Kaunietės Aistė Lagunavičiūtė ir Jūratė Malinauskaitė, kurioms aplinkos apsaugos idėjoms nesvetimos, senų, savą istoriją turinčių drabužių perkūrimą pavertė ne tik savo pomėgiu, bet ir verslu. Prieš pusę metų pačiame miesto centre draugių įkurta maža ir jauki perkurtų senų drabužių studija "Second Soul" jau spėjo atrasti savo klientūrą ir dažnai maloniai nustebina atsitiktinai užsukusius praeivius.

– Ar esate iš tų žmonių, kurie nuo jaunystės savo ateitį siejo su mada? O galbūt iki "Second Soul" įkūrimo jūsų pagrindinė veikla buvo kardinaliai kitokia?

J.M.: Aš pagal išsilavinimą – drabužių technologė ir visą laiką dirbau šį darbą, tai su mada vis vien susiję, nors dalyvavau daugiau gamybos procese, o kūrybos tik tiek, kiek reikėdavo sau, pavyzdžiui, kažką perdaryti. Ir Aistė siūdavosi sau drabužius.

A.L.: Mano nei darbas, nei mokslai nebuvo susiję su mada. Esu vadybininkė, dirbu su metalais, nors kūrybos ten galima įžvelgti (juokiasi). Pati labai mėgau, kaip Jūratė minėjo, perdarinėti, taisyti, nes parduotuvėse pas mus rasti kažką įdomesnio, originalesnio irgi sunku. Ir dar tas, kad niekada nebūsi unikalus, jei nevažiuoji kažkur į užsienį ir nenusiperki tokių įdomesnių daiktų, tai pas mus tas, kas gražu, gražu visoms. O jei pavyksta rasti kažką tinkamo, tuomet arba rankovės per ilgos, arba sijonas per trumpas – su šituo, manau, yra tekę susidurti visoms. Tuomet atsirasdavo pataisymų, drabužių koregavimas, kuris vykdavo nuolatos. Bet anksčiau tik dėl savęs. O svajonių kažką veikti su mada nuo vaikystės neturėjau.

– Kaip kilo idėja prikelti drabužius naujam gyvenimui?

A.L.: Ji gimė labai netyčia. Tai daro visame pasaulyje, tad tai nebuvo kažkoks mūsų išrastas dviratis. Tai, ką mes darome, vadinasi angl.  upcycling (toks produkto perdirbimas, kai jis tampa vertingesnis už originalą). Kaip tik skaičiau straipsnį, kad Didžiojoje Britanijoje nuo 2008 m. tokios perdirbtos mados pardavimas išaugo net keturis kartus, tad pasaulyje tai populiaru, tik į Lietuvą greičiausiai viskas ateina truputį vėliau. Bet kokiu atveju, džiugu, kad žmonės atsigręžia į aplinkos saugojimą, rūšiavimą, perdirbimą, nes pasaulis jau skendi šiukšlėse. Nuo visų tų fabrikų greitėja globalinis atšilimas, kiek vandens yra sunaudojama... Pavyzdžiui, šiandien perskaičiau, kad medvilniniams marškinėliams pagaminti sunaudojama 700 galonų vandens – tai 2,4 tūkst. litrų. Vieniems medvilniniams marškinėliams. Mums ši perdirbtos mados idėja buvo tokia sklandanti ore, o mes ją kažkaip pasigavome. Ieškome senų, senovinių drabužių, kiek įmanoma, specialiai paliekame jų etiketes, kad būtų matyti, jog tas daiktas tikrai nėra naujas, jam gali būti net ir 30 ar 40 metų. Matyti tokių įdomybių, dizainerių vardai su pavardėmis, kai kurie jų žinomi ir dabar. Pavyzdžiui, buvome radę ir "Dior", "Boss" kurtų drabužių.

J.M.: Be to, dauguma masinės mados prekės ženklų siuva šalyse, kur pigi darbo jėga, išnaudojami žmonės. Ne paslaptis, kad Kinijoje dirba vaikai, seneliai, dirba be šviesos ar miego, būna, kad ir žūsta darbe, o atlyginimai juokingo dydžio.

– Ar aplinkos apsaugos idėjos jus lydi ir kitose gyvenimo srityse?

A.L.: Jūratė rūšiuoja, aš stengiuosi, apskritai gyvenime kažkaip labai mažai šiukšlių turiu (juokiasi). Gal toks gyvenimo būdas, bet irgi stengiuosi. Kaip tik išgirdau labai įdomų dalyką, kad atsiras maisto konteineriai. Apskritai, tokiu atveju, jei pas mane lieka kažkokio maisto, sudedu atskirai į maišiukus gražiai ir padedu prie konteinerio, yra žmonių, kurie tikrai eina ir susirenka. Todėl ir ta mada pas mus yra tokia, nes mūsų nuomone, turime mažinti tą vartojimą. Dauguma drabužių, kuriuos žmonės perka, nukeliauja į sąvartynus.

J.M.: Aš net ir dėl vandens aplinkiniams pasakau, kad, pavyzdžiui, nereikia palikti bėgančio vandens, kol valaisi dantis.

