Pasveikęs alkoholikas: negerti – lyg nuskristi į Marsą

Šįkart – vieno žmogaus išpažintis apie didžiausią savo gyvenimo nuopuolį ir daugybę bandymų atsistoti ant kojų. Šiandien vyras su palengvėjimu gali pasakyti – man pavyko, pavyks ir jums. Jeigu kenčiate, nebenorite beprasmės kovos, jaučiatės nesuprastas, praradęs viltį, tokios istorijos turėtų pagelbėti išvysti šviesą šio pragariško tunelio, pavadinimu „alkoholizmas“, gale.

Paaukojo viską

„Paskutinįkart alkoholio paragavau 2008 m. liepos 15 d.“, – kaip ir daugelis alkoholį metusių vartoti žmonių, Rimantas puikiai, dienų tikslumu, atsimenu savo blaivybės pradžios datą.

Jam pavyko ne iškart: buvo begalė bandymų koduotis, gerti tabletes, daugybė artimųjų prašymų, maldavimų, ultimatumų baigti gerti.

„Bandžiau viską. Vis tikėjausi, kad yra viena sėkminga piliulė, kuri viską sutvarkys, tačiau nieko nenorėjau daryti su savimi. Galvojau, kad jeigu neliks gėrimo, viskas savaime susitvarkys, tačiau labai klydau“, – prisimena pašnekovas.

Šiemet jam sukaks 50 metų. „Šiandien save vadinu pasveikusiu alkoholiku. Nebijau šito žodžio. Ne išgijusiu, o pasveikusiu. Aš dvasiškai esu sveikas. Aišku, kaip ir kiekvienam, būna tarp mūsų anonimų vadinamųjų dvasinių užgėrimų, tokių pavingiavimų, tačiau jie įveikiami. Žinote, jeigu būtume stabilūs, neįdomu būtų gyventi. Džiaugiuosi tik vienu: ištikus krizėms, šiandien jau nebėgu gerti“, – tęsia Rimantas.

Paklaustas, ką turėjo paaukoti dėl blaivybės, vyras net nustemba.

„Nebuvau apie tai pagalvojęs. Ką paaukojau? Manau, kad praeitą gyvenimą. Kol nenorėjau jo paaukoti, į blaivybę negalėjau įžengti. Kol laikiausi nuostatų, iliuzijų, gerdamas tikėjau, kad su gėrimu viskas bus gerai. Kiekvienas alkoholikas tiki tuo. Būtent tai reikia paaukoti ir suvokti, kad geriant nebebus gerai“, – svarsto vyras.

Jis nebijo prisipažinti tiesos. „Aš iš tiesų pragėriau savo šeimą. Santykiai su žmona buvo tarsi išderinta melodija. Taip, aš ją nuvyliau. Ačiū Dievui, išblaivėjęs susigrąžinau santykį su vaikais, kurie nuostabūs ir kiekvienas savaip išskirtinis“, – džiaugiasi pašnekovas.

Aš iš tiesų pragėriau savo šeimą. Santykiai su žmona buvo tarsi išderinta melodija. Taip, aš ją nuvyliau.

Lašas po lašo

Paprašytas prisiminti, nuo ko prasidėjo jo kelias į priklausomybę, Rimantas sugrįžo į savo vaikystę. „Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, alkoholio pirmąkart paragavau vaikystėje. Tuometė visuomenė buvo gerianti. Turbūt nė vienas jaunuolis neturėjo pasirinkimo – gerti ar negerti. Mano tėvas – alkoholikas, kiek pamenu, jis visuomet gėrė. Dažniausiai girdėdavau tokį posakį: „Tu gerk, bet būk atsakingas“, tačiau niekas nepasakė, kad pasirinkimo gali ir nebūti“, – prisimena pašnekovas.

Vyro atmintyje gerai užsifiksavo viena diena: jam tebuvo keturiolika metų, kai paragavo alkoholio.

