Jungtinių Tautų specialistai mano, jog po dešimties dienų, šių metų spalio 31-ąją, gyventojų skaičius pasaulyje pasieks 7 milijardus. Per tuos metus, kai žmonių skaičius tik didėjo, kitos gyvybės nuolat mažėjo, daug rūšių netgi visiškai išnyko. Vienos iš svarbiausių priežasčių, lemiančių tam tikrų rūšių išnykimą, yra natūralios aplinkos mažėjimas, tarša, klimato šilimas, intensyvi žvejyba ar medžioklė - visos jos yra demografinio sprogimo padariniai.

Kai kurie biologai mano, jog Žemė gali patirti šeštąjį didįjį išnykimą - visame pasaulyje per kitus 300-2000 metų gali pražūti 75 proc. rūšių.

„LifesLittleMysteries“ vardija 10 nykstančių rūšių, kurios dėl didėjančio gyventojų skaičiaus gali išnykti anksčiau, nei dauguma mano.

Juodakojis šeškas

© Scanpix nuotr.

Juodakojis šeškas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, ilgą laiką buvo viena iš labiausiai nykstančių rūšių visame pasaulyje.

1900 metų pabaigoje JAV buvo imtasi priemonių, jog būtų sumažinta prerijų šunų, urvuose besislepiančių graužikų, populiacija, kadangi jie kenkė javų derliui bei rausė pavojingas duobes dirvose. Tačiau toks sprendimas sukėlė ir juodakojų šeškų populiacijos smukimą, nes 90 proc. jų maisto sudaro prerijų šunų mėsa. Įtakos šių gyvūnų populiacijai taip pat btuėjo dėl žmonių veiklos šeškų sumažėjusi šeškų natūralioji aplinka – pievos. Prisidėjo ir įvairios ligos.

1986 metais mokslininkai skaičiavo, kad laukinėje gamtoje liko mažiau nei 20 juodakojų šeškų, tačiau veisimo programos padėjo skaičių padidinti iki 1 tūkst. Juodakojis šeškas vis dar yra ant išnykimo ribos, šios gyvūnų rūšies likimas didžiąja dalimi priklauso nuo jų natūralios aplinkos išsaugojimo.

Mekongo didysis šamas (str. iliustr.)

Vienas Mekongo didysis šamas, kurio ilgis gali būti apie 3 metrus, o svoris - daugiau kaip 300 kilogramų, patenka į Guinnesso rekordų knygą kaip didžiausia kada nors pagauta gėlavandenė žuvis. Per praėjusį dešimtmetį šio šamo populiacija laukinėje gamtoje smuko apie 90 proc. Kai kurie ekspertai mano, kad pasaulyje yra likę mažiau kaip 300 šių žuvų.

Kadaise Mekongo didieji šamai plaukiojo po beveik visą Mekongo upę, dabar jie aptinkami tik žemutinėje upės dalyje – Kambodžoje, Laose, Tailande ir Vietname. Lemiamą vaidmenį šios rūšies populiacijos mažėjimui turėjo intensyvi žvejyba. Žmonių statomos dambos, kurios blokuoja žuvų migraciją, taip pat prisideda prie šios žuvų rūšies nykimo.

Kalifornijos jūrų kiaulė

ConservationMexico© Stopkadras/Youtube.com

Kalifornijos jūrų kiaulė yra mažiausias pasaulyje ir didžiausiame pavojuje esantis banginių šeimos žinduolis. Šiuo metu jų yra likę mažiau nei 300. Šie gyvūnai aptinkami tik šiauriniuose Kalifornijos įlankos pakraščiuose.

