„Klaipėdiečiai turbūt dėl oro dažniau renkasi termodrabužius, natūralesnį pluoštą. Atrodo, lyg jie visą laiką būtų pasirengę eiti į gamtą. Kauniečius pavadinčiau gerai prisitaikančiais, nes darbinius drabužius penktadienio vakarą jie greitai transformuoja į vakarinius, su kuriais pasipuošę sėdi restorane“, – šypsosi ji.
– Esate mados dizainerė, o kas dar galėtų būti įrašyta į jūsų vizitinę kortelę?
– Man visada sunku sutilpti į vizitinę kortelę... Tačiau pakartosiu, kad esu drabužių dizainerė, taip pat – Vilniaus dailės akademijos (VDA) Mados dizaino katedros lektorė ir tyrėja. Toje pačioje VDA studijuoju dizaino srities doktorantūrą ir tyrinėju mados aktyvizmą.
– Prie mados aktyvizmo dar sugrįšime, bet iš pradžių pasakykite, kas jums yra gera diena, nes būtent taip vadinasi šis „Kauno dienos“ savaitgalio priedas.
– Geras klausimas. Tikrai. Norėčiau dažniau jį sau užduoti. Man gera diena yra tada, kai atsikeli iš lovos ta koja ir viskam užtenka laiko. Gali lėtai pusryčiauti, vakare paskaityti knygą, o tarp pusryčių ir knygos – dar ir darbus nudirbti. Mano gyvenimo ritmas tikrai nelėtas: lenktyniauju pati su savimi ir su vakarykšte savimi, kuri greičiau nubėgs į rytojų (juokiasi). Todėl lėtesnės dienos man yra didelė dovana ir ne mažesnis malonumas.
– Esate jauna dėstytoja, neseniai mynusi VDA slenkstį kaip studentė. Ar dabartinių klausytojų pasaulėžiūra, interesų spektras, požiūris į madą primena jus pačią ir jūsų laikus?
– Pirmame kurse buvau daugiau nei prieš dešimtmetį – 2012-aisiais. Keista, bet atrodo, kad viskas vyko dar taip neseniai – gal dėl to, kad taip ir neradau išėjimo iš VDA (šypsosi).
Kalbant apie dabartinių studentų interesus, jie nelabai kuo pasikeitė. Didžiausias pokytis, kurį matau, – naujai atsiradusi tvarios mados disciplina, kurios prieš dvylika metų nebuvo. Pradėjusi dirbti Vilniaus dailės akademijoje, aš ją, galima sakyti, atsinešiau. Džiugu, kad tas interesas ir domėjimasis tvaria mada kasmet vis didėja ir stiprėja. Anksčiau tarp studentų jis buvo nelabai suprantamas, o dabar tikrai nė vienam nebereikia aiškinti, kam tvarumo reikia. Jis jau priimamas kaip būtinybė ar duotybė, kurią kiekvienas privalo turėti galvoje.
Paroda: dėvimasis aktyvizmas – dėvėti ar protestuoti? / J. Semčenkaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Šiandien ne tik naudinga, bet ir madinga būti tvariam, drabužius pirkti iš antrųjų rankų parduotuvių. Tačiau kadangi mada visada juda spirale, pamąstykime, kas bus, kai ši tendencija praeis?
– Manote? Ar pagalvojote, kad džinsai irgi kažkada buvo trumpalaikė jaunuomenės tendencija, kaip ir leopardo raštas ar dviratininko šortai, o dabar tiek viena, tiek kita dėvime vos ne kasdien. Manau, kad panašiai nutiks ir su tvarumu, nes tiesiog nebus kito pasirinkimo: juk neturėsime kitos planetos, į kurią galėtume persikraustyti, kai Žemėje dėl šiukšlių nebetilpsime.
Tiek mano darbas VDA, tiek įvairiausi tyrimai rodo, kad tvarumas, kaip tendencija, vystosi kur kas sparčiau nei kitos. Todėl mano prognozės šia tema yra gana optimistiškos.
