Kaip viena iš penkių patraukliausių vandens vietovių Turizmo departamento prie Ūkio ministerijos įvertintas per Panevėžio rajoną tekantis Nevėžis turistų laukiantiems vietos verslininkams kol kas piniginių nepastorino.

Nors į Panevėžio turizmo informacijos centrą per mėnesį užsuka vidutiniškai tiek pat lankytojų, kiek ir pernai, baidarių nuomotojai ir kaimo turizmo sodybų savininkai tvirtina tokios tuščios vasaros, kaip ši, dar neturėję.

Vietos turizmo verslininkai skaičiuoja šį sezoną sulaukiantys kone penkiskart mažiau klientų, o ir tie patys pinigines praveria kur kas siauriau nei anksčiau.

Iš turizmo net palūkanoms už paimtus kreditus susimokėti neužsidirbantys verslininkai prasitaria rimtai svarstantys apie pasitraukimą iš rinkos.

Mato perspektyvą

Panevėžys turėtų pradėti skaičiuoti įplaukas iš turizmo verslo, mat Krekenavos regioninio parko direkcijos projektas „Kelionė Nevėžiu ir jo pakrantėmis“ užbaigė geriausių Lietuvos vandens turizmo trasų penketuką. Dėl patraukliausios titulo varžėsi net septyniolika vandens pramogas siūlančių Lietuvos vietovių.

Valstybinis turizmo departamentas patraukliausiu pripažino Zarasų kraštą. Antrą vietą užėmė Lazdijų rajonas, jis pristatė baidarių trasą pietų Dzūkijos Ančios ežeru, Baltosios Ančios upe iki Nemuno, trečias liko Dubysos regioninio parko direkcijos parengtas maršrutas Dubysos upe, ketvirtas – pristatęs Alaušo ežerą  Utenos turizmo informacijos centro projektas.

Apie vandens turistams patraukliausias vietoves bus parengtos televizijos laidos, sukurta speciali internetinė svetainė, o informacinė medžiaga apie jas bus platinama Briuselyje rugsėjo pabaigoje vyksiančiame turizmo dienų forume.

Panevėžio turizmo informacijos centro (TIC) direktorė Daiva Tankūnaitė neabejoja, kad neprastas Nevėžio upės įvertinimas turėtų pritraukti turistų ir į Aukštaitijos sostinę.

„Turistai ieško naujų, ne pernelyg žinomų vietų, žmonėms nusibodo laukti leidimų plaukti Ūlos upe, be to, daugelis baidarininkų ją jau yra išbandę“, – trasos per Panevėžio rajoną tekančiu Nevėžiu privalumų ieškojo D.Tankūnaitė.

Pasak jos, pastaruosius keletą metų vietos turizmas sparčiai populiarėja. Į Panevėžio TIC per mėnesį užsuka vidutiniškai 1200–1300 lankytojų, iš jų vos keli šimtai – važiuojantys pro šalį užsieniečiai.

Dauguma ieškančiųjų informacijos apie lankytinas vietas – vietiniai turistai.

„Įvyko tai, ko laukėme dešimt metų. Atsirado lietuvių poreikis kultūringai leisti savaitgalį, ne dirbti, o ilsėtis keliaujant ar lankant renginius.

Ir atostogos jau nebūtinai turi būti pagal planą: skrydis – Turkija – vėl skrydis, ir į darbą. Susidomėjimas vietos turizmu jaučiamas jau kokius trejetą metų ir jis tik didėja“, – pažymėjo D.Tankūnaitė.

Atbaido pakrantės

Nevėžio pelnytas įvertinimas turizmo paslaugas teikiantiems Panevėžio rajono verslininkams optimizmo nekelia.

Trejetą metų baidares nuomojantis ir maršrutą Nevėžiu nuo Naujamiesčio, per Krekenavos regioninį parką iki Kėdainių rajono ribos siūlantis Romas Kiltinavičius skaičiuoja šią vasarą per mėnesį sulaukęs maždaug 50-ies baidarininkų, tai yra gerokai mažiau nei pernai.

Susidomėjimas kanojomis ir vandens dviračiais dar mažesnis. Pasak verslininko, vandens dviračių klientai pastarąjį kartą pageidavo prieš porą metų.

R.Kiltinavičiaus nuomone, klientus atbaido ne kaina – dvivietės baidarės nuoma savaitgaliais atsieina apie 70 litų, darbo dienomis – 40–50 litų, o nesutvarkytos pakrantės.

