Klaipėdoje ne kartą yra viešėję didžiausi pasaulio burlaiviai „Kruzenštern“ ir „Sedov“. Daugybę gražuolių burinių laivų pamatėme ir praėjusią savaitę Klaipėdoje vykusioje regatoje.

Nenusileido garlaiviams

Didieji burlaiviai daugelyje jūrinių šalių vadinami vindžameriais pagal anglišką išsireiškimą „to jam the wind“ (suspausti vėją).

Vindžameriai (angl. windjammer) – paskutinė stambių komercinių burlaivių karta, atsiradusi techninės pažangos dėka XIX a. pabaigoje. Tuo metu prekybiniai garlaiviai jau buvo tapę pakankamai ekonomiški ir išstūmė burlaivius iš europinių linijų, tačiau tolimuose maršrutuose (Europa – Pietų Amerika, Australija, Indija) baltasparniai laivai vis dar neužleido savo pozicijų. Negendančius krovinius gabenti tokiais burlaiviais buvo ekonomiškai naudinga. Jiems nereikėjo nei akmens anglies, nei didelių gėlo vandens atsargų. Todėl jie galėjo triumuose sutalpinti daugiau krovinių.

Vindžameriai kartais painiojami su kliperiais, tačiau tarp jų yra didelis skirtumas. Kliperiai buvo skirti greičiui, o vindžamerių prioritetas – krovinių gabenimo pajėgumai. Kai kurių didžiausių komercinių burlaivių keliamoji galia siekdavo iki 10 tūkst. tonų. Paprastai jie gabendavo birius krovinius – grūdus, rūdą, trąšas, o taip pat vilną, pjautą medieną. Išskirtiniu didžiųjų burlaivių kroviniu buvo tapę pianinai. Mat pervežant juos garlaiviais, dėl variklių vibracijos instrumentai išsiderindavo.

Nepaisant to, kad transatlantinėse trasose įsigalėjo komercinės paskirties garlaiviai, vindžameriai tolimuose maršrutuose sėkmingai su jais konkuravo iki XX a. trečiojo dešimtmečio.

Medį pakeitė geležis ir plienas

„County of Peebles“, pastatytas 1875 metais, buvo pirmasis keturstiebis geležinio korpuso barkas, pritaikytas krovinių gabenimui transatlantiniais maršrutais. Sėkminga jo eksploatacija linijoje Didžioji Britanija–Indija įtikino, kad didieji burlaiviai dar gali tolimuose maršrutuose lenktyniauti su garlaiviais.

1870–1900 metais buvo pastatyta daugiausiai vindžamerių. Jie buvo statomi Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos ir JAV gamyklose. Taikant naujas laivų statybos technologijas, vindžamerių korpusai buvo gaminami iš geležies ir plieno. Jie pasižymėjo didesniu ilgaamžiškumu, o priežiūra atsiėjo žymiai pigiau, negu medinių korpusų.

Medinius stiebus pakeitė plieniniai. Jie buvo aukštesni ir tvirtesni. Juose buvo galima iškelti daugiau ir didesnių burių. Šis darbas buvo nelengvas, todėl vindžamerių deniuose atsirado garinės gervės. Jomis buvo keliamos burės, tampomi brasai ir kiti lynai. Kai kurie didieji burlaiviai turėjo ir tikras garo mašinas, tačiau dėl to jie netapo garlaiviais. Tai buvo tik pagalbiniai varikliai, reikalingi įplaukiant į uostus, kurie neretai būdavo įsikūrę ne prie jūros, o upių žiotyse.

Naujų burlaivių konstruktoriai, atsižvelgdami į hidrodinamikos dėsnius, patobulino laivo formą, prailgino korpusą. Tai leido pastatyti ir daugiau stiebų. Paprastai naujieji barkai turėjo keturis ar penkis stiebus. 1902 metais JAV pastatyta plieninė škuna „Thomas W. Lawson“ turėjo net 7 stiebus. Optimizavus naujų burlaivių hidrodinamines savybes ir patobulinus burių įrangą, vindžameriai, esant palankiam vėjui, išvystydavo 15 mazgų greitį. Vienas gražiausių ir eikliausių XX amžiaus pradžios barkas „Hercogin Cecilie“ pasiekdavo net 21 mazgo greitį.

