Ryškėja ilgai strigusių dvišalių sutarčių tarp uosto žemės naudotojų ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos kontūrai.

Skirtingos patirtys

Iki šiol Uosto direkcija su kompanijomis, kurios uoste naudojasi valstybės turtu, turėjo vieną – žemės nuomos – sutartį.

Aplinkiniuose uostuose jau seniai šalia žemės nuomos sutarčių yra pasirašomos ir investicijų sutartys. Lenkijos Gdynės uoste kompanijos įsipareigoja krauti uoste ir tam tikrą krovinių srautą. Jei jos nevykdo tonažo įsipareigojimų, gali būti nutraukta žemės nuomos sutartis.

Latvijos Ventspilio uoste atskirai pasirašomos žemės ir krantinių nuomos sutartys. Tokia sistema veikia jau 16 metų. Jei Ventspilyje investuojama į krantines, naudotojams didėja ir jų nuomos kainos.

Daugelį metų valstybės investicijos į Klaipėdos uostą buvo dedamos tarsi aklai, nesusitarus, kada ir kaip jos atsipirks. Buvo atvejų, kai, pasikeitus kompanijų veiklos pobūdžiui, stabdytos pradėtos statybos. Uoste taip pat yra keletas vietų, kur investicijų atsipirkimas kelia abejonių.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas yra minėjęs „Klaipėdos hidrotechnikos“ teritoriją, taip pat „Laivitę“. Pastarojoje, investavus į krantines, netrukus buvo pakeistas bendrovės statusas. Iš uosto naudmenų pašalinta teritorija perėjo nekilnojamojo turto vystymo projektą vykdančiai bendrovei „Memelio miestas“.

E.Genvilo teigimu, kai kurios bendrovės, pasinaudodamos Uosto direkcijos investuojamais valstybės pinigais, siekė pasigerinti savo turto vertę, kad ateityje jį galėtų sėkmingai parduoti.

Teiks paraiškas

Klaipėdos uosto tarybos posėdyje jau pritarta tipinės dvišalės sutarties tekstui. Rugsėjo pabaigoje šis tekstas bus tvirtinamas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos posėdyje.

Numatyta, kad tipines dvišales sutartis Uosto direkcija pasirašys kiekvienu atveju, kai įrengiant infrastruktūrą, investicijų suma viršys du milijonus litų.

Pagal ilgametę patirtį uosto infrastruktūra (krantinės, pirsai, laivybos kanalai, geležinkeliai) statoma valstybės lėšomis. Jas iš rinkliavų ir žemės nuomos gauna Uosto direkcija. Suprastruktūra (kranai, sandėliai, terminalai, vidaus komunikaciniai tinklai) statomi uosto naudotojų lėšomis.

Dabar norėdami, kad valstybės lėšomis būtų statomi infrastruktūros objektai, uosto naudotojai privalės teikti paraiškas Uosto direkcijai. Jose turės būti numatyti kompanijų įsipareigojimai. Taip pat kompanijos turės pateikti Uosto direkcijai informaciją (krovos planus, kitus rodiklius), kad ši galėtų priimti sprendimą, kiek naudinga jai viena ar kita investicija, kaip greitai ji atsipirks per papildomai pritraukiamas rinkliavas.

Jau iki rugpjūčio 19 dienos uosto kompanijos turi pateikti Uosto direkcijai planus apie numatomą artimiausių metų investicijų poreikį.

Vėluojančios investicijos

Sutartyse numatyti ir kai kurie bendri įsipareigojimai.

Uosto kompanijos turės įsipareigoti teritorijose, kur investuos Uosto direkcija, nekeisti savo veiklos pobūdžio 10 metų. Jei jos sugalvotų tai daryti, turėtų pačios susikurti ir naujai veiklai reikalingą infrastruktūrą.

Tokia išlyga buvo sumanyta pagal uoste buvusį pavyzdį, kai pasikeitus „Klaipėdos Smeltei“ prie dalies statomų krantinių buvo atsisakyta numatytos generalinių krovinių krovos veiklos ir pasirinkta, kad toje vietoje bus konteinerių terminalas. Dėl to teko nugriauti dalį jau įrengtų geležinkelio bėgių.

Iš kitos pusės ir uosto kompanijos turėjo priekaištų direkcijai dėl vėluojančių investicijų. Pati Uosto direkcija yra pripažinusi, kad beveik visuose statybos objektuose darbai vėluoja. Kartais yra nesusiderinimo bendruose veiksmuose vystant uostą. Pavyzdžiui, Klaipėdos jūrų krovinių kompanija jau netrukus atidarys išplėstą grūdų terminalą, o pagerinti kelią iki jo planuojama įrengti tik 2012-aisiais.