"Tikiuosi, kad kada nors tie maži kaimo vaikai mano dėka atras savyje glūdintį kovotoją, žinantį savo vertę, tikintį savo svajonėmis ir galintį atiduoti visą save, kad jų svajonės išsipildytų", – kalbėjo E.Krocas. Ir išties, klausantis Lietuvos grožio industrijoje žaibiškai populiarėjančio Egidijaus, nesunku suprasti, kodėl jo svajonės pildosi – jaunas vaikinas tiesiog spinduliuoja energija, drąsa ir troškimu nė vienos gyvenimo akimirkos neiššvaistyti veltui.

– Papasakokite, kaip susidomėjote kosmetika, makiažu.

– Makiažu susidomėjau visai atsitiktinai, dar būdamas nepilnametis, tingiai trinantis mokyklos suolą. Tikriausiai didelę įtaką padarė mane supusi aplinka. "Cinderella Beauty School" dabartinė direktorė Neringa Ankudavičienė, rodos, visai netyčia man pasiūlė prisiliesti prie jos amato. Tiesą sakant, iš pirmo žvilgsnio meilės tam nepajutau. Bėgant paskutiniams mokslo metams, ėmiau į tai žiūrėti šiek tiek rimčiau, vis dėlto reikėjo pasirinkti, ką veiksiu pabaigęs mokyklą. Paaukojau savo šimtadienio šventę – tą dieną turėjau dvi savo pirmąsias klientes, kurias iki dabar atsimenu su šypsena.

– Kiek praėjo laiko, kol ėmėte laikyti save tikru grožio profesionalu?

– Tikriausiai niekados negalėsiu savęs laikyti tikruoju šios srities profesionalu. Tik žmonės ir mano klientai gali tai nuspręsti. Veikiau save laikiau menininku. Būtent tada ir pajutau, kad myliu šią vizažisto profesiją – supratęs, jog makiažas yra menas, be kurio negalėčiau savęs realizuoti. Įsitikinęs, kad makiažas yra tiesiog galia. Meilės sau ir pasitikėjimo savimi galia. Kiekvieną kartą didžiuojuosi savimi, jog turėjau progą tos galios atiduoti savo klientei. Mat aš tikiu, kad tinkamas makiažas gali pakeisti jūsų gyvenimą.

– Bent jau Lietuvoje grožio industrija, ypač makiažo pasaulis, kol kas – gan moteriška sritis. Ar tenka susidurti su žmonių nuostaba, kad jūs, vaikinas, karjerai pasirinkote būtent makiažą?

– Visiškai jums pritariu. Šiuolaikinėje makiažo industrijoje, bent jau Lietuvoje, dominuoja moterys, o meistrus vyrus galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nors ir esu girdėjęs mitų, kad vyrai šioje srityje yra geresni, negalėčiau tam visiškai pritarti. Nesu seksistas ir manau, kad tai nepriklauso nuo lyties. Bet nuostabą išreiškia vos ne kas antra klientė, atsisėdusi į mano kėdę. Vis dėlto dar didesnė nuostaba būna, kai baigiu atlikti makiažą. Tikriausiai jos nesitiki, kad vyras tai galės atlikti taip pat gerai ar net geriau už vizažistę moterį, kurios paslaugomis teko naudotis prieš tai. Žinoma, kalbu tik apie savo variantą.

Noriu duoti žmonėms tai, ko jiems slapta reikia: tikėjimo jais, tikrumo, kurio dabar tiek mažai, įdomesnių spalvų, meilės pačiam gyvenimui.

– Savo idealu įvardijote Coco Chanel. O kas jums imponuoja iš dabartinių grožio pasaulio žvaigždžių?

– Nežinau, ar Coco Chanel iš tikrųjų buvo tokia moteris, kokią ją vaizduoja biografinės knygos bei filmai, tačiau tas įvaizdis man patinka. Jame daug randu savęs. Ji mane žavi savo stiprybe, paslaptimi, kurią turi moterys iš didžiosios raidės, žaviuosi jos užsispyrimu kovoti su sunkumais ir žavesiu, kuris jai buvo tarsi slaptasis ginklas siekiant savo tikslų. Apie dabartinę grožio industriją to pasakyti, deja, negaliu. Viskas per daug suvienodėję, nelikę spalvingų, ryškių personų, ypač Lietuvoje. Tačiau turiu tikslą – tapti savo paties herojumi. Noriu duoti žmonėms tai, ko jiems slapta reikia: tikėjimo jais, tikrumo, kurio dabar tiek mažai, įdomesnių spalvų, meilės pačiam gyvenimui.

– Šiuo metu socialiniuose tinkluose, ypač "Instagram", itin populiarūs trumpi mokomieji makiažo filmukai (angl. makeup tutorials). Galbūt sulauksime makiažo pamokėlių ir iš jūsų?