„Turėjome prisinešę alkoholio ir sutikome Naujuosius. Pabandėme stipresnių gėrimų, nelindo, atsidarėme šampano ir, dar nesulaukę dvyliktos, prisiragavome. Pamenu būseną, kai apsvaigau. Aš tą būseną pavadinau „gimė alkoholikas“. Jau tada supratau, kad vartosiu. Kai išėjome parūkyti į kiemą, mane kirbėjo mintis: kodėl anksčiau to nedariau? Kaip gera būti išgėrusiam“, – pirmuosius įspūdžius prisimena Rimantas.

Laikui bėgant, ši maloni būsena jį aplankydavo vis rečiau, o noras apsvaigti taip, kaip tąkart per Naujuosius metus, vis stiprėjo. Kaip ir bandymai padegustuoti tai vieną, tai kitą gėrimą.

„Puikiai pamenu dieną, kai prisigėriau per mokyklos diskoteką. Sėdžiu, pykina ir galvoju – daugiau tiek negersiu. Apie tai, kad išvis negersiu, nebuvo nė minties. Ėjo dienos, atradau savo saugią normą: trys keturi buteliai alaus arba butelis degtinės trims žmonėms“, – lyg savaime suprantamą gėrimo matą įvardija pašnekovas.

Mokantis profesinėje mokykloje prasidėjo jaunatviškas šėliojimas. Atrodė, viskas sekasi puikiai, atsirado noras sportuoti, lankyti būrelius.

„Deja, pradėjau domėtis ir nusikalstama veikla. Visur norėjosi suspėti: ir gitara pagroti, ir reikalus prasukti, ir išgerti, ir parūkyti. Visi gyvenimo linksmumai. Pradėjau ir dirbti. Prasidėjo ir pirmos netektys, nes pirmame kurse taip nusimokiau, kad turėjau pakartoti jį“, – prisipažįsta Rimantas.

Jis mokėsi ir dirbo pagal specialybę tuomečiame mėsos kombinate.

„Šią vietą pavadinčiau tikra alkoholikų kalve. Pirmąkart pamačiau, kaip vyrai rimtai geria. Atrodė kietai. Man įpylė, išgėriau, pagyrė mane – koks tu šaunuolis. Kai tau tik 16–17 metų ir pasipila lengvi pinigai – galite tik  įsivaizduoti, kaip aš gyvenau. Turėjau pinigų, draugų. Visi nori su tavimi išgerti, pasilinksminti, esi visiems reikalingas, įspūdingas, alkoholikui – tai kaip medus į ausis“, – svaiginančią praeitį apibūdina vyras.

Šis jo etapas truko kone dešimtmetį: iki 28 metų nebuvo nė vienos dienos be alkoholio.

„Maniau, jeigu išgeriu su draugais porą alaus, nieko tokio. Stipriai išgerdavau kartą du per savaitę. Dažniausiai būdavau toks guminis – visąlaik išgėręs. Vairuodavau irgi išgėręs, netgi visiškai girtas. Tragikomediška situacija dėl to vairavimo: dar neturėdamas vairuotojo pažymėjimo jau girtas važinėjau. Jeigu pakliūdavau, išsipirkdavau“, – prisimena Rimantas.

Pradžia: jam tebuvo keturiolika metų, kai paragavo alkoholio. / Asociatyvi Evaldo Virkečio nuotr.

Sėkmė lydėjo visur

Meilė taip pat sekėsi – vedė vos sulaukęs aštuoniolikos metų. Žmona jau pradžioje sakydavo, kad alkoholio jo gyvenime per daug. Kaip tikras alkoholikas, vyras ją ramindavo: toks dabar periodas, ateityje bus kitaip.

„Baisiausia, kad tuo pats tikėjau. Žmonės manimi irgi tikėjo. Nepavadinčiau to šeima – pykomės, taikėmės, žmona išeidavo pas mamą, sugrįždavo. Nedėjau jokių pastangų, kad išsaugočiau šeimą, buvau savanaudis“, – prisipažįsta pašnekovas.

Jis drąsiai įvardija pagrindines degradacijos stadijas: alkoholis – draugas, alkoholis – priešas, alkoholis – valdovas.