Iki šiol didžiausią grėsmę Kalifornijos jūrų kiaulių populiacijai kėlė žiauniniai tinklai, skirti gaudyti skumbrėms ir rykliams. Apskaičiuota, kad 1,3 tūkst. tinklų kasmet pražudo nuo 39 iki 84 jūros kiaulių. Šiai rūšiai gresia ir kiti pavojai - reto jūrų žinduolio išlikimui didelę grėsmę kelia įvairūs chloruoti pesticidai. Jūrų kiaulės, spėjama, gali pasekti kitu mažu banginių šeimos žinduoliu, Kinijos ezeriniu delfinu, kuris 2006 metais paskelbtas išnykusia rūšimi.

Hine'o smaragdinis žirgelis

U.S. Fish and Wildlife Service© Wikimedia Commons nuotr.

Dažniausiai žmonės mano, jog išnykimas vabzdžiams negresia, tačiau vabzdžių rūšių pasaulyje mažėja, kai kurios gali išnykti. Vienas iš tokių vabzdžių yra smaragdinis žirgelis, kuris išsiskiria savo šviesiai žaliomis akimis ir pora geltonų juostų abiejuose šonuose.

Anksčiau šis vabzdys galėjo būti aptinkamas JAV pelkėse ir viksvų pievose Ohajuje, Alabamoje ir Indianoje, šiomis dienomis žirgelis gyvena tiktai Ilinojuje, Viskonsine, Misuryje ir Mičigane. Pagrindinė žirgelių nykimo priežastis yra natūralios pelkinės aplinkos mažėjimas - jos buvo nusausintos ir užpildytos urbanistiniais bei pramoniniais objektais. Gruntinio vandens teršalai – pesticidai – taip pat prisideda prie žirgelių skaičiaus mažėjimo.

Ozarko salamandra

U.S. Fish and Wildlife Service© Wikimedia Commons nuotr.

Tai didžiausia Šiaurės Amerikos amfibija, kurių populiacija per kelis praėjusius dešimtmečius sumažėjo 75 proc. Jų natūralioje aplinkoje yra likę mažiau kaip 600.

Ši rūšis aptinkama tiktai upėse, esančiose Arkanzaso Šiaurėje ir Pietų Misūryje, jų populiacija labai nukentėjo dėl neteisėtos naminių gyvūnų prekybos. Kiti faktoriai, lėmę salamandrų skaičiaus mažėjimą, yra natūralios aplinkos nykimas, kasyba, sedimentacija ir bloga vandens, kurį teršia įvairūs chemikalai, kokybė. Manoma, jog ši salamandra gali išnykti per 20 metų.

Gavialas

© Shutterstock nuotr.

Gavialas - panašus į krokodilą, tačiau nuo jo skiriasi ilgu bei plonu snukiu. Maždaug iki 1900 metų natūralioje aplinkoje šių gyvūnų buvo apie 5-10 tūkst., dabar – apie 1,5 tūkst.

Kažkada gavialas buvo paplitęs Indijos, Nepalo, Pakistano, Bangladešo, Butano ir Birmos upėse. Dabar jis išnykęs visose tose šalyse, išskyrus Indiją ir Nepalą, kur jo populiacija sumažėjo apie 98 proc. Prie gavialų nykimo itin prisidėjo žmonės, kurie roplį medžiojo dėl odos, kaip trofėjų ar dėl vietinės medicinos paslapčių, o jų kiaušinius rinko maistui.

Gamtosaugininkai nemano, jog pagrindinę grėsmę šiems gyvūnams tebekelia medžioklė, jie taip pat pabrėžia natūralios aplinkos mažėjimo svarbą. Šių gyvūnų skaičius kinta dėl dambų bei dirbtinių krantinių statybų, irigacijos kanalų ir smėlio kasybos.

Hainano gibonas

Šis gyvūnas [NUOTRAUKA] aptinkamas tik Hainano saloje Kinijoje. Jis yra vienas iš didžiausiame pavojuje esančių primatų visame pasaulyje. Iki 1960 metų šių gyvūnų Hainano saloje buvo daugiau nei 2 tūkst., 2003 metais tyrėjai jų aptiko tiktai 13 - uždaroje aplinkoje, gamtos rezervate. Šiandien Hainano gibonų yra šiek tiek daugiau nei 20.

