?
– Manau, vienas pagrindinių dalykų, kurį turėtų daryti artimieji, – nustoti gelbėti. Pirmiausia, tai yra bergždžias reikalas, nes išgelbėti kitą neįmanoma. Dažniausiai pirmieji pavargsta gelbėtojai. Gelbėjimo procese artimieji įdeda daug emocinių resursų siekdami įtikinti lošėją, kad jis serga. Vėliau atima iš jo galią pačiam dalyvauti savipagalbos procese. Lošėjas padaromas neveiksniu – už jį sprendžiama, kur jis gydysis, kaip mokės skolas, kur įsidarbins, galų gale, su kuo ir kaip gyvens ir kam atsiskaitys už savo gyvenimą. Tai be galo sudėtingas darbas, kurio dažniausi padariniai: nusivylimas, pyktis, įsižeidimas ir atsiribojimas. Tikrai naudinga – pamėginti apie šią problemą pasitarti su specialistais, kurie ją išmano ir supranta, kokie žingsniai duotų daugiau naudos. Konsultuodamas artimuosius, dažnai pasiūlau susipažinti su pačia liga, skaityti tinkamą medžiagą, kad, kai lošėjas bus pasirengęs priimti pagalbą, artimieji galėtų suteikti reikiamą informaciją. Reikalinga vidinė parengtis, kad suprastume, kas veikia, o kas – ne. Dažnai su kolegomis laikomės bendros nuomonės, kad išėjimas iš priklausomybės yra per atvirumą, rūpinimąsi, per pagarbų ir atvirą santykį su lošėju. Neretas atvejis, kai artimieji, siekdami gauti tinkamą sau rezultatą (artimojo sveikimo), pradeda elgtis lygiai taip pat, kaip ir lošėjai: meluoti, manipuliuoti, grasinti, reikalauti, padlaižiauti. Dažnais atvejais pagalba artimiesiems svarbi ne mažiau nei pačiam lošėjui, nes artimieji gali tapti kopriklausomi. Visiškai pamiršdami savo poreikius, savo gyvenimą susitapatina su lošėjo problema ir gyvena tik lošėjo emocijomis. Todėl mano nuoširdus patarimas – nustoti gelbėti, o išmokti palaikyti, atjausti ir nepamiršti, kad jūs taip pat esate svarbūs, kaip ir jūsų priklausomas artimasis. Jei visgi pasiklystate ieškodami sprendimų, nelikite vieni.
– Kokia pagalba Lietuvoje šiuo metu teikiama priklausomam nuo azartinių lošimų žmogui?
– Nepaisant, kad Lietuvoje azartinių lošimų problema vis dar viešinama mažiau nei kitos priklausomybės ligos, pagalba tikrai yra. Kartais girdžiu klaidingų nuostatų, esą reikia kreiptis tik į tuos psichologus, kurie dirba išskirtinai su lošėjais. Iš tiesų – ne. Viena vertus, specialistas, suprantantis lošimo priklausomybės ypatumus, gal ir turi nedidelį pranašumą, tačiau gydoma juk ne liga, o žmogus. Svarbu, ne ką ar kaip žmogus lošia, o kaip jis pasirinko lošti. Kas jo gyvenime vyksta tokio, kad lošimas tampa toks svarbus, paminant visas kitas vertybes.
Tikrai turime priklausomybės specialistų, kurių galime rasti Priklausomybės ligų centruose. Gana efektyvi yra Minesotos programa, taikoma gydant įvairias priklausomybes. Su lošėjais dažnai sutariu, kad jie įsitrauktų į Anoniminių lošėjų grupes, kadangi tai – taip pat efektyvus savipagalbos būdas, vertinamas visame pasaulyje. Žinoma, liūdna, kad tokios grupės dažniausiai susirenka tik didmiesčiuose, tačiau jos veikia ir yra efektyvios. Rekomenduoju kreiptis ir į nevyriausybines organizacijas, į patikimus, atsakingus specialistus, pavyzdžiui Vilniuje veikia kunigo Kęstučio Dvarecko priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, kurioje galima gauti psichosocialinės reabilitacijos paslaugas.
Ne mažiau svarbu, kad pagalba būtų teikiama ne tik lošėjui, bet ir artimiesiems. Jiems taip pat rekomenduočiau psichologinę ar psichoterapinę pagalbą, taip pat yra galimybė kreiptis į Lošiančiųjų artimųjų savitarpio paramos grupę, kurią veda Lošimų priežiūros tarnybos psichologai, arba kreiptis į kitas paramos grupes. Žinau, kad tokios grupės yra įsisteigusios Priklausomybės ligų centruose, bendruomenėje „Aš esu“. Neseniai įsisteigė dvi naujos grupės Alytuje ir Klaipėdoje. Svarbiausia nelikti su problema vieniems ir pajutus, kad lošimas perlipa pramogos ribą, konsultuotis su psichologais, psichoterapeutais ir / arba psichiatrais.
Manau, taip pat svarbu priimti tai, kad priklausomybės gydymas yra gana ilgas procesas, kuriam būdingi atkryčiai. Vargu ar galime naudoti žodį „išgyti“ priklausomybių kontekste, tačiau išmokti gyventi su priklausomybe be skausmo, kančios, kontroliuojant savo elgesį ir atgaunant pasitikėjimą, gyvenimo kontrolę – tikrai galima. Svarbu ne tik norėti keistis, bet ir įdėti pastangų, kad tie pokyčiai taptų įmanomi. Galiu pasidžiaugti, kad žmonių, pasirenkančių sveikimo kelią, yra vis daugiau.
Naujausi komentarai