– Kada ir kaip supratai, kad būti dizainere – tavo kelias?

– Ženklų, kad drabužių kūrimas – mano pašaukimas, buvo jau nuo mažens. Vaikystėje bėgdavau pas močiutės drauges prašyti medžiagos atraižų ir siūdavau savo lėlėms drabužėlius. O ir mokykloje visi sakydavo, kad drabužių dizainerės specialybė man tiktų. Visada apie tai svajojau, domėjausi ir pagalvojau, kodėl nepabandžius?

– Neretai iš drabužių kūrėjų tenka išgirsti, kad vaikystėje paeksperimentuodavo žirklėmis su, pavyzdžiui, mamos suknelėmis. Gal ir tavo ankstyvojoje kūryboje rastume panašių istorijų?

– Mano eksperimentai būdavo tik su plaukais, kadangi mano mama buvo kirpėja, tai mėgdavau pasikarpyti sau plaukus (juokiasi). Nors gal buvo eksperimentų ir su medžiagomis, tik niekas nepasakojo, tai ir neprisimenu.

– O kada pradėjai siūti sau?

– Kai studijavau pirmame kurse, pasidariau drąsesnė ir nusprendžiau, kad reikėtų kažką pasisiūti. Bet, tiesą sakant, taip ir nesu dar nieko baigusi iki galo, nes vis pritrūksta laiko, kadangi visą jį stengiuosi skirti mokslams.

– Nemažai jaunų žmonių, galvojančių apie mados pasaulį, nusprendžia studijuoti užsienyje, dažnai taikosi į mados sostinėmis tituluojamą Milaną ar Paryžių. Tu pasirinkai studijas Lietuvoje. Kas motyvavo tokį sprendimą?

– Kalbant apie užsienį, norėtųsi dalyvauti kokiame nors užsienio mados šou, nes tai būtų labai didžiulė patirtis, galimybė parodyti savo kūrybą didesnei auditorijai. Tačiau "Apkalbose" pristatyta kolekcija – dar tik pirmoji mano asmeninė (pernai Karolina tame pačiame renginyje pristatė jungtinę kolekciją kartu su bendrakursiais – red.past.), todėl šiuo metu nedrįstu apie tai svajoti. O dėl mokslų, tokią mintį turėjau, svarsčiau ir apie mainų programas, tačiau šiuo metu, kad jau įstojau į Kauno kolegiją ir čia puikiai sekasi, manau, čia mokslus ir baigsiu. Galbūt vėliau išbandysiu savo jėgas, užsienyje tęsdama studijas.

– Neretai žmonėms, turintiems estetikos jausmą, ji svarbi visur. Ar pati daug dėmesio ir laiko skiri savo išvaizdai, stiliui?

– Greičiausiai, kad taip, bent jau mano draugas sako, jog aš tam skiriu labai daug laiko (šypsosi). Per dieną galiu persirengti keletą kartų, o jeigu iš ryto ilgai negalvojusi apsirengsiu bet ką, man ta diena bus paprasčiausiai sugadinta.

– Galbūt turi savo saugią eilutę, kurią renkiesi visada, kai "nėra ką apsirengti"?

– Mano saugiausia spalva yra juoda. Galbūt tai šiek tiek keista, nes turbūt turėčiau žaisti spalvomis, bet būtent dėvėdama juodą aš jaučiuosi geriausiai. Jei jau nespėju sugalvoti, ką apsirengsiu, tai pasirinkimas visuomet – juoda suknelė. Mano manymu, šis drabužis visą laiką atrodo elegantiškai.

– Ar yra drabužių ar aksesuarų, kurių nuoširdžiai nemėgsti ir norėtum, kad jie kuo greičiau išeitų iš mados?

Anksčiau ir merginos, ir vaikinai vaikščiojo vienodai apsirengę, dabar išdrąsėjo, stengiasi kuo nors išsiskirti.

– Niekaip nesuprantu, kai merginos gatvėje vaikšto apsiavusios šlepetes, ypač su kailiu, man tai nepriimtina. O apskritai, stebint kauniečius, stiliaus atžvilgiu situacija pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau ir merginos, ir vaikinai vaikščiojo vienodai apsirengę, dabar išdrąsėjo, stengiasi kuo nors išsiskirti.

– Mados šou "Apkalbos" pristatei pirmąją asmeninę kolekciją. Kiek užtruko darbas nuo eskizų iki podiumo?

– Pasiruošimas užtruko apie tris keturis mėnesius. Esu antrakursė, spaudė ir mokslai. Turėjau viską suspėti, nes pati labai to norėjau. Man tikrai patinka tai, ką darau.

– O ar rezultatas atitiko lūkesčius?

