Be to, tikina R. Maldutienė, trimis atvejais vyrams kostiumas itin svarbus.

– Ar kostiumas šiandien yra prestižo reikalas, parodantis statusą ir jį turėti privalo visi?

– Manyčiau, kad labai priklauso nuo žmogaus darbo, veiklos, gyvenimo būdo. Mąstant plačiai, bent vieną kostiumą privalo turėti visi, bet griežtos taisyklės tikrai nebėra.

– Ar vieno kostiumo pakanka? Dažniausiai žmonės tik vieną ir turi.

– Manau, kad jaunimas turi po vieną, vyresnė karta – daugiau kostiumų. Tikrai labai priklauso nuo situacijos. Vieno gero kostiumo pakanka keleriems metams, o daug prastų nereikia.

– Ar tai, kad užtenka turėti vieną gerą kostiumą, parodo, jog kostiumų mada iš esmės nesikeičia?

– Tikrai ne, mada keičiasi. Galite pabandyti apsivilkti savo penkerių metų senumo kostiumą. Pamatysite, kad atrodote lyg su išaugtu, tėčio, dėdės, pusbrolio iš kaimo atiduotu... Vieni kitiems žmonės atiduoda kostiumus, tie drabužiai migruoja. Mada keičiasi, keičiasi naudojami audiniai, technologijos, madingi siluetai. Žinoma, klasikinių vyrų kostiumų mada keičiasi ne taip ryškiai, kaip moterų, bet ji tikrai keičiasi. Tai akivaizdu. Visada matosi, kuris kostiumas naujas, o kuris – senokas.

– Koks kostiumas šiandien yra madingas?

– Mūsų žmonėms tikriausiai vis dėlto reikėtų pradėti nuo pačių elementariausių dalykų – kostiumas turi būti nei per didelis, nei per mažas. Reikia nusistatyti savo dydį, kad kostiumas gerai atrodytų, nevaržytų judesių ar nebūtų per daug apkritęs.

Kitas dalykas, būtų puiku, jei jis būtų iš gero, natūralaus audinio, vilnos. Šiais laikais vilna būna tokia gera, kad ir nesilamdo, ir smarkiai nenusidėvi. Dar vienas dalykas – spalva turėtų jums tikti, siluetas – taip pat.

Pats idealiausias variantas – jei kostiumas pasiūtas pagal jūsų figūrą, jei koks nors geras senas siuvėjas pasiuvo pagal visas senąsias technologijas: užlygino, patempė ten, kur reikia, ir pasiuvo būtent pagal jus. Tokį kostiumą jūs greičiausiai galėsite dėvėti ir 10 ar 15 metų.

– Sakoma, kad reikia turėti tamsiai mėlyną ir pilką kostiumą, o juodas – tik išskirtinėms progoms. Ar su tuo sutiktumėte?

– Tikriausiai taip. Šiandien mada leidžia labai daug nukrypimų nuo taisyklių. Tiesą sakant, tokių taisyklių apskritai nėra. Daug žmonių Vakaruose kostiumą dėvi su šlepetėmis. Derina su visiškai kitos stilistikos drabužiais, švarką nešioja prie treningo kelnių ar atvirkščiai.

Juodas kostiumas labiausiai tinkamas ypatingoms arba oficialioms progoms – nuo laidotuvių iki vestuvių. Be to, juoda spalva lietuvaičių veido odą daro pilkšvoką ir nykoką. Mėlyni ir pilki kostiumai – klasika. Vyrams jie puikiai tinka.

– LRT radijo klausytojo nuomone, kostiumas – prestižo reikalas, todėl kostiumą reikėtų dėvėti net ir rimtose televizijos laidose ir kitais atitinkamais atvejais. Ar taip tikrai yra?

– Manau, kad reikėtų atsižvelgti į išsakytą nuomonę, nes ji atspindi daugumos žmonių nuomonę. Gilinantis į mados psichologiją, taip ir yra, bet šiai dienai džiugu, kad negalime uždrausti ar žmonėms nurodyti, kaip rengtis.

Kostiumas, žinoma, reiškia patikimumą. Jeigu norite neprašauti pro šalį, įtikti visoms auditorijoms, būti patikimas, žinoma, reikia dėvėti kostiumą. Mes žiūrime laisviau, bet, pavyzdžiui, Vakarų verslo pasaulyje taisyklės išlieka griežtesnės. Kostiumas sudaro patikimumo įspūdį.

– Ar kostiumo dėvėjimas yra savotiška pagarbos žmonėms išraiška?

– Taip, tradiciškai įprasta taip galvoti. Kostiumas gali tapti ypač svarbiu vyrams trimis atvejais: ieškant moters, ieškant darbo ir laidotuvėse. Žinoma, kostiumas tikrai svarbus, žmonėms tai kelia pasitikėjimą, rodoma pagarba. Net jei nemėgsti kostiumo, bet jį vis dėlto apsivilkai, lyg ir nori pagerbti aplinką.

Jeigu atėjai apiplyšęs, apskuręs (išskyrus žvaigždes, tai jų įvaizdžio dalis, tai leistina), tuomet tai reiškia, kad lyg ir negerbi aplinkos. Vis dėlto siūlyčiau vyresnei kartai atlaidžiau žiūrėti ir netapatinti žmogaus požiūrio, savybių su jo išore. Taip pat jaunesnei kartai siūlyčiau šiek tiek prisitaikyti prie vyresnių žmonių nuomonės.

