Rinkimų kampanijos – kova už piliečių „protus ir širdis“. Politikai ilgą laiko tarpą „bombarduoja“ rinkėjus reklaminiais lozungais, kurie dažniausiai yra atidžiai parenkami konkrečiai socialinei, etninei, ideologinei ar kitokiai žmonių grupei, o kartais taikomasi aklai – arba kam nors patiks, arba ne.

Ir šiuose Seimo rinkimuose vienos politinės jėgos stengėsi pasinaudoti konfliktais visuomenėje, kitos – naudojo vadinamąjį „spagečių mėtymo į sieną“ metodą, kai pažeriami įvairūs lozungai ir atsirenkami tie, į kuriuos rinkėjai palankiai reaguoja. Treti politikai deklaruoja nuoseklias vertybines nuostatas, o ketvirtieji veikia chaotiškai, nesugebėdami ar nepasivargindami sukurti rinkiminės strategijos.

Apie tai, ką pastaroji rinkimų kampanija leidžia pasakyti apie jos objektą – rinkėją, Kauno.diena.lt kalbėjosi su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto partnerystės docentu Liutauru Ulevičiumi.

– Ne vienas jūsų kolega teigė, kad Remigijus Žemaitaitis efektyviausiai panaudojo „spagečių“ metodą ir jo sėkmę lėmė taiklus rinkėjų pomėgių ar nuoskaudų išnaudojimas. Ar jūs sutinkate su tokiu vertinimu?

– Iš dalies sutinku, tik patikslinčiau, kad prieš „spagečius“ jis naudojo „pleišto“ taktiką – naudojosi visuomenę skaldančiomis temomis. Tai gali būti bet kas, nuo fabriko statybų, kai vieni laukia darbo vietų, o kiti piktinasi, kad bus „daug dūmų“ iki vienalyčių santuokų, kai vieni džiaugiasi žmogaus teisių laimėjimu, o kiti šaukia, kad tuoj vaikus „išves iš kelio“.

R. Žemaitaitis išbandydavo, kuri tema patrauks rinkėjų ir žiniasklaidos dėmesį, ir tuomet joje „įsitvirtindavo“. Pavyzdžiui, jis išmėgino „žydų temą“, bet vėliau pajuto, kad nuėjo per toli ir nuo jos atsitraukė. Tokiu būdu jis ir rinkosi, kas geriausiai „limpa“.

Tai yra klasikinis, seniai taikomas ir gerai veikiantis metodas. Iš esmės, panašią taktiką 2016 m. naudojo „valstiečiai“, tik jie tai darė rafinuočiau.

R. Žemaitaitis išbandydavo, kuri tema patrauks rinkėjų ir žiniasklaidos dėmesį, ir tuomet joje „įsitvirtindavo“.

– Kitos partijos naudojo tokią pačią taktiką šiuose rinkimuose?

– Buvo bandymų, bet anaiptol ne visi sėkmingi. Panašu, kad tai bandė Viktoras Uspaskich, tačiau darė tai vangiai. Gal jau parakas baigėsi ir noro pritrūko. Petras Gražulis su Artūru Orlausku irgi lyg mėgino daryti tą patį, bet nedarė to sistemiškai ir keli epizodai jiems pavyko, o kitkas – ne.

Na ir socialdemokratų kampanija buvo panaši, tik vėlgi – rafinuotesnė. Jų programa buvo pilna neįgyvendinamų demagoginių pažadų. Kitaip tariant, jie taip pat naudojo „pleištą“, tik jų „pleištas“ buvo pozityvus – pakelsime visiems algas, išdalinsime „Sodros“ pinigus ir taip toliau.

Ignas Vėgėlė ir Ramūnas Karbauskis. / BNS nuotr.

– Ar „socdemų“ atveju tai tikrai rinkimų taktika, ar Algirdo Butkevičiaus laikų komunikacijos stilius: „Ryte sakau vieną, popiet – antrą, o vakare paneigiu ir vieną ir kitą“?

– Nesiimčiau taip apibendrinti. Bet kuriuo atveju, LSDP sėkmė slypi ne tiek kampanijos strategijoje, kiek Lietuvai įprastame švytuoklės principe, nuo kurio mes taip ir nepabėgome. Nuo dabartinių valdančiųjų nusisukę rinkėjai ieškojo alternatyvos, kurią ir suteikė „socdemai“. Beje, šiuo požiūriu strateginę klaidą padarė Ramūnas Karbauskis su Ignu Vėgėle, nesugebėję patraukti į savo pusę šių rinkėjų. I. Vėgėlės figūra tam tikrą rinkėją patraukė, o kitus atbaidė. Beliko rinktis tarp socialdemokratų ir Sauliaus Skvernelio ir šioje situacijoje LSDP sąrašas atrodė solidžiau.

– O koks yra ištikimo socialdemokratų rinkėjo portretas?