95 proc. mano spintos drabužių yra iš antrųjų rankų: pirkti, išmainyti, padovanoti.
– Grįžkime prie kitų jums aktualių temų – kad ir mados aktyvizmo. Lapkričio 5-ąją vyko JAV prezidento rinkimai, o išvakarėse ar dieną po jų šis visam pasauliui reikšmingas įvykis rado atgarsį jūsų drabužiuose...
– Be abejonės. Jei ne kūrinyje, tai bent drabužių derinyje. Jeigu ne ant manęs, tai bent jau mano galvoje. Madą traktuoju ir suprantu kaip komunikacijos priemonę, kaip kalbą, kurią labai mėgstu.
– Taigi iš jūsų aprangos draugai, pažįstami jau gali suprasti, kokios mintys verda Justinos galvoje?
– Manau, ne tik jie. Man, kaip tyrėjai, įdomu pasiekti įvairių kategorijų mados vartotojus – ne tik savo draugus ar pažįstamus, bet ir savo studentus, žiūrovus iš gatvės, stebėtojus iš socialinės erdvės.
– Ar tie žiūrovai iš gatvės būna geranoriški ir pakantūs jūsų kitoniškumui?
– Užbėgdama atsakymui už akių pasakysiu, kad tie mano mados eksperimentai drąsėja sulig kiekvienais metais. Todėl visko pasitaiko. Jei reakcija gera – žmogus pasako tai į akis. Jei bloga – išgirstu atsiliepimą už nugaros. Be to, labai dažnai matau, kaip mane gatvėje fotografuoja… Kai taip nutinka, jaučiuosi nejaukiai, bet suprantu, kad eksperimentas pavyko.
Monochromiškai: „Jei jau apsirengiu derinį, tai jis visas nuo galvos iki kojų gali būti vienos spalvos. Sutaupo laiko derinant ir atrodo efektingai“, – teigia Justina. / J. Semčenkaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Dauguma moterų, merginų (gal ir vyrų) rytais keliasi su galvos skausmu, kuo apsirengti. Jums, kaip mados dizainerei, turbūt mūsų, eilinių mados vartotojų, kančios sukelia juoką?
– Kodėl gi? Aš esu ne tik mados kūrėja, bet ir jos vartotoja. Kartais būna rytų, kurie prasideda ne tokia gera nuotaika… Tada norisi kalbėti apie tai, kaip jaučiuosi arba kaip norėčiau jaustis, kuo tądien norėčiau būti. Jei esu pavargusi ir man sunku mąstyti, kuo šiandien noriu būti ir kaip atrodyti, tuomet renkuosi laiko patikrintus derinius, su kuriais jaučiuosi komfortiškai.
– Ar jus atpažintume minioje, o gal labiau mėgstate likti nematoma?
– Mane tikrai labai lengva atpažinti ir identifikuoti net iš labai toli, nes mėgstu rengtis ryškiai, įdomiai, o kartais – ir keistai. Patinka eksperimentuoti, ne tik generuoti idėjas, bet ir išbandyti jas ant savęs.
– Smalsu būtų žvilgtelėti į jūsų drabužių spintą…
– Maloniai prašom. Beje, mano spinta neturi durų – ji atvira. Kodėl? Nes man labai patinka mano drabužiai ir aš mėgstu į juos žiūrėti. Viskas čia sudėliota pagal spalvas. Pradėkime nuo baltos (balti medvilniniai marškiniai, balta nėriniuota suknelė), toliau – baltos ir juodos spalvų raštai: nuo gėlių motyvų iki leopardo dėmių ar laikraščio tekstūros. Juodus drabužius naudoju tarsi užpildus. Paskui – rožiniai, raudoni, raudoni su juodu, violetiniai, auksiniai.
Daugiausia rastumėte suknelių, sijonų, sarafanų. Turiu ir kelnių, bet jos dažniausiai tik papildo minėtus derinius. Turiu daug raštuotų, nertų, megztų, siuvinėtų drabužių, išsiskiriančių ryškiomis tekstūromis ir faktūromis.