– Jaunimas tarsi žaidžia: nešioja spalvotas kojines, dėvi trumpesnes kostiumo kelnes ar net šortus. Kaip tai vertinate?

– Puikiai. Mada yra jaunimas. Mada visada atstovauja jaunimą ir jaunus žmones, tikrai ne vyresnius. Vyresnius žmones dažniausiai atstovauja klasikinis mados stilius, nusistovėjusios tradicijos, konservatyvesnės pažiūros.

Mada kuriama ir skiriama jaunimui. Iš vienos pusės tai lyg ir reiškia „jeigu aš madingas, esu jaunas“, iš kitos pusės tai gali reikšti, kad „esu jaunas, todėl mane lengviau apgauti, naudojant madą“. Rinkitės variantą, kaip kam patogiau, bet man džiugu matyti ryškius, jaunus, spalvotas kojines apsimovusius žmones gatvėse.

– Kaip dėvėti kostiumą? Jis gali būti labai gerai būtent tau pasiūtas, bet, jeigu dėvi jį be kaklaraiščio, marškiniai nesukišti į kelnes ar pan., tai jau bus visai kitoks įvaizdis, nei klasikinis.

– Šiuo metu, ypač jaunajai kartai, klasikinio ansamblio elementus galima derinti laisviau: be kaklaraiščio, su megztiniais, sportiniais marškinėliais, visokiais atributais, batai gali būti sportbačiai, basutės ar kažkas kito.

Jei vertintume pagal klasikinę tradiciją, žinoma, turėtume dėvėti taip, kaip priklauso – „eilutė“ su marškiniais, kaklaraištis lieka tuo elementu, kuris gali keistis, būti spalvotas. Be abejo, jo gali ir nebūti. Šiai dienai mados, verslo mados tendencijos krypsta link sportinių drabužių.

Kaip bebūtų gaila, kostiumas jau bene atgyveno savo gyvenimą, epochą. Jis pamažu traukiasi ir užleidžia vietą kitiems dalykams. Šiandienės pažangios kompanijos dirba namuose arba jų biuruose įrengtos lovos, suolai. Jaunimas dirba su kompiuteriais nuo ryto iki vakaro sėdėdami lovose.

Tikrai su kostiumais jie nesėdi, jie sėdi su treningiukais, „naminiais“ drabužiais, apsikuitę sausainiukais. Jie dirba labai gerai ir sparčiai. Tenka pripažinti, kad jie dirba taip greitai ir puikiai, ko mes, vyresnė karta, negalime padaryti, negalime su jais pasilyginti. Taip, gal savo supratimu, esame geriau apsirengę, bet gal kitoje srityje jie mus lenkia.

– Senovės Graikijoje atsirado pirmieji kostiumai. Jie buvo vadinami chitonais. Tai audinys, kuris nebuvo karponas ir siuvamas. Kada Lietuvoje pradėti dėvėti kostiumai?

– Senovės Graikijos kostiumai, kuriuos apibūdinote, yra visiškai kas kita. Graikijoje chitonai ar himationai yra tiesiog drobė, drapiruota aplink kūną.

– Bet tai tarsi tų laikų kostiumo samprata?

– Ne, greičiau tai prestižinio drabužio samprata – kuo tu turi apsirengti. Romoje buvo toga – pilietybės, pilnametystės, balsavimo ar atstovavimo senatui ženklas.

Lietuvoje kostiumas atsirado tada, kada ir visame pasaulyje. Tradiciškai jis kildinamas iš angliško klasikinio kostiumo (istorikai nevisai sutaria), atsiradusio XVIII a. pab.–XIX a. pr. Tai būdinga visam XIX a. Taigi Lietuvoje kostiumas atsirado XIX a. Tada, kai prasidėjo manufaktūrinė gamyba ir vyrai pradėjo dirbti šioje srityje.

– Ko gero, tai ne tokia sena istorija – prieš kelias dešimtis metų galėjai pamatyti daug žmonių, dirbančių su švarku, kostiumo kelnėmis. Tai buvo tarsi kasdienis drabužis?

– Tuo metu, kai jis atsirado, kostiumas be abejonės buvo darbo drabužis. Jis labai skyrėsi nuo aristokrato aprangos, kuri demonstravo netinkamumą darbui ryškiomis spalvomis, ilgomis rankovėmis, blizgančiais austais apdarais.

Paprastas klasikinis kostiumas, kuris dabar jau mums reiškia prestižą, buvo darbo drabužis. Tai reiškia, kad su kostiumais vyrai ėjo į gamyklas, vadovavo, aktyviai dirbo. Tai buvo naujoji praturtėjusi buržua. Jų kilmė galėjo būti ir nearistokratiška. Tik vėliau kostiumą perėmė visi.

– Šiandien neretai galima išgirsti, kad kostiumas – nepatogus drabužis. Turbūt tai yra viena ir priežasčių, dėl kurios jo populiarumas mažėja?

– Geras kostiumas iš tiesų yra patogus. Gerai pasiūtas, gero audinio kostiumas yra patogus. Be to, jis visada pataiso figūrą, vyrą padaro žmogumi (juokiasi).