– Kur ieškote drabužių, kuriuos vėliau prikeliate naujam gyvenimui?

J.M.: Ir iš močiučių skrynių, draugų, taip pat didžiąją dalį atrandame dėvėtų drabužių parduotuvėse.

A.L.: Idėja drabužius siųstis nepasiteisino, nes tuomet daikto nematome, o jį reikia pačiupinėti, pajusti medžiagą, patikrinti dėl defektų. Todėl ieškome daugiausia skudurynuose, tačiau tiktai mažesniuose, nes didesniuose daugiausia vien nauji masinės mados drabužiai.

– Kaip pajuntate, kad štai būtent šį drabužį norite perdaryti? Į ką kreipiate dėmesį?

J.M.: Pirmiausia svarbu medžiagiškumas – kirpimas ir pati medžiaga. Pasižiūri, ar be defektų, kokios spalvos.

A.L.: Dažniausiai prisirenkame krūvą drabužių, tada matuojamės ir žiūrime, ar įsivaizduojame, ką iš to daikto būtų galima sukurti. Žinoma, stengiamės kiek įmanoma palikti drabužį tokį, koks buvo, kad jis išliktų atitinkantis tą laikmetį, madą. Kadangi bėgant metams mada sugrįžta, kai kuriuos jų puikiai galima dėvėti šiandien ir atrodyti madingai. Aišku, būna atvejų, kai sijonas virsta palaidine, o vyriški marškiniai – moteriškais marškinėliais. Būna, kad jei mums patinka audinys, o ne pats drabužis, perkame dėl audinio.

– Ar besirinkdamos, perdarinėdamos drabužius, atsižvelgiate į tuo metu vyraujančias mados tendencijas?

A.L.: Iš tikrųjų mes taip ir darome, pritaikome tuos drabužius šiuolaikinei madai. Tad svarbu, kokios yra tendencijos, laikas. Pavyzdžiui, dabar, artėjant šventėms, padaugėjo blizgučių, aksomo, nors šio apskritai dabar yra visur. O to aksomo visiškai negalima palyginti su tuo, kuris buvo seniau: pirmasis yra sintetinis, o pastarasis – tikras, iš medvilnės.

J.M.: Stebime mados pasaulį, pavyzdžiui, Niujorko mados savaitę, kas ką pristatė, kas buvo naujo. Pasitaiko, kad žurnale žiūrime, jog vos ne atitikmuo to, ką turime mes ir ką pristato dizaineriai!

A.L.: Pavyzdžiui, sijonas, kuriam kokie 40 metų – mes jį papuošėme tiuliu, ir dabar "Dolce&Gabbana" turėjo identišką, net raštas atitiko. Tai ir sakome, kas ką kopijuoja... (juokiasi) Tokie dalykai ir parodo, kad mada tikrai sukasi ratu. Tad net ir nekalbant apie planetos resursų tausojimą, vien iš noro pasipuošti gali būti madingas tuo apsirengęs.

– Kiek užtrunka, kol perdarote vieną drabužį?

J.M.: Kartais labai greitai, būna ir per dieną ar porą, o kitus mes tiesiog turime, vis išsitraukiame pažiūrėti, bet vis neateina mintis, ką su jais daryti ir vėl padedame į šoną.

– Ką pasakytumėte žmonėms, turintiems nusistatymą prieš kažkieno jau dėvėtus drabužius, esą, šie nehigieniški, turi prikaupę blogos energijos ir pan.?

J.M.: Pas mus ir ateina tie, kuriems tai yra priimtina, tad nors tokių minčių išgirsti tenka, bet gan retai. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris ateitų ir sakytų: "Ne, čia ne man." Parodose būna, kad pro šalį einantys žmonės susidomi spalvomis, medžiagomis, bet jiems tai yra nepriimtina. Ir negali žmogaus perkalbėti, jeigu jam nepatinka.

A.L.: Dėl tos minties, kad kažkieno dėvėti drabužiai gali turėti blogos energijos, tai aš sakau, kad gal žmogus, kuriam tas drabužis priklausė, atvirkščiai, spinduliavo labai teigiamą energiją. Kaip ir esame parašiusios savo paskyroje socialiniame tinkle "Facebook", kad jei duosi suknelei antrą šansą, gal ji pakeis tavo likimą. Galime tikėti, kad ji atneš kažką gero. O dėl higienos, tai kiekvieną daiktą tikrai išskalbiame, išvalome, drabužius galima tiesiog nusipirkti ir vilktis kaip ir iš parduotuvės.

– Ar manote, kad realu įskiepyti dabartinei vartotojiškai visuomenei norą verčiau perkurti seną daiktą negu beatodairiškai pirkti vis naujus drabužius?

