– Nelegalų programa jums girdėta?
– Taip. Programa – toks žodis gal man pirmą kartą girdimas, tačiau faktas, kad egzistuoja tokie asmenys kaip nelegalai, nėra naujiena. Tai sena žvalgybinė praktika, dar sovietų laikais plačiai naudota. Tad, sakykime, jokio stebuklo ar naujienos čia nėra.
– Kas yra tie nelegalai?
– Nelegalai – tai asmenys, kurių legenda sukurta taip, kad jie atrodytų kaip eiliniai pasaulio piliečiai. Dažniausiai jie turi suklastotus dokumentus, o kai kuriais atvejais – net suklastotus krikšto dokumentus. Tai buvo plačiai taikyta praktika, ir neabejoju, kad ji išlikusi iki šių dienų.
– Kalbant apie E. Manovą, jis teigia esąs buvusių tremtinių vaikas. Tačiau, kaip sako prokurorai, jis į Lietuvą atvyko su savo tikra pavarde. Šiuo metu negalime iki galo žinoti, ar jo tėvai ar seneliai iš tiesų buvo tremtiniai.
– Tai yra problema, nes viena yra tai, ką žmogus teigia apie save, o visai kas kita – faktai, kurie tai patvirtina. Pavyzdžiui, kalbant apie jo gimimą – jei jis gimė Lietuvoje, turėtų būti gimimo dokumentai.
– Jis teigia, kad gimė Lietuvoje, o vėliau buvo ištremtas į Tadžikistaną.
– Tad logiškai turėtų būti išlikę ir krikšto dokumentai, tikėtina, bažnytinėse metrikose. Tačiau iki šiol niekur nebuvo aiškiai nurodyta, kur jis gimė ir kur gyveno. Ar tai slepiama dėl ikiteisminio tyrimo? Tai jau proceso klausimas. Kitas svarbus momentas – tremties faktas. Jei minima 1945 m., reikia pažymėti, kad tuo metu masinių tremčių dar nebuvo. Tais metais galėjo būti tik atskiri sulaikymai arba asmenų įtraukimas į kariuomenę. Taigi šeimos tremties faktas 1945 m. taip pat kelia tam tikrų klausimų.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar grįžę tremtinių vaikai, net kai buvote saugumo vadovu, kada nors buvo įvardijami kaip galimai keliantys grėsmę? Ar kada nors buvo vertinama, ką šie žmonės mąsto, ką dirba, ką galvoja apie Lietuvą?
– Galbūt problema nėra grįžę tremtinių vaikai. Kaip žinoma, dauguma tremtinių, jei turėjo galimybę, grįžo dar 1958–1960 m. ar šiek tiek vėliau. Todėl jų, kaip ir jų vaikų, priskyrimas kažkokiai specifinei kategorijai būtų sudėtingas. Tačiau kitas aspektas – tai asmenys, kurie pradėjo grįžti į Lietuvą po 1991 m., kai atsirado galimybė įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Tada atsirado klausimų, ar jie nekelia rizikos.
– Nes jie užaugo Rusijoje, dauguma gimė Rusijoje…
– Be abejo. Dauguma jų net nemoka lietuviškai, tiesiog dėl gyvenimo aplinkybių. Jeigu kalbame apie artimesnius laikus, problema yra stipresnė. Jei žmogus po 2000 m. be aiškios priežasties sugalvojo grįžti į Lietuvą, natūraliai kyla klausimų – kodėl? Kitas dalykas, kuris man užkliuvo, remiantis viešais šaltiniais, skaičius 2004 m. Kažkokiu būdu jis atsidūrė Lietuvoje. Mintis buvo tokia, kodėl būtent Šiauliai, kodėl Radviliškis? Ar jis ten gimė? Ar buvo iš ten ištremtas? Niekas tiksliai negali to pasakyti.
– Sako, kad jis buvo fotografas, tačiau išsamios informacijos apie jo veiklą nėra. Sakoma, kad jo veikla priminė filmus apie šnipus. E. Manovas rengė ataskaitas, remdamasis vieša informacija, ir siuntė jas užšifruotu radijo ryšiu. Kodėl buvo naudojamos tokios sudėtingos technologijos, jei galima nusiųsti šifruotą elektroninį laišką?
– Matot, galbūt kitą dalyką paminėsiu. Buvo laikotarpis, galbūt prieš 10–15 metų, kai rimtos žvalgybos tarnybos suprato, jog IT technologijos yra visiškai nesaugios. Tada pradėta naudoti senovines spausdinimo mašinėles, siekiant dokumentuoti ypač slaptus dalykus. Tai buvo daroma tam, kad neliktų jokio IT pėdsako. Dabar prisiminus, tai atrodo visiškai natūralu – kai kas nors sena ir patikrinta, atrodo patikimiau.
– Jam 82 metai, jis rengia informaciją iš viešų ar pusiau viešų šaltinių – ar tokie šnipai gali būti pavojingi?
– Aš galiu trumpai pasakyti: nepamirškime, kad, bent jau remiantis viešais šaltiniais, jis yra tikras profesionalas. Nėra abejonių, kad jis visą gyvenimą dirbo tarnybose. Be to, reikia prisiminti, jog tai – Rusijos karinė žvalgybos tarnyba. Tai nėra kokia nors nereikšminga organizacija, kuri tik protestuotojus stebi. Tai rimta žvalgybos tarnyba. Jo parengimas – labai aukšto lygio, ir aš tikrai nemanau, kad jis viską darė vienas. Ypač atsižvelgiant į amžių, kuris jau neleidžia aktyviai veikti, tačiau tokio amžiaus žmogus puikiai geba organizuoti kitus. Jo patirtis ir įgūdžiai leidžia perduoti informaciją tada, kai reikia. Ir dar pasikartosiu – Šiauliai. Jis dirbo ne bet kur, o Šiauliuose.
– Kodėl? Tai yra klausimai, į kuriuos dar reikės atsakyti.
– Taip, tai platus klausimas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)