Ar yra spalva, kurios nerasite mano drabužinėje? Be abejo, oranžinės. Bandžiau ją pamėgti visą gyvenimą, bet taip ir nepavyko. Kodėl? Net nežinau. Čia panašiai kaip su žmonėmis. Yra tokių, kurie man nepatinka, bet negaliu paaiškinti, kodėl. Matyt, tiesiog nederame.
– Kadangi esate tvarios mados disciplinos iniciatorė VDA, gal galite pasidalyti, kaip tvariai formuoti savo spintos turinį?
– Tvarų gyvenimo būdą susidėliojau ne per vieną dieną – tai užtruko mėnesius ir net metus. Todėl šiandien mano spintoje atsiranda tik labai gerai apgalvotų pirkinių (tikrai labai gerai apgalvotų!). Kita dalis drabužių – iš kelionių parsivežti suvenyrai.
95 proc. mano spintos drabužių yra iš antrųjų rankų – pirkti, išmainyti, padovanoti. Labai juos mėgstu ir labai rekomenduoju kitiems. Keliaudama būtinai aplankau vintažines, antrųjų rankų parduotuves, taip pat komisus, blusturgius. Galima sakyti, kad jie – savotiškas mano hobis, pramoga. Per juos pažįstu vietos madą.
Iškalbingai: dizainerės mėgstama tema – mados aktyvizmas, arba protesto apranga. / J. Semčenkaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Jau daug metų iš mados neišeina rankų darbo mezginiai. Ar pati mėgstate rankdarbius?
– Žinoma. Mezgimas, nėrimas – ne tik mano profesija, bet ir būdas nusiraminti, išbūti kasdienybę ir ištverti stresines situacijas. Todėl daug ir neriu, ir mezgu, ir siuvinėju, ir netgi veliu. Manau, kad rankdarbiai – tiek mūsų mamų, močiučių, tiek ir mūsų pačių – niekada iš mados ir nebuvo išėję: gal tik tyliai laukė lentynose, kol išleisime juos pasivaikščioti. Prie jų grįžimo į mūsų kasdienybę prisidėjo ir karantinas: tada jaunimas atrado virbalus ir vąšelius.
Vasarą lankiausi Kopenhagoje ir buvau maloniai nustebinta, nes daug kur mieste mačiau neriančias arba mezgančias merginas. Jos tai darė tiek miesto parkuose, tiek ir traukiniuose, autobusuose.
Beje, VDA turiu ir mezgimo discipliną, per kurią mokau studentus megzti. Tie, kurie jau turi šiek tiek patirties, žengia toliau – mokosi raštų arba megzti mezgimo mašina. Tie, kurie tai darė tik mokykloje, pereina visą mezgimo pradžiamokslį – nuo akių uždėjimo iki gatavo drabužio sukūrimo.
Aš pati? Kai turiu laisvo laiko, tikrai mėgstu save palepinti pačios megztais, nertais kūriniais. Deja, jų ne tiek daug, kiek mano iš kelionių parsivežtų drabužių.
Tvarų gyvenimo būdą susidėliojau ne per vieną dieną – tai užtruko mėnesius ir net metus.
– Minėjote, kad jūsų apranga dažnai būna kaip koks nors aktualaus socialinio įvykio protestas. Ar galėtumėte prisiminti, kada ir dėl ko manifestavote paskutinį kartą?
– Kartais manifestas atsitinka labai nesąmoningai. Pavyzdžiui, Helovino išvakarėse apsirengiau juodos ir baltos spalvų languotu sijonu ir optinės iliuzijos raštais margintais marškiniais ir tik viduryje dienos supratau, kad atrodau beveik kaip su Helovino kostiumu (juokiasi). Net studentų paklausiau, ar jiems irgi panašiai atrodo.
Jei turite omenyje politinius dalykus, tai jie mano galvoje sukasi nuolat. Todėl gana dažnai apsivelku geltonos ir mėlynos spalvų megztinį.