„Didelio noro plaukti Nevėžiu nėra. Ir kaip gali būti, jei krantai dilgėlėti, o vanduo dažnai užterštas. Ką žmogaus veiks prie vandens, jei net nusimaudyti negali? Ar Briuseliui parodys šabakštynus Nevėžio pakrantėse?“ – penktos vietos įvertinimu stebėjosi R.Kiltinavičius.

Verslininkas džiaugiasi, kad šiemet regioninio parko teritorijoje bent jau leista tvarkyti išgriuvusius medžius, esą anksčiau ir tai buvo uždrausta.

Verslas – akmuo po kaklu

Baidarių nuoma negelbsti ir ties Nevėžio ir Sanžilės upių žiotimis, prie kelio Panevėžys–Šiauliai, įkurtos „Smiltynės“ kaimo turizmo sodybos. Pasak jos savininko Mindaugo Butėno, šią vasarą lankytojų kone penkiskart mažiau nei pernai.

„Ir baidares siūlome, ir kitas paslaugas, o žmonių nėra. Visų piniginės tuščios, o šviesos tunelio gale dar nematyti“, – menko susidomėjimo kaimo turizmu priežastį aiškina M.Butėnas.

Verslininkas abejoja statistika, skelbiančia, kad, palyginti su praėjusiais metais, Panevėžyje turistų nemažėja.

„Visos iš kažkieno biudžeto išlaikomos įstaigos nori parodyti, kad jos reikalingos“, – skeptiškai vertina M.Butėnas.

Jis pripažįsta jau atleidęs dalį darbuotojų ir dar planuojantis mažinti etatų. Atpiginti paslaugų sodybos savininkas teigia neturintis galimybių.

„Paslauga pinga, kai yra apyvarta. O dabar per mėnesį sulaukti poros klientų ir tiems patiems nakvynę kone nemokamai atiduoti būtų nesąmonė. Esu gavęs patarimų gaminti dienos pietus, betgi net valgyklos mieste nebeišgyvena, ir mes iš valgytojų neišsiversime“, – mano M.Butėnas.

Savininkas neslepia rimtai svarstantis galimybę atsisakyti vos prieš porą metų, ekonominės krizės išvakarėse, pradėto verslo ir emigruoti.

„Geriau išvažiuoti ir pagyventi kaip baltiems žmonėms, o dabar jaučiamės raupsuotaisiais.

Apyvartos nėra, klientų nėra, o mokesčius vis tiek turime mokėti. Bedarbis dar turi teisę registruotis Darbo biržoje, vis šiokią tokią pašalpą gauna, o individualios įmonės savininkas, net jei ir neuždirba, mokesčius moka“, – palygino verslininkas.

Renkasi palapinę

Apie pelną nešantį kaimo turizmą pamiršo ir Panevėžio rajone, prie Nevėžio upės, vienkiemyje, įkurtos sodybos „Pas Rapolą“ savininkas Dainius.
„Tragiška vasara. Pavadinti ją sunkia būtų per švelnu“, – vegetuojantį verslą įvertino Dainius.

Nors nakvynės kaina vienam žmogui tesiekia 20 Lt, tačiau turistai į sodybą užsuka retai, pokylių užsakoma irgi tik simboliškai – vos du tris per mėnesį.

„Į sodybą investuota pusė milijono litų. Jei visą sumą būtume pasiskolinę iš banko, dabar neturėtume už ką nė palūkanų susimokėti“, – pripažįsta verslininkas.

Dainius viliasi, kad turistai Panevėžio dar visai nepamiršo, tačiau, pasak jo, į Turizmo informacijos centrą užsukantys lankytojai – ne patys dosniausi.

„Krito turistų finansiniai pajėgumai. Žmonės stengiasi pramogauti išleisdami kuo mažiau, nakvoja palapinėse, patys gaminasi maistą, o kaimo turizmas jų nebedomina“, – mano Dainius.

Kolegoms skundžiantis nesulaukiant klientų, jų gausa tvirtina galinti pasigirti Karsakiškio seniūnijos Bygailių kaime esančios „Šarvilio“ sodybos šeimininkė Nijolė Mileikšienė.

Tačiau pagrindines pajamas verslininkei neša ne turistai, o pobūviai ir į komandiruotes atvykę darbuotojai.

Pasak pašnekovės, savaitgaliai sodyboje jau užsakyti iki rugsėjo 11-osios, o kas savaitę joje gyvena bent keliolika dirbti į Kupiškį ar Panevėžį važinėjančių atvykėlių, už parą sodyboje negailinčių ir 40 litų.