Jei vairuotojai taip paliktų automobilius tik nakčiai, nepyktume, bet kai kurios mašinos ant šaligatvio stovi ištisas savaites. Kaip tokiais šaligatviais vaikščioti mamoms su vežimėliais ar pagyvenusiems žmonėms, vežantiems savo pirkinius rankinėmis su ratukais? Kitos išeities nėra – tik eiti gatve, o ten – balos, purvas, ledas, sniegas. Ir visa tai nevaloma.
Bet mes einame tokia gatve, neretai griūvame. Automobiliai ant šaligatvių statomi ir vidurdienį, nes juos vairuojantiesiems reikia kuo greičiau pasiekti laiptinę, nors vietos yra ir gatvės pakraštyje, ir kituose kiemuose.
Ne kartą bandėme klausti, kodėl jie važiuoja ant šaligatvių. Atsako klausimu: „O kur mums statyti? Vietos nėra.“ Panašiai ir mes galime paklausti: „O kur mums saugiai vaikščioti?“ Kreipėmės į Viešosios tvarkos skyrių ir į policiją, bet padėtis nesikeičia.
Namo gyventojai paprašė savivaldybę priešais namą įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Toje vietoje auga medžiai, skaičiuojantys 50 metų amžių. Kai pučia stiprus vėjas, kai kurie jų jau virsta ant važiuojamosios gatvės dalies, kitas užgriuvo automobilį, stovėjusį prie gatvės.
Nuo šių medžių krentantys lapai nugula šaligatvius ir gatves, o ant jų tupintys paukščiai verčia baimintis, kad nebūtume apdergti.
Bet žalieji nusiteikę prieš medžių kirtimą. Pritariu, kad ekologijos klausimai – svarbūs, bet ar ekologiška, kai automobilių išmetamosios dujos pučiamos tiesiai po gyvenamųjų namų langais? Ką turime padaryti, kad gautume leidimą įrengti aikštelę mašinoms?
Miesto meras „Klaipėdoje“ publikuotame straipsnyje žadėjo šią problemą išspręsti.
Būtų įdomu sužinoti, kokiomis lėšomis tai daroma ir kiek tai kainuos. Ir kieno tai žemė: valstybės ar gyventojų?
Norėtume tikėti šviesia ateitimi kaskart naujų naujai išrinktų valstybės šeimininkų. Ko gero, mums, pagyvenusiems žmonėms, neteks to rytojaus sulaukti.
(be temos)
(be temos)