Pokario Lietuvoje trūko visko: ne tik maisto, namų apyvokos daiktų, bet ir drabužių, audinių, kosmetikos. Tačiau, kaip pastebi dizainerė Jolanta Talaikytė, moterys pasižymėjo išradingumu: plaukus garbanojo juos sukdamos ant popierėlių, balino peroksidu, antakius dažė angliukais ar cheminiais ilgalaikiais pieštukais.

"Vėliau kosmetikos ir parfumerijos gamyba įsibėgėjo ir nors didelio pasirinkimo nebuvo, raudonus lūpų dažus turėjo kiekviena. Damos, net ir esant beviltiškoms situacijoms, rasdavo būdų, kaip pasigražinti: vietoj pudros – miltai ir morkų sultys, vietoj skaistalų – sniegas ir burokėlis", – apie lietuvių išmonę puoselėti grožį pasakoja J.Talaikytė.

Damos, net ir esant beviltiškoms situacijoms, rasdavo būdų, kaip pasigražinti: vietoj pudros – miltai ir morkų sultys, vietoj skaistalų – sniegas ir burokėlis.

Pokariu visa Europa ir Amerika buvo susižavėjusi moters vilioklės įvaizdžiu. Lietuva – ne išimtis. "Naująjį moters įvaizdį diktavo "Dior" mados namai: prigludusi išraiškinga krūtinė, plona talija, romantiškai plazdantis sijonas. Tiesa, toks įvaizdis labiau tiko jaunoms ir lieknoms merginoms, todėl kurti ir kitokie, universalesnių siluetų drabužiai, – mados istoriją priminė dizainerė. – Tuo metu lietuvės nešiojo siaurus sijonus iki kelių, kad matytųsi kojos, aptemptos plonomis prisegamomis kaprono kojinėmis, pageidautina su siūle, kuri neretai ant kojos buvo tiesiog nupiešiama kalio permanganato tirpalu."

Kojinių revoliucija įvyko 1938 m., kai buvo išrastas nailonas – plona ir tvirta, elastinga medžiaga, iš kurios pradėtos siūti kojinės. Antrasis pasaulinis karas į kojinių istoriją įnešė savų korekcijų: fabrikams prisitaikius prie kariuomenės reikmių, kuriam laikui nustota gaminti nailonines kojines, o moterims, kad atrodytų stilingos, tekdavo pieštuku ant kojos nusipiešti menamų kojinių siūlę.

Prisegamos kojinės tuo metu buvo moteriškumo ir seksualumo simbolis. "Moters vilioklės įvaizdis formavosi dėl suprantamo kare žuvusių vyrų stygiaus. Beje, didelę įtaką madai tuo metu turėjo ir filmų pramonės atgimimas: visame pasaulyje lygiuotasi į Holivudo ikonas. Tiesa, lietuvėms ši užsienio mada buvo sunkiai pasiekiama, bet aprašymai laiškuose, žurnalų iškarpos ir filmų detalės į modisčių spintas skverbdavosi visomis išgalėmis", – pastebi J.Talaikytė.

Ilgainiui moterų mada švelnėjo, tapo dar seksualesnė, atsirado romantiškų drabužių detalių: baltų nertų apykaklių, rauktų rankovėlių, gėlėtų audinių, liemenuotų švarkelių, plazdančių suknelių, nėriniuotų apatinių.

"Antrojo pasaulinio karo metais buvo gaminami tik šilti ir praktiški apatiniai, skirti toli gražu ne seksualumui pabrėžti, o išgyvenimui karo metais, todėl atėjo laikas seksualiems šilkiniams, nėriniuotiems apatiniams. Plonas suknelių šilkas, plazdantis šifonas, peršviečiama organza ir prigludęs siluetas reikalavo plonų, slidžių apatinių ir korsetų, o gilesnės moterų pamėgtos iškirptės – nėriniuotų apvadų", – apie absoliučiai daugumai Lietuvos moterų tuomet nepasiekiamus dalykus pasakojo dizainerė.