– Planavau pasiūti ir daugiau modelių, tačiau pritrūko laiko. Visuomet tai, ką nupieši ant popieriaus arba eskizuoji kompiuteryje, realybėje atrodo kiek kitaip, ir atvirkščiai. Rezultatas, mano akimis, buvo geras, toks, kokio ir tikėjausi. Džiaugiausi, kad pasisekė, nes tai vis dėlto pirmoji kolekcija, man ji labai svarbi. Sulaukiau nemažai dėmesio. Žinoma, visų pirma esu dėkinga dėstytojoms Stellai Kasperavičienei bei Ritai Kaupelienei už rūpestį, nuoširdų darbą ir palaikymą kuriant kolekciją.

– Nekomercinis mados renginys "Apkalbos" stebina jaunųjų kūrėjų drąsa ir originalumu. Nors tai nėra konkursinis renginys, galbūt buvo juntama konkurencija tarp dalyvių?

– Konkurencijos tikrai neteko pajusti, atvirkščiai, visi buvo labai draugiški. Lietuva maža, manau, kad dizaineriai turėtų palaikyti vienas kitą, o ne konkuruoti tarpusavyje.

– Kurie Lietuvos ir užsienio dizaineriai tau didžiausi autoritetai?

– Mane žavi Stella McCartney, kadangi ji yra tvarios mados atstovė ir tai atspindi savo kolekcijose. Labai patinka Noiras Kei Ninomiya, nes šis dizaineris meistriškai manipuliuoja medžiagomis, ir tai, kaip jo sukurti drabužiai krinta ant kūno, išties įspūdinga. Taip pat man patinka aukštosios mados atstovas Giambattista Valli, nes jo kolekcijoms būdingas audinių sluoksniavimas, dekoratyvumas, man tai artima. O iš lietuvių dizainerių labiausiai žavi Ramunė Piekautaitė, Agnės Kuzmickaitės sprendimai būna išties įdomūs – patiko jos idėja sukurti drabužius iš savo vaikų piešinių.

– Anksčiau tarsi ir nebūdavo abejonių, kad užsienietiški prekės ženklai vertingesni už mūsų kūrėjų. Dabar vis labiau pradedami vertinti lietuvių dizainerių darbai. Kaip manai, ar mūsų mados kūrėjai jau vienoje gretoje su užsienio dizaineriais?

– Lietuvių dizaineriai stebina savo idėjomis, yra labai įdomių asmenybių, kuriančių labai įspūdingus daiktus. Apmaudu, kad kai kurie jų nepastebėti, pavyzdžiui, kad ir tvarios mados atstovai, kurie iš medžiagų atraižų sukuria nuostabius, dėvėti puikiai tinkamus daiktus. Užsienyje tai populiaru, labai daug dizainerių tuo užsiima, sveikintina, kad ir lietuviai tuo domisi. Atsidaro vis daugiau butikų, kuriuose daugėja lietuviškų prekės ženklų. Todėl tikiu, kad vietinius kūrėjus pelnytai vertiname ne mažiau už užsieniečius.

– Savo kolekciją pavadinai "Reliable / Patikima", ją įkvėpė kriauklė. Pati kriauklė atvirkščiai – simbolizuoja trapumą. Kodėl pasirinkai kriauklę ir tokį pavadinimą?

– Kriauklės mane domino nuo vaikystės, todėl pabandžiau į kriauklę pažvelgti tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Kriauklė gali apsaugoti, nes ji tarsi namai, suteikiantys saugumą ir jaukumą. Kriauklė labai dekoratyvus objektas, turintis gražias formas. Pabandžiau sujungti šiuos du aspektus, kriauklė inspiravo ir spalvų pasirinkimą. Taip ir gimė ši kolekcija.

– Neretai dizaineriai savo kūryba įvardija aktualias socialines, politines problemas. Galbūt ir tu savo kolekcija skatinai, pavyzdžiui, atsigręžti į gamtą ar pan.?

– Buvo mintis, kad visada smagu sugrįžti ten, kur tau yra gera. Bet svarbesnė buvo kriauklės saugumo idėja.

– Kas dar įkvepia kurti?

– Įkvėpimų būna daug ir įvairių. Labai mėgstu keramiką, nes man patinka išgauti formas. Taip pat patinka dekoratyvumas, o keramika gali turėti ir formą, ir dekoratyvumą. Įkvepia kurti ir architektūra, pastatai, jų formos. Labiausiai mane žavi modernūs pastatai, tą modernumą stengiuosi perteikti ir drabužiais.

– Kokia didžiausia svajonė, susijusi su dizainu?

– Didžiulės svajonės neturiu, tiesiog darau tai, kas man patinka. Žinoma, norėtųsi tapti žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, pristatyti savo kūrybą platesnei auditorijai. Tai dideli siekiai, bet, manau, svarbiausia yra pamažu, laipsniškai siekti.