Žymiausi vindžameriai

Stambiausiu visų laikų burlaiviu laikomas penkiastiebis prancūzų burlaivis „France II“, pastatytas 1911 m. Jo ilgis siekė 146 metrus. Plieniniuose stiebuose buvo galima iškelti 38 bures, kurių bendras plotas – 6350 kv. metrų, vandentalpa – 10,5 tūkst. tonų. Nors burlaivio pagrindinė paskirtis buvo gabenti krovinius, jis turėjo ir gerai įrengtas keleivių kajutes, laivo biblioteką. Kritus nikelio žaliavų kainoms, „France II“ nuo 1922 metų liko be frachto ir stovėjo Bordo uoste. 1944 m. jį sunaikino amerikiečių bombonešis.

Žinomiausiais vindžameriais tapo „skrajojančiųjų P“ serijos burlaiviai. Jie buvo pastatyti hamburgiečio Ferdinando Laješo užsakymu arba jo supirkti. Visų pavadinimai prasidėjo raide „P“. Tai – „Potosi“, „Pommern“, „Passat“, „Pamir“, „Preussen“, „Peking“, „Padua“, „Priwall“.

Jų likimai susiklostė skirtingai. „Pamir“ per audrą nuskendo 1957 metais. „Pommern“ tapo muziejiniu laivu ir šiandien glaudžiasi Mariehamno krantinėse (Alandų salos), „Passat“ galime aplankyti Travemiundėje. Kiti „skrajojantys P“ išsibarstė po visą pasaulį, vieni dingo, kiti pakeitė pavadinimus ir gyvuoja iki šiol. Barkas „Padua“ po Antrojo pasaulinio karo pagal reparaciją atiteko Tarybų Sąjungai ir buvo pervadintas į „Kruzenštern“.

Praėjusiame amžiuje didžiausią vindžamerių laivyną turėjo švedų kilmės suomis Gustavas Eriksonas. Su jo laivininkystės kompanijos vėliava plaukiojo daugiau kaip 20 didžiųjų burlaivių. Tarp jų – keturstiebiai barkai „Archibald Russel“ ir „Olivebank“. Juose 1925–1927 metais jūrinę praktiką atliko 15 jaunų lietuvaičių, baigusių Kauno aukštesniosios technikos mokyklos jūreivystės skyrių. Šiais laivais jie apiplaukė pasaulį, įveikdami grėsmingąjį Horno kyšulį.

Mohikanų saulėlydis

Vindžameriai buvo naudingi iki tol, kol pilnu pajėgumu nepradėjo veikti Sueco ir Panamos kanalai, sutrumpinę jūrų kelią tarp Europos ir Amerikos kontinento. Jų ekonominis naudingumas didžia dalimi priklausė ir nuo pervežamų krovinių kiekio, jų kainos. Senkant Pietų Amerikos nitratų telkiniams, mažėjo didžiųjų komercinių burlaivių poreikis. Kritusios geležies rūdų kainos, kirto per kišenę ir burlaivių frachtuotojams. Be to, techninės pažangos dėka sparčiai augo komercinių garlaivių tonažas, kuris neretai pranoko vindžamerių krovinių gabenimo pajėgumus.

Po Antrojo pasaulinio karo didieji burlaiviai visiškai baigė komercinę eksploataciją. Daugelis jų nukeliavo į metalo laužą, dalis tapo prie krantinių stovinčiais muziejais ir restoranais. Kai kuriems vindžameriams pasisekė labiau – jie tapo mokomaisiais burlaiviais. Jų pavyzdžiu vėliau buvo statomi specialūs dideli burlaiviai – „Dar Młodzieży“ (Lenkija), „Gorch Fock II“ (Vokietija“). Technine prasme vindžameriai gyvuoja ir šiandien. Jie laukiami visuose uostuose ir visada kelia neabejingų jūrai žmonių pasigėrėjimą.