– Artimiausiuose uždaviniuose šis punktas tiesiog juoduoja, tad tikiuosi, kad greitu metu mano vaizdo pamokos suaktyvės. Kol kas įrenginėjamas mano kabinetas, kuriame taip pat bus atskiras kampas nuotraukoms ir filmuotų siužetų kūrimui, be to, intensyviai dirbu, kad galėčiau pasirodyti tarptautinėje rinkoje.

– Ar nemanote, kad šiuo metu makiažas (kaip kad anksčiau blakstienų priauginimas ar nagų dailė) tapo itin populiariu amatu, ir juo užsiima ne tik tie, kurie turi tam talentą? Kaip nepaskęsti tarp gausybės specialistų?

– Net neabejoju, kad dabartinė grožio indusrija, ypač makiažo, yra perpildyta, bet... Taip pat esu tokios nuomonės, kad bėgant laikui žmonės atsirinks tikrus šio amato meistrus. Ne diplomai ant sienos, kurie tikrąja to žodžio prasme gali būti nuperkami, ir ne praktikos metai pasako apie meistrą, o jo darbų rinkinys. Galbūt pasirodysiu ganėtinai senamadiškas, tačiau geriausia reklama yra iš lūpų į lūpas. Abejoju, jog geras meistras gali likti nepastebėtas. Ir tam visai nebūtini socialiniai tinklai.

– Kaip manote, kokias grožio klaidas dažniausiai daro lietuvės? Galbūt yra tam tikrų klaidų, tarkim, netinkamai pasirinkta pudros spalva ar kreivi akių kontūrai, kurie jus, kaip makiažo profesionalą, itin erzina?

– Man labiausiai gaila tų merginų ir moterų, kiekvieną dieną naudojančių itin stipraus maskavimo efekto kremines pudras, kurios apkrauna veidą, padaro jį it vaškinį, o tai kemša poras. Kasdienai rekomenduočiau rinktis kuo lengvesnės tekstūros kremines pudras, kurios neapsunkina odos, suteikia lengvo švytėjimo. Lengvas švytėjimas visuomet suteiks sveikos ir jaunai atrodančios odos efektą. Taip pat kiekvieną dieną nerekomenduoju naudoti vandeniui atsparių tušų, antakių gelių, kreminės tekstūros kontūravimo priemonių – šios priemonės skirtos proginiam arba fotosesijų makiažui, nebūtina ant veido sudėti viską, ką turite savo kosmetinėje. Mylėkite save tokią, kokia esate, tegul makiažas būna švelnus potėpis, kuris visa tai paryškins.

– O kaip manote, ko šiandien labiausiai trūksta lietuviams vyrams? Ar jie pakankamai dėmesio skiria savo išvaizdai, stiliui?

– Džiaugiuosi, kad pagaliau ir į Lietuvą atplaukia tokia tendencija, kaip vyriškas makiažas. Jis yra tarsi nematomas, tad puikiai tinka vestuvėms ar kitai svarbiai progai. Taip pat norisi ploti rankomis, kai pamatai vyrą su sutvarkytais antakiais ir manikiūru, skirtu vyrams. Dėl sutvarkytų antakių veidas atrodo švaresnis, akys pailsėjusios ir atsiveria žvilgsnis, o su manikiūru ne gėda ištiesti ranką pasisveikinti, ir aplinkiniai į tave žiūri kaip į prisižiūrintį, pavyzdingą vyrą. Tačiau to dar trūksta, juoką šiek tiek kelia, kai išgirsti frazę, jog tai – nevyriška.

– Žinau, kad ateities planais atvirai dalytis nelabai mėgstate. Vis dėlto gal galėtumėte įvardyti, kas šiuo metu, profesine prasme, yra jums didžiausias iššūkis?

– Noriu tapti žinomas, nes noriu kalbėti drąsiai ir garsiai. Noriu būti išgirstas, nes noriu mokyti ir kelti revoliuciją ne tik galvojant apie grožį, bet ir apie patį gyvenimą, siekiamybes, nes tai yra tikrasis grožis. Tai talentas – mokėti gyventi taip, kad nė viena diena nepraeitų veltui. Kasdien stengiuosi to mokytis.

– O ką laikytumėte savo karjeros olimpu?

– Tai būtų mano paties sukurta makiažo linija ir sėkmingai leidžiami bei skaitomi romanai.

– Jei sukurtumėte savo vardo kosmetikos liniją, koks kosmetikos produktas tai būtų?

