Tirpstančio ledyno paviršiumi ir jo kūne esančiais plyšiais teka tirpsmo vandenys ir formuoja jame ertmes.

Dažnai susiformuoja siauri latakai, kuriuose ir susikaupia vandens nešmenys. Tekančiame vandenyje susikloja stambesnė riedulinga, gargždinga ir žvirgždinga medžiaga. Sutirpus ledynui, buvusio latako vietoje lieka teigiama gūbriška reljefo forma. Taip susidaro ozai. Jų ilgis gali siekti keliasdešimt kilometrų, aukštis virš 50 metrų. Ozų šlaitai statūs – 15–20º.

Pati gūbrio ketera dažnai būna vingiuota, tačiau ozas išlaiko gana pastovią kryptį.

Žagarės ozas yra tipinė geomorfologinė reljefo forma, susidariusi dėl ledyno suformuotos radialinės tuštumos, kuri vėliau užsipildė stambiagrūdėmis nuosėdomis. Žagarės ozas susidarė paskutinio apledėjimo Šiaurės Lietuvos fazės laikotarpiu.

Tuo metu ledynas dengė visą Žiemgalos lygumą ir kita ženkli reljefo forma – Linkuvos gūbrys – buvo ledyno sustumtas į šios lygumos pakraštį. Ledyno tirpsmo vandenų srautai iš centrinės ledyno dalies radialiniais kanalėliais tekėjo į jo pakraštinę dalį, išgrauždami kanalus ne tik pačiame ledyne, bet ir po juo slūgsančiose uolienose. Vėliau šios siauros, kanjono tipo upės buvo užpildytos smėlio ir žvirgždo sąnašomis. Klimato atšilimo metu ištirpus ledo suformuotiems upės krantams, kanjonas pavirto siauru, vingiuotu ir ištęstu pylimu.Žagarės ozo sandara atvaizduota Žvelgaičių žvyro telkinio diagramoje, kurioje nuosėdų sluoksnių pobūdis gerai parodo ledynmečio tirpsmo vandenų tėkmės kryptis.Žagarės ozas prasideda Latvijoje ir baigiasi Lietuvos teritorijoje. Bendras ozo ilgis ~ 50 km, tačiau jis susideda iš atskirų dalių.Žagarės ozo gale yra išnašų kūgis, arba delta, esanti ~ 10 km  į pietvakarius nuo Žagarės miesto. Šioje deltoje aptiktas Martyniškių žvyro telkinys.

Minėtoji delta ir Šiaurės Lietuvos apledėjimo fazės galinė morena žymi buvusio ledyno paplitimo ribas.Žagarės ozas – Žagarės miesto ašis. Tai PV kryptimi per Aleksandravo, Strėlių, Naugardėlių kaimus (į rytus nuo Žagarės–Naujosios Akmenės asfaltuoto kelio) nusitęsęs ir seniau buvęs vientisas kalvagūbris.1955 metais Žagarės ozo ŠR dalį (2,66 ha) išžvalgiusi Lietuvos TSR Vietinio kuro pramonės ministerijos Geologinė žvalgybinė ekspedicija nustatė čia esant žvyro klodo storį 2,7–14,3 m (vid. 6,8 m) ir jo išteklius 176,5 tūkst. m3, kurie tinkami gaminti kalkių-smėlio blokų užpildui.

Daug žvyro iškasta, dėl šios priežasties kalvagūbryje (oze) radosi nemažai iškasų, o gilesniuose karjeruose savaime susitelkė vanduo. Apysveikis ozas, galutinai nepraradęs savo formos, išliko tik arčiausiai Žagarės miesto esančioje dalyje su Žvelgaičio piliakalniu ir kapinaitėmis. Būtent ši Žagarės ozo dalis ir buvo paskelbta geologijos paminklu. Išlikusi nenukasta Žagarės ozo gūbriuota dalis dabar yra maždaug 830 m ilgo, pamatas iki 100–130 m pločio, daug kur statūs šlaitai; iškiliausia jo vieta – Žvelgaičio piliakalnis, nuo Švėtės upės pusės pakilęs į maždaug 20 m aukštį.

Kai kurie Žagarės praeities tyrinėtojai ir rašytojai (ypač Balys Sruoga) yra bandę Žvelgaičio piliakalnį ir jo pavadinimą susieti su Henriko Latvio parašytoje Livonijos kronikoje minimu kunigaikščiu Žvelgaičiu (Suelgate, Suellegate), 1205 metais vadovavusiu lietuvių karo žygiui į Livonijos ordino valdytą Estiją. Tačiau, iš tiesų, kur buvo šio kunigaikščio pilis, dar nenustatyta. Žvelgaičio piliakalnį, kuris datuojamas IX–XIV amžiais, 1956 metais tyrinėjo Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus darbuotojai (tyrimų vadovas Julius Naudužas). Tiriant 50 m2 aikštelę, buvo rasti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai.

Apatiniame jų (XI–XIV a.) atkasta apdegusių pastatų liekanų, lentgalių, ylų, papuošalų ir žiestosios keramikos šukių. Viršutiniame kultūriniame sluoksnyje (XVI–XVII a.) rasta koklių, glazūruotos keramikos. Radiniai laikomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.