Kubos prezidentas Raulis Castro, kuris sekmadienį buvo perrinktas, anot jo, paskutinei savo kadencijai, pagaliau atskleidė, jog šalies režimo ateitį norėtų patikėti 52 metų savo politiniam įpėdiniui.

„Tai bus mano paskutinė kadencija“, - 81 metų R.Castro sakė įstatymų leidėjams po perrinkimo Liaudies Valdžios Nacionaliniame Susirinkime.

Komunistinės salos lyderis taip pat paskelbė, kad antruoju pagal rangą režimo pareigūnu - Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotoju – jis pasirinko Miguelį Diazą-Canelį.

R.Castro parlamentarams pareiškė, kad buvo „išrinktas ginti, palaikyti ir toliau tobulinti socializmą, o ne jį griauti“, pridūręs, kad jo ekonomikos reformos kurs „mažiau egalitarinę, tačiau sąžiningesnę visuomenę“.

Sprendimas pasirinkti M.Diazą-Canelį, buvusį kariškį ir profesorių iš Vilja Klaros provincijos, kuris pastaraisiais mėnesiais atstovaudavo prezidentui per keliones į užsienį, „žymi galutinį žingsnį derinant būsimąją šalies vadovybę, lėtai ir tvarkingai perduodant pagrindinius vadovaujančius postus naujosioms kartoms“, aiškino R.Castro.

Tačiau šis pasirinkimas nebus esminis pokytis, kurio Kubos režimo pagrindinė priešininkė - Jungtinės Valstijos - laukią jau kelis dešimtmečius ir be jokio rezultato išleido milijonus dolerių.

Vašingtonas jau seniai spaudžia kaimyninę Kubą atsiverti daugiapartinei santvarkai ir rinkos ekonomikai, tačiau jam nepavyko pasiekti didesnių pasikeitimų per ilgiau nei 40 metų trukusį revoliucijos lyderio Fidelio Castro (Fidelio Kastro) valdymą.

Fidelio sveikatai pašlijus 2006 metais, Raulis tapo laikinuoju Kubos prezidentu, o oficialiai jam šis postas buvo perduotas 2008 metais.

Per Šaltąjį karą ir praėjus jau daugiau nei dviem dešimtmečiams po jo pabaigos JAV stengėsi izoliuoti Kubą ir skatinti joje demokratinius pokyčius.

Vašingtonas nuo 1962 metų taikė Havanai, vieninteliam vienpartiniam režimui Amerikos regione, visišką prekybos embargą, siekdamas priversti komunistinę salą atsiverti demokratijai ir rinkos ekonomikai.

Panašu, kad Kuba jau apsisprendė dėl savo naujųjų lyderių, kurie dirbs, jeigu tik sugebės išlaikyti pakrikusią ekonomiką ir dabartinį režimą.