Labiausiai mane jaudinančios temos? Jos visos kalba apie žmogaus teises: lyčių, seksualinės orientacijos lygybę ir pan. Tie klausimai manęs nepalieka jau daugybę metų, man vis norisi su mada į tą lygybę apeliuoti.
– Jau senokai stebite Jungtinės Karalystės karališkosios šeimos gyvenimą, žavitės amžinatilsį karalienės Elžbietos II asmenybe… Ar dėl jos rengimosi stiliaus?
– Viskas prasidėjo nuo to, kai dar studijų metais susipažinau su vienu vaikinu (dabar – labai geru savo draugu) iš Didžiosios Britanijos. Ten buvo ir daugiau užsieniečių, su kuriais mes klausėmės vieni kitų himnų, demonstravome savo šalių vėliavas, pasakojome apie nacionalinius patiekalus. Ir tada britas uždainavo: „Dieve, sergėk karalienę“ (angl. God Save the Queen). Nes tuo metu, kai valdo karalienė, himnas yra „Dieve, sergėk karalienę“ ir visi karaliaus paminėjimai tekste virsta į karalienės paminėjimus, t. y. visi vyriški įvardžiai pakeičiami į moteriškus. Žodžiu, man tada pasidarė labai įdomu, kaip viskas gali suktis tik apie vieną moterį ir kaip ji gali šitaip pašvęsti gyvenimą savo šaliai: būti ir jos veidu, ir smegenimis, ir stiliaus ikona.
Ar įsivaizduočiau save, pasipuošusią Elžbietos II stiliumi? Kodėl gi ne? Eksperimentai man patinka. Dėvėti švarkelio ir sijono iki kelių komplektą man būtų sudėtinga, bet kai ką tikrai su ja turime bendro – spalvas. Jei jau apsirengiu derinį, tai jis visas nuo galvos iki kojų gali būti vienos spalvos. Dažnai taip ir rengiuosi, nes sutaupau laiko derindama ir atrodo efektingai. Karalienė Elžbieta II taip rengdavosi, kad būtų matoma iš toli, o aš? Manau, kad tai darau dėl tos pačios priežasties.
– Ar turite mėgstamą dizainerį?
– Konkrečiai vieno gal neįvardysiu, bet kai išgirstu šį klausimą, visada sakau, kad mano studentai – patys mėgstamiausi mano dizaineriai. Nes jie dar yra tokiame gyvenimo etape, kai gali kurti laisvai: jų neriboja nei žadamas atlygis, nei projekto rėmai, todėl ir idėjos, ir jų kuriami dizainai būna tyriausios formos.
Pareiškimas: pirmoje J. Semčenkaitės kolekcijoje – pirmieji feminizmo daigai. „Nežinau, kodėl, bet mane visą laiką nervino kalbos apie moteris kaip apie silpnąją lytį“, – prisipažįsta ji. / J. Semčenkaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Netrukus praplėsite savo pedagoginio darbo rėmus ir edukuosite ne tik studentus, bet ir mokinius. Pradedate paskaitų ciklą mokyklose „Tvari mada: kaip būti madingam, bet atsakingam?“.
– Džiugu, kad šis poreikis – labiau iš mokinių pusės. Kaip tyrėja pastebėjau, kad kiekviena amžiaus ir visuomenės grupė tvarumą suvokia labai skirtingai: vienaip – mokiniai, studentai, kitaip – mano mama ar močiutė.
Kaip būti madingam, bet atsakingam? Pirmiausia turime išmokti atskirti akimirkos troškimą nuo sąmoningo vartojimo – prieš įsigydami naują daiktą privalome atsakyti sau į klausimą, kodėl jo reikia ir ar tikrai be jo neišsiversime. Ar tas daiktas mane padarys laimingą, ar jį įsigydamas tik noriu pritapti prie kitų?
Taip pat reikėtų žiūrėti, kur leidžiame pinigus: ar įsigydami kokybiškų drabužių, kurie ilgai tarnaus; ar vis dėlto paliekame juos greitajai madai, kuri naudojasi paauglių noru daug ir ne taip sąmoningai vartoti.