Hainano gibonams pakenkė medžioklė ir natūralios aplinkos nykimas. 1960 metais didžioji dalis atogrąžų miškų, esančių salos žemumoje, paversti kaučiuko plantacijomis, todėl gibonai buvo priversti trauktis į aukštumas, kur rado mažiau jiems tinkamo maisto. Hainano gibonų populiacijai gali kenkti ir augantis gyventojų skaičius saloje - jis per 2003-2006 metus padidėjo 3,3 karto. Hainano gibonus gali sunaikinti hidroelektrinių statyba, transporto plėtra.

Akikikis

Akikikis yra ties išnykimo riba esantis paukštis giesmininkas, gyvenantis Kauai saloje Havajuose. 2000 metais natūralioje aplinkoje jų buvo suskaičiuota apie 1,5 tūkst., tačiau šis skaičius toliau mažėja.

Iki 1778 metų, kol europiečiai nebuvo įkėlę kojos į Havajus, saloje buvo 71 paukščių rūšis, o dabar 26 paukščių rūšys jau yra išnykusios, o 32 yra ant išnykimo ribos. Su europiečių atvykimu akikikis, kaip ir kitos vietinės paukščių rūšys, Havajuose kentė nuo lavuose atkeliavusių ligų. Šios paukščių rūšies populiacija taip pat buvo paveikta natūralios aplinkos pokyčių, kuriuos sukėlė laukinės kiaulės ir ožiai (juos taip pat atsigabeno europiečiai.

Šiandien pagrindinė grėsmė šiai paukščių rūšiai yra besikeičiantis klimatas. Dėl miškuose vyraujančios neaukštos temperatūros paukštis šiuo metu yra apsaugotas nuo maliarijos, tačiau, jei temperatūra pakiltų bent 4 laipsniais, tai taptų rimta grėsme.

Palmė Dypsis brevicaulis

Dypsis brevicaulis [NUOTRAUKA] yra žemaūgė palmė. Šis augalas patiktas 1973 metais. Jis auga Madagaskaro pietrytiniuose miškuose, baltame smėlyje ar dirvožemyje, kuriame gausu geležies, aliuminio. Natūralioje aplinkoje šių augalų pastebėta mažiau kaip 50.

Didžiausią grėsmę palmės išlikimui kelia miškų kirtimas – vietiniai kaimo gyventojai dirbamai žemei iškerta šios palmės augimui tinkamus plotus.

Jūrų koralas Acropora palmata

JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija© NOAA nuotr.

Šis koralas, kurio ataugos panašios į briedžio ragus, dėl spartaus augimo yra viena iš svarbiausių Karibų koralinių rifų sudėtinių dalių, tačiau vos laikosi ant išnykimo ribos. Apie 1980 metus šio koralo buvo gausu Karibų ir Floridos rifuose, vėliau jo sumažėjo nuo 90 iki 95 proc.

Daugiausia prie greito rūšies nykimo prisidėjo įvairios ligos, o labiausiai - baltieji raupai. Mokslininkai neseniai ištyrė, kad iš dalies šią ligą sukelia žmonės – į Floridos rifus ir Karibų jūrą iš kiaurų bakų nuolat patenka fekalijos, kurios ir atneša baltuosius raupus sukeliančią bakteriją. Ligą bandoma šalinti diegiant patobulintas nuotekų valymo sistemas, tačiau kol kas situacija iš esmės nekeičia. Ši koralų rūšis taip pat turi kovoti su klimato pokyčiais. Dėl kylančios vandens temperatūros koralai ima balti, tampa silpni ir neatsparūs įvairioms ligoms. Atmosferoje padidėjusi anglies dioksido koncentracija didina vandenyno rūgštingumą, o tai silpnina koralo gebėjimą formuoti apsauginį skeletą.