– Su visa pagarba vyresnio amžiaus auditorijai, tai yra sovietinis arba posovietinis rinkėjas, jaučiantis nostalgiją komunistams, mylėjęs Algirdą Brazauską ir panašiai. Tai savotiškas konservatorių „megztųjų berečių“ atitikmuo. Taip pat „perbėgėliai“, kurie nebalsuoja už bet kurią esamą valdžią, bet iš esmės yra ne protestinis elektoratas, o racionaliai mąstantys žmonės.

– Kas yra jūsų paminėtas „posovietikas“? Tai žmogus, įsivaizduojantis, kad viską jam turi duoti valdžia ir todėl sekantis paskui tuos, kurie daugiausiai žada?

– Iš dalies galima sutikti su tokiu apibendrinimu. Žinoma, ne visi tokie, bet daugeliui šis bruožas būdingas. Valdžia jiems yra „teisingas šeimininkas“, priimantis sprendimus už juos. Tai yra, jie nemąsto kategorijomis, „padarysiu tą ir aną ir taip pagerinsiu savo gyvenimą“. Jie laukia, kad tai padarys kažkas iš rajono centro, Vilniaus ar Briuselio.

Liutauras Ulevičius. / Asmeninio arch. nuotr.

– Konservatorių komunikacija pasirodė vangoka, lyg jie būtų ramūs dėl jiems ištikimo elektorato ir nelabai tikėję, kad pavyks patraukti kitus balsus.

– Panašu, kad jie gerai jaučiasi savo „burbule“ ir padarė jiems įprastą klaidą, neskirdami tinkamo dėmesio kitokiam rinkėjui. TS-LKD turi gerų strategų, bet matyt jų idėjos dėl kažkokios priežasties taip ir nepasiekė sprendimų priėmimo lygio. Galiausiai jie tvarkingai perdavė savo idėjas ištikimam rinkėjui, bet visai nebuvo pasiruošę bendrauti su neutraliu, o tuo labiau, jiems oponuojančiu rinkėju. Tik paskutinę savaitę jie ėmėsi įdomių veiksmų, prabilę apie kompromisų su „socdemais“ paiešką, bet jau buvo per vėlu. Be to, jie per daug statė ant Kremliaus užkardymo kortos. Vėlgi, tai gerai veikia jų rinkėją, bet ne neapsisprendusius. Prezidento rinkimuose „nekonservatoriška“ Ingridos Šimonytės kampanija patraukė į jos pusę įvairesnį elektoratą, o Seimo rinkimuose jie nesugebėjo šito pakartoti. Užstrigdami ties Kremliumi, jie net nesugebėjo akcentuoti gerų darbų, nuveiktų per šią kadenciją, nors tokių darbų tikrai buvo.

Žiniasklaida laikosi, mano nuomone, klaidingos nuostatos, kad viešojoje erdvėje „verti“ matytis tik žmonės, kurie yra išrinkti, užima tam tikrus postus.

– Konservatoriai dažnai kritikuojami dėl arogancijos, neva jų komunikacija tėra: „Mes vieni protingi, o visi kiti – šunauja“. Jų ištikimas rinkėjas – toks pat arogantiškas?

– Socialinių tinklų „burbulas“ sudarė jiems įspūdį, kad jų ištikimas rinkėjas yra kaip tik toks, nors tai netiesa. Ir partijos gretose, ir rinkėjų tarpe yra daug normalių, nuosaikių žmonių. Jie nelinkę demonstruoti savo pranašumo, net kai tokį turi, ir nelinkę tyčiotis iš oponentų. Partijos komunikacijoje jų balsas menkai girdimas.

Tarkime, iki skandalo Monika Navickienė buvo kaip tik nuosaikaus konservatizmo pavyzdys. Jokios arogancijos, jokių patyčių. Atvirkščiai, ji pasižymėjo gebėjimu rasti kalbą su beveik bet kokiu pašnekovu. Tokių žmonių TS-LKD nėra daug ir tai trūkumas.

Kita vertus, faktas, kad Laurynas Kasčiūnas reitingavime aplenkė Gabrielių Landsbergį, rodo, kad partijos rėmėjai trokšta civilizuotos komunikacijos, nes L. Kasčiūnas taip pat yra iš tų politikų, kurie pasižymi tam tikra „jaunatviška“ bravūra, bet visiškai nerodo paniekos kitaip mąstančiam. Paradoksas, bet pliusas, kurį konservatoriai gavo už krašto apsaugos stiprinimą, skirtas L. Kasčiūno pusmečiui, o ne keliems Arvydo Anušausko metams.

– Pikti balsai visada skamba garsiau ir socialiniai tinklai čia ne išimtis, o taisyklės patvirtinimas. Piktas ir arogantiškas konservatorių rinkėjas apgavo partiją, sudarydamas vaizdą, kad jis yra dauguma?

– Konservatorių vadovybės ratas pasidavė tokiam aštriam, bravūriškam formatui. Tuo metu neutralioji grupė nesikiša ir toleruoja lyderių šūkavimą.

Laurynas Kasčiūnas. / BNS nuotr.

– Kodėl rinkėjų simpatijų nesulaukė aiškiai ideologinės arba vertybiškai nuoseklios partijos – Laisvės partija, Lietuvos žaliųjų partija, Nacionalinis susivienijimas? Atrodytų, jie kelia strateginius, ilgalaikius ir net egzistencinius klausimus bei tikslus, bet visi liko „už borto“.