A.L.: Kalbant apie apsipirkimą kaip laisvalaikio praleidimo formą, manau, kad ir čia laiką galima praleisti net ir smagiau negu įprastai apsiperkant, kadangi toks senų drabužių prikėlimas naujam gyvenimui reikalauja didesnio kūrybiškumo nei įprastas jo įsigijimas. Be to, kai pats pasidarai jį sau, ir tas daiktas būna brangesnis. Apskritai man atrodo, kad visuomenė darosi sąmoninga. Gerokai daugiau visur yra informacijos, straipsnių, seminarų, žmonės daug apie tai kalba, yra daug socialinių reklamų būtent apie rūšiavimą, antrinį panaudojimą. Manau, kad žmonės po truputį pradeda tai ir išgirsti. Vien statistika rodo, kad tai svarbu, kai kur jau vyksta net ir atskiros mados savaitės šiems upcycled drabužiams.

J.M.: Manau, kad yra žmonių, kuriems nusipirkti kažką nauja ir iš parduotuvės yra statuso parodymas, reikšmingas dalykas. Bet pas mus, kalbant apie žmonių finansinę padėtį, ateina geresnę padėtį turintys žmonės, kurie vertina tai, kad mūsų gaminiai yra visiškai vienetiniai ir antro tokio nei gatvėje, nei kur kitur nerasi ir šiems žmonėms tas reikšminga.

– Ką apskritai manote apie lietuvaičių moterų stiliaus pojūtį?

A.L.: Mes gal pačios labiau mėgstame rengtis kitaip – ryškiau, išsiskirti. Man gaila, kad Lietuvoje tiek daug moterų ir merginų nevertina to išskirtinumo. Ta pilka spalva ir tos treninginės suknelės, kurtos vadinamųjų dizainerių, iš kurių perka tikrai daug moterų. Man gaila jų pinigų, nes jos moka didžiulius pinigus ir eina su tais maišais, nors už tiek galėtų atrodyti geriau. Gal ne visiems ta mada yra svarbu, bet aš manau, kad tai irgi yra savotiška asmenybės išraiška.

J.M.: Ir turbūt ne kiekviena išdrįstų mūsų turimais drabužiais apsirengti, nors, pavyzdžiui, tie klostuoti sijonai anksčiau buvo skirti pasipuošti, dėvėti prie aukštakulnių, o dabar mes juos truputį patrumpinome ir jie puikiai atrodo su sportiniais, kerziniais batais. Tik reikia mokėti suderinti.

– Ar stengiatės įtikti jų skoniui? O galbūt tikite, kad sukurtas net ir labai išskirtinis drabužis pats atras savo pirkėją?

A.L.: Daugiausia mūsų prekių turbūt ir suranda tą savo šeimininką. Aišku, pagalvojame apie pirkėjų skonį. Nesiuvame kažkokių labai trumpų sijonų ar labai gilių iškirpčių, yra moterų, kurios nemėgsta berankovių drabužių – į tai stengiamės atsižvelgti. Bet dažniausiai tiesiog pasitariame tarpusavyje ir darome tai, kas mums abiem gražu.

– Kaip pačios apibūdintumėte savo stilių?

J.M.: Man patinka, kas blizga (juokiasi). Mėgstu visokius netradicinius kirpimus, keistus drabužius. Būna, draugai sako: "Na taip, čia tavo drabužis" (juokiasi).

A.L.: Aš irgi išgirstu: "Va čia tai aistiškas drabužis." Mano stilius gal labiau minimalistinis, nors spalvų nebijau. Tik tie blizgučiai gal nelabai patinka. Man svarbu, kad būtų ir gražu, ir patogu, net ir su suknele per draugės vestuves noriu valgyti, šokti, judėti, o ne jaustis nepatogiai.

– Ar daug dėmesio skiriate savo aprangai?

A.L.: Apsirengiu greitai, tačiau visuomet labai stengiuosi savo apranga atitikti aplinką, progą. Manau, svarbu atitikti renginio aprangos kodą, tai – etiketas. Jei negali atitikti renginio aprangos kodo, tai, manau, vertėtų pagalvoti, kad gal geriau ir neiti.

J.M.: Aš taip pat stengiuosi apsirengti vietoj ir laiku, žiemą neiti išsinuoginus, o vasarą dirbtinai su kažkokiais kailiais.

A.L.: Aš tai apskritai manau, kad jeigu ateisi apsirengęs tinkamai, apie save praneši tam tikrą žinutę. Kalbant apie darbo aprangą, nors daug kam ji neatrodo svarbi, manau, kad tai yra labai svarbu, nes žmogų visada pasitinka pagal drabužį. Tarkime, jei ateinu pas dizainerę ir ji pati atrodo blogai, tai ko aš galiu tikėtis iš jos?

J.M.: Tas pats, kas ateitum, o žmogus sėdėtų netvarkingais nagais. Man tai atrodo nepagarba kitam.

– Kaip įsivaizduojate savo ateitį?

J.M.: Labai nesiskubiname kažkokių tikslų kurti, nėra užsibrėžto noro, pavyzdžiui, atidaryti dar po parduotuvę Vilniuje ir Klaipėdoje.

A.L.: Mums tai labiau pomėgis, bet mes labai tikime šia idėja ir matome, kad tai yra ateitis, nes žmonės aplinkui vis labiau tuo domisi.