– Amžina dilema: geri, ilgaamžiai daiktai kainuoja brangiai, o pigūs prekių ženklai teršia planetą. Faktas, kad jaunas žmogus finansiškai nepajėgus remti tvarius mados ženklus. Tai ką gi daryti, jei norime ir gyventi tvariai, ir gražiai atrodyti?
– Taip, taip, suprantu… Šį klausimą buvau daugybę kartų uždavusi ir sau, ieškojau atsakymo knygose ir diskusijose su kolegomis ir mados profesionalais. Atsakymas turbūt būtų vienas – žmogaus sąmoningumas. Tas pats daiktas, net ir kainavęs nedidelius pinigus, gali būti labai gerai prižiūrimas ir tarnauti ne vieną, ne du ir net ne tris gyvenimus. Taigi, būkime sąmoningi.
– Ar šiandien vis dar aktualu stebėti mados tendencijas – domėtis, kas bus populiaru rudenį, žiemą, pavasarį vasarą? Ar vis dėlto labiau akcentuotumėte kūrybišką požiūrį į aprangą?
– Aš jau iš tiesų nebežinau, ar mes stebime tendencijas, ar tos tendencijos stebi mus. Žvelgiant iš mados vartotojo pusės, aklai sekti nereikėtų: jei mums bus pakeliui su viena ar kita tendencija, ji pati mus susiras, įtikins, kad yra reikalinga ir pasiims mūsų pinigus. Kalbant iš dizaino kūrėjo pusės, domėjimasis mados tendencijomis yra profesinis dalykas, kurį visada privalu viena akimi stebėti ir turėti mintyse, kad išliktum aktualus.
– Kurti jus įkvepia ne muzika, ne filmai ir netgi žmonės, o tai, ką jie daro ir kaip jie veikia. Esate žmonių stebėtoja?
– Visiškai. Labai mėgstu stebėti, ką jie daro. Taip pat – juos kalbinti. Gal kiek mažiau mėgstu pati kalbėti ir pasakoti apie save, užtat labai patinka jų klausytis ir bandyti suprasti, kaip veikia žmogaus smegenys: kaip jis sugalvoja idėją, kaip ją paverčia veiksmu ir pan.
Nedaug kam lieka laiko nuo pasiruošimo paskaitoms, studijų planų rašymo, studentų darbų peržiūrų, bet vakarais kūrybiškai grįžtu prie feminizmo temos, nuo kurios ir prasidėjo mano, kaip dizainerės, kelias. Vis galvoju apie save kaip moterį: apie savo kūną, padėtį, amžių ir pasikeitimus, kuriuos šitie dalykai lemia. Mąstau apie savo drauges ir kitas pažįstamas stiprias moteris.
Lyčių lygybės tema manęs niekaip nepalieka: norisi apie tai rašyti, skaityti ir kurti. Tos mintys artimos ir mano doktorantūros temai. Gilinuosi į mados aktyvizmą, arba protesto aprangą. Man įdomu, kokios priemonės yra naudojamos madoje ir kaip protestą galima išreikšti per drabužius, aksesuarus, avalynę, kosmetiką.
Pirmoji mano drabužių kolekcija (tada man buvo 22 metai) irgi buvo apie tą patį. Nežinau, kodėl, bet mane visą laiką nervino kalbos ape moteris kaip apie silpnąją lytį. Tik seniau aš dar nesupratau, kaip tai susieti su mada.
– Mada besidominčios skaitytojos turbūt laukia jūsų rekomendacijų šaltajam sezonui...
– Aš visada esu už tai, kad žmogus rengtųsi taip, kaip jam norisi. Nesvarbu, koks sezonas: šiltasis ar šaltasis. Madingiausi man atrodo žmonės, kurie būna patys savimi ir negalvoja, ką apie juos pagalvos kiti: kaimynai, giminaičiai ar gatvės praeiviai. Gyvenimas per trumpas, kad dairytumėmės į šalis.
Naujausi komentarai