– Noriu sukurti savo kosmetikos liniją – šiek tiek kitokią negu kitų. Noriu, kad ji moterimis ir vyrams leistų pasijusti labiau savimi, priartėti prie paprastai ir netobulai nuostabių gyvenimo akimirkų, jas pastebėti, išgyventi, mėgautis jomis tarsi degustuojamo vyno taure. Išreikšti savo asmenybę per savo išvaizdą. Pirmiausia, tai tikriausiai būtų, o gal vertėtų sakyti – bus bohemiškų atspalvių lūpų dažų kolekcija.

– Kokį savo poelgį pavadintumėte pačiu drąsiausiu?

– Nesijaučiu labai drąsus. Man atrodo, kad negalėčiau savęs tokiu vadinti, bet jei jau klausiate, tai tikriausiai toks poelgis buvo persikelti gyventi į Kauną, nieko neturint ir nieko per daug nesitikint. Vieną dieną dar sėdėjau magiškoje Vištyčio paežerės apsuptyje, kitą dieną važiavau traukiniu su turgaus krepšiais ir drabužiais į nežinią. Visai neblogai viskas pasisekė, pažvelgus į tai, ką turiu dabar: daug stipresnį ir tikslesnį save, aiškiai žinantį, ko noriu iš gyvenimo.

Visuomet jaučiu spaudimą savyje, jog turiu daryti, daryti ir dar kartą daryti, judėti su kiekviena diena ir kiekvienu žingsniu, kad suspėčiau padaryti kiek įmanoma daugiau.

– O kam niekada nesiryžtumėte net ir už didžiausią honorarą?

– Klausimas, priverčiantis susimąstyti. Esu tas, kuriam niekada negana, labai daug iš savęs reikalauju. Manau, kad už jokius pinigus nesutikčiau gyventi ničnieko gyvenime nekeičiant ir nesiekiant daugiau. Gal pasirodys keista, bet visuomet jaučiu, kad turiu per mažai laiko pasiekti ar atlikti dalykams, kurių trokštu. Jaučiu, kad mano gyvenimas labai trumpas, per trumpas, tad turiu skubėti. Visuomet jaučiu spaudimą savyje, jog turiu daryti, daryti ir dar kartą daryti, judėti su kiekviena diena ir kiekvienu žingsniu, kad suspėčiau padaryti kiek įmanoma daugiau.

– Ar tokiai kūrybingai ir išskirtinei asmenybei kaip jūs Kaune pakanka vietos saviraiškai?

– Kadangi siekiu tarptautinės karjeros, man miestas daug įtakos neturi. Jei klaustumėte, ar Kaunas mano sielos namų miestas – atsakyčiau, kad tikriausiai ne. Trokštu pamatyti ir atrasti, keliaudamas po miestus, po gamtą, atrandant užkampius, kuriuose tvyro smilkalų ir tabako tvaikas, kur sienas apraizgę vijokliai, susipažįstant su įdomiais žmonėmis, išgirstant neįtikėtinų istorijų. Lietuvoje, Kaune žmonių veiduose trūksta paprasčiausio dalyko – šypsenos. Ji daro stebuklus, įsitikinsite išbandę… (šypsosi).

– Kiek žinau, dar rašote ir prozą. Kaip jūsų gyvenime atsirado ši veikla?

– Tikriausiai jau gimiau su rašytojo gyslele. Tai manyje pulsuoja tarsi votis, kurią skauda, kai tau liūdna ir kai gera. Būna retų dienų, kai nieko nesinori daryti ir kai nieko nenoriu matyti. Tokiomis dienomis aš klimpstu į savo susikurtą pasaulį, į savo svajones, apie kurias rašau. Svajonės padeda išgyventi ir pakilti labai įdomiam skrydžiui. Visuomet žmonių klausiu, kokia jų slapta svajonė, nes iš jų labai daug gali nuspręsti apie patį žmogų. Mėgstu tą jausmą, kai žinau, kad mano proza yra skaitoma, nes tada jaučiu, kad per mano kūrybą skaitytojai pažindinasi su tikruoju manimi. Mėgstu kurti apie tai, kas tikra ir paprasta, nes tai juk taip reta. Visi bando savimi parodyti daugiau, nei iš tikrųjų yra. Nekenčiu apsimetėlių.

– O su kokiu literatūriniu personažu sutapatintumėte save?

– Vienatvės ir kartu neaprėpiamos laisvės apsupta moteris, pasižyminti paslaptingumu, griežta nuomone ir besaikiu tikėjimu meile. Melancholiška, elegantiška, nesuprasta visuomenės ragana, galinti dovanoti stebuklą, iš nemeilės gimdanti meilę, vardu Zofija, apie kurią dažnai ir rašau savo prozą. Neturiu atsakymo į klausimą "kodėl?", tiesiog jaučiu ją, kaip savo dvasinę globėją, geriausią draugę, atrastą giliai savy.