„Visuomet norėjau mėgautis gėrimu, tokia mano kaip žmogaus natūra – visuomet stengiausi mėgautis gyvenimu. Netikėjau, kad bus vis blogiau ir blogiau. Su žmona pragyvenome trylika metų, ji pati padėjo tašką. Iš pradžių mane aplankė širdgėla, baimė ir neviltis. Paskui atėjo mintis: aš juk laisvas, niekas manęs nekontroliuos. Toliau bandžiau mėgautis, bet nebepavyko. Kritau į didžiulę duobę, buvo baisu išsiblaivyti, nes iškart atsivydavo skolos, antstoliai. Prasidėjo dvasinė kančia ir vėl puoliau gerti, kad tik užsimirščiau“, – pasakojimą tęsia Rimantas.

Tolygu mirčiai

Vyras pamena tuos rytus, tuos momentus, kai ateidavo triuškinantis suvokimas – tai dugnas.

„Dar turėdamas šeimą, gydžiausi priklausomybės ligų centre, bandžiau koduotis. Šeimai to reikėjo labiau negu man. Narkologas nedviprasmiškai pasakė: tu daugiau negalėsi gerti. Tačiau aš buvau toks lakūnas bandytojas. Perėjau „Minesotos“ programą. Buvo šmėkštelėjusi mintis: gal iš tiesų galiu negerti? Tačiau negerti man buvo tolygu išskristi į Marsą ir likti ten gyventi. Su netikru maistu, gėrimu ir pan. Man atrodė: negerti neįmanoma. Manęs prašė negerti, bet man tai buvo tas pats, kas nekvėpuoti“, – filosofuoja Rimantas.

Jis apsilankė ir Anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose. Šios draugijos nariai tokius kaip Rimantą draugiškai vadindavo slidininkais.

„Ne be reikalo. Aš vis slysdavau. Toks didelis noras gerti buvo, kad net nebijojau mirti. Man vis kartodavo, kad nuo alkoholio galiu mirti, o aš nebijojau“, – pamena pašnekovas.

Jis bandydavo nevartoti alkoholio ir nuoširdžiai tikėjo, kad gali išbūti blaivus. Tiesą pasakius, būdavo, kad ir pavykdavo susilaikyti nuo pagundos.

„Pabuvęs kurį laiką blaivus, aš, būdavo, išgeriu su draugais alaus. Tikėdamasis, kad jau išmokau gerti. Tačiau, aišku, kad neišmokau ir neišmoksiu. Kaskart išgerdavau vis daugiau, nepajusdavau, kaip vėl atsidurdavau kokioje landynėje ir į darbą nenueidavau kokią savaitę. Ką jau pasakoti apie baltus arklius – haliucinacijas, nuolatinį rankų drebulį, dvasines ir fizines kančias“, – nuolatinius alkoholizmo palydovus įvardija Rimantas.

Paskutinį kartą alkoholio jis ragavo prieš aštuoniolika metų. Buvo jūra, gražus saulėlydis ir butelis rankoje. Ir tragiškas, sielą plėšantis nelaimingumo jausmas.

„Supratau: viskas, čia pabaiga. Atėjo tas gilus suvokimas“, – su palengvėjimu atsidusdamas pasakojimą tęsia vyras.

Šiandien jis viliasi, kad daugiau tokių pradžių nebebus.

„Perėjau tą etapą, kai esu ilgiau blaivus, negu gėriau. Pasiekta tam tikra riba, kada blaivybė trunka ilgiau negu gėrimas“, – skaičiuoja Rimantas.

Jis atvirai prisipažįsta: ir sunkiu blaivybės periodu, ir dabar jis meldžiasi ir prašo visagalio tik vieno: padėti išlikti blaiviam.

„Visada, kai tik galiu, einu į AA grupę. To laikausi, tai mano disciplina, kurios dar vaikystėje išmokė mama. Kiekvieną dieną turiu skirti laiko savo blaivybei, Dievui ir sau“, – savo sėkmės ir išminties receptą įvardija pašnekovas.

Naudinga informacija

Ieškantys pagalbos visą informaciją apie AA gali rasti tinklalapyje aalietuvoje.org arba pagalbos tel. +370 685 05 191