Nepadeda nė tvartai

Augintojai sako, kad vilkai daro ne tik finansinę žalą verslui, bet ir emocinę žalą ūkininkams, todėl mažėja avių ūkių. Anot jų, norint išgelbėti ūkius būtina imtis veiksmų – atsodinti miškus, mažinti vilkų populiaciją.

„Vilkas turi gyventi miške, o avys – ganyklose ir pievose […]. Pirma, miškų ūkiai, miškų kirtimai neapgalvoti, tikrai veja vilkus iš miškų, nes juose nebegyvena nei elniai, nei stirnos. Antra, ūkininkai sėja daug žieminių augalų – rapsų, javų, kviečių, dauguma žvėrelių žolėdžių renkasi į palaukes. [...] Kam vaikytis stirną, kuri greitai bėga, jeigu galima avį“, – sakė Lietuvos avių augintojų asociacijos tarybos pirmininkas Rimantas Kairys.

„Kad stirnas matome bėgančias per kelią, visiems įprasta, bet šiemet buvo pirmi metai, kai mačiau vilką, bėgantį per kelią“, – pridūrė kelias dešimtis avių augintojų vienijančio Molėtų rajono kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Vytautas Dzingulevičius.

R. Kairio teigimu, per penkerius metus Lietuvoje auginamų avių skaičius smuko beveik 13 proc. – augintojams sunku susitvarkyti su sunkumais, todėl jie renkasi verslo nebeplėtoti.

„Prieš penkerius metus visoje Lietuvoje turėjome apie 168 tūkst. avių, o šiuo metu – apie 145 tūkst.“, – sakė jis.

Avių augintojų atstovai teigė, kad kovoti su vilkais nepadeda nei tvoros, nei tvartai, nes jie randa būdų, kaip šias apsaugos priemones apeiti.

„Vilkas – protingas gyvūnas. Jis kasa po tvorele ir net į tvartus įsikasa. Jeigu per metus sudorojama (papjaunama), kas registruota, – apie 1,8 tūkst. avių, 200 veršelių, tai dideli skaičiai“, – sakė R. Kairys.

„Pastatai – ne išeitis. Lazdijų rajone pavasarį ar vasaros pradžioje įsmuko vilkas į tvartą ir ten darbavosi. […] (Tvorų statymas) nepadeda, nes tiesiog per didelė vilkų populiacija“, – pridūrė V. Dzingulevičius.

Klientų praradimai

R. Kairio teigimu, daugiausia problemų sukelia vieniši vilkai. „Didžiausių nuostolių padaro vienišiai vilkai. Jei gyvena ne bandoje, sunkiau apsirūpinti maistu ir vienišas vilkas per parą gali nukeliauti iki 50 km. Šiandien išpjovė avis Utenoje, o rytoj gal pjauti jau Rokiškyje. [...] Dar jeigu būtų sąlygos nušauti tą vilką... Tačiau medžioti galima tik nuo spalio 15 d.“, – sakė jis.

Per penkerius metus Lietuvoje auginamų avių skaičius sumažėjo beveik 13 proc. – augintojams sunku susitvarkyti su sunkumais, jie renkasi verslo nebeplėtoti.

V. Dzingulevičius teigė, kad valstybė už papjautas avis moka išmokas, tačiau avių augintojai taip praranda klientų.

„Turi klientų, sakykime, o papjauna tų metų tavo derlių. Ėriukus, avinukus, kurie būtų parduoti mėsai. Klientai dingsta, susiranda, kur kitur pirkti, nes tais metais nebeturi jiems ko pasiūlyti“, – kalbėjo V. Dzingulevičius.

Be to, anot pašnekovų, vilkų išpuoliai sunkūs emociškai. „Labai paveikia, kai atvažiuoji ir matai 20 gulinčių avių, kai kurios dar kiek juda, kitos jau nugaišusios, perkastais kaklais, perplėštais pilvais, išverstomis žarnomis. Emociškai tai gal daug daugiau kainuoja negu finansiškai. [...] Po tokio išpuolio tris dienas apie tai galvoji“, – pasakojo V. Dzingulevičius.

Sprendimo būdai

R. Kairys pabrėžė, kad spręsti problemą būtų galima įvairiai: didinant leidžiamų medžioti vilkų limitą, atsodinant miškus, lengvinant vienišų vilkų medžiojimo procesą, kuriame šiuo metu yra itin daug biurokratijos.

„Vilkų medžioklė galima tik nuo spalio 15 d. Darėme žygius, kad būtų paankstinta. Motyvuojama tuo, kad vilkiukai dar būna neišmokyti savarankiškai gyventi ir jeigu nušausi vilkę, problemų bus daugiau, nes daugės vienišų vilkų. [...] Siūlėme ir ministerijai: padidinti limitą, supaprastinti vienišo vilko, terorizuojančio avių bandas, pašalinimą iš gyvosios gamtos, […] tada būtų galima išspręsti tą dalyką“, – pasakojo Lietuvos avių augintojų asociacijos atstovas.

„Vienas iš variantų yra mažiau kirsti miškų. Vėlgi, yra daug valstybinės žemės, galėtų tiesiog atsodinti miškus, o ne nuomoti tą žemę. Galėtų panaudoti miškams sodinti. Kitas dalykas – reguliuoti vilkų populiaciją“, – sakė V. Dzingulevičius.

R. Kairio teigimu, vilkų problemos sprendimas atneštų ir piniginės naudos valstybei.

„Mes jau kelerius metus keliame tą klausimą. Nejaugi valstybė tokia turtinga, kad gali sau leisti mokėti apie 300 tūkst. eurų kiekvienais metais dėl vilkų daromos žalos?“ – svarstė R. Kairys.