– Tam matau dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – rinkimų finansavimo sistema, kuri faktiškai blokuoja naujas politines jėgas, kas ir nutiko Nacionaliniam susivienijimui ir žaliesiems. Jie tiesiog neturi lėšų padoriai kampanijai ir lieka beveik nematomi.

Iš kitos pusės, didžiosios žiniasklaidos priemonės, kalbu ir apie komercinę žiniasklaidą, ir apie nacionalinį transliuotoją, laikosi, mano nuomone, klaidingos nuostatos, kad viešojoje erdvėje „verti“ matytis tik žmonės, kurie yra išrinkti, užima tam tikrus postus. Žodžiu, kalbėti verta tik su tais, kurie jau yra žinomi.

Taigi gauname situaciją, kai ir pinigų neturi, ir žiniasklaida tave ignoruoja. Jei turi 20 metų kantrybės, gal po truputį ir užsiauginsi žinomumą, tačiau kas gi turi tiek kantrybės?

O šiuo metu tokios politinės jėgos užstrigusios uždarame rate, kai neturi galimybių aiškiai ištransliuoti savo idėjų plačiai auditorijai. Geras pavyzdys būtų Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas – inteligentas ir intelektualas, kuriam negalima leisti kalbėti su „paprastu“ žmogumi, nes lygis yra absoliučiai skirtingas. Tai iliustruoja ir faktas, kad sąrašo priekyje stojus Vytautui Sinicai, partija gavo bene trečdaliu daugiau balsų, nei praeituose rinkimuose.

Deja, vienintelis kelias lieka eiti per populizmą, per „popsą“, ką puikiai ir parodė R. Žemaitaitis. Primityviai – be turinio, bet su mechanika, kuri ir meta tave į priekį.

Vytautas Sinica/BNS nuotr.

– Kitą dieną po rinkimų mūsų portale paskelbta apklausa, ar rinkėjai patenkinti rezultatais. Daugiau nei 60 procentų atsakė, kad ne. Jau kitą dieną po rinkimų. Ko gi nori Lietuvos rinkėjas? Koks yra jo portretas, vertinant pagal visų partijų rezultatus?

– Man atrodo, kad tipinis lietuviškas rinkėjas ieško gerai žinomo, patikimo ir žinančio ką daro politiko. Neretai per rinkimus girdžiu atsiliepimų, kad štai šioje partijoje yra patikimai atrodančių žmonių, o anoje – ne. Kitaip tariant, jei šį žmogų žinau – svarstau balsuoti už jo partiją, o jei nežinau – nesvarstau. Čia vėl galima priminti mažų partijų problemą – mažas matomumas ir žinomumas. Galbūt jie yra aukščiausio lygio savo sričių specialistai, bet rinkėjas jų nežino, todėl jais nepasitiki. Veikiau, žiūrėdamas į partijos sąrašus, jis vadovaujasi principu „Petrą žinau, o apie Onutę bent kažką girdėjęs esu, tai už juos ir balsuosiu“.

Pyktis ant esamos valdžios yra reikšmingas Lietuvos rinkėjo bruožas. 2016 m. apklausos rodė, kad „socdemams“ atrodytų viskas klostėsi gerai, bet rinkimuose viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Kitas bruožas yra polinkis į „bangavimą“ ir protestą. Jei vertinsime keturis – penkis pastaruosius rinkimus, visada laimi tas, kas tuo metu nėra valdžioje. Pyktis ant esamos valdžios yra reikšmingas Lietuvos rinkėjo bruožas. 2016 m. apklausos rodė, kad visuomenė palaikė premjerą A. Butkevičių ir „socdemams“ atrodytų viskas klostėsi gerai, bet rinkimuose viskas apsivertė aukštyn kojomis. Taigi, protestinių balsų nuošimtis visada yra didelis, o tai rodo, kad tipinis rinkėjas yra gana griežtas ir nekantrus – užaštrina klaidas, neduoda progų pasitaisyti, o iš karto kerta politikui ir keičia jį kitu. Kartais net nelaukia klaidų, o iš karto nusistato priešiškai.

Trečias bruožas – įsitikinimas, kad pigi politika gali generuoti kokybišką rezultatą. Šiuo atžvilgiu man labai įdomu, ar Seimo narių atlyginimų padidinimas pagerins darbo kokybę. Labai tikiuosi, kad taip. Kitaip, ką bekalbėti apie politinį gyvenimą, jei partija negali sukrapštyti kelių tūkstančių eurų salei išsinuomoti ir žmones arbata pagirdyti ar tušinukų jiems nupirkti? Iš dalies dėl to kaltas rinkėjas, mėgstantis visus politikus apšaukti vagimis, bet niekada nesutiksiantis padidinti išmokas tiems patiems savivaldos tarybų nariams: „Ir taip jie viskuo tunka“. Paprastai tariant, iš politiko yra tikimasi, kad jis vogs ir faktiškai jis yra skatinamas taip daryti.