Kviečia švęsti žemaitiškai

Ugnies šventinimas, arbatos gėrimas, senieji žaidimai, ypatinga žolelių magija, dainos ir meilės eilės – taip švęsti Mildines šiemet planuoja Skuodo žemaičių draugija kartu su asociacija „Krakių žiburiai“ ir visais norinčiaisiais.

„Spėitamuos gegožės 13 d. (ontradėini) 18 adina pri Krakiu bėndruomėnės nomų!!!“ – žemaitiškai į šventę Skuodo rajone, Mosėdžio seniūnijoje, kviečia jos organizatoriai.

„Nuo 2012 m. Mildos šventę švenčiame kasmet, tik per pandemiją vieną kartą praleidome. Tai buvo mano idėja, o prasidėjo viskas nuo noro ką nors gražaus suorganizuoti senosiose Skuodo rajono sodybose“, – pasakoja etninės kultūros puoselėtoja, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narė Dalia Zabitienė.

Pirmasis ugniai aukoja sodybos šeimininkas  – šviesaus atminimo Rikardas Apulskis. Šaukliai. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

Taigi šiame Žemaičių krašte meilei skirta šventė tapo keliaujančiu renginiu, kasmet organizuojamu vis kitoje Skuodo rajono vietoje: prie Barstyčių akmens, prie Simono Daukanto klėtelės, sodyboje, kurioje gyveno rašytojas Romualdas Granauskas su mama, ir kitur.

„Pirmoji meilės deivės Mildos šventė vyko išskirtinėje senoje tautodailininko Juozo Jankausko sodyboje Erslos kaime. Tą dieną buvo nepaprastai šilta, galėjome vilkėti tik lino sukniomis ir vaikščioti basomis kojomis“, – iki smulkmenų viską pamena renginio iniciatorė ir tradicijos puoselėtoja D. Zabitienė.

Pirmoji meilės deivės Mildos šventė vyko išskirtinėje senoje tautodailininko Juozo Jankausko sodyboje Erslos kaime, 2012. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

Pasak jos, pati gamtą tą vakarą buvo nenuspėjama: penkias minutes kaitina kaitri saulė, o kitas penkias trankosi perkūnas ir pliaupia liūtis, tada vėl išlenda saulė. „Niekur apylinkėse nieko panašaus nebuvo, kam pasakojome, niekas negalėjo patikėti“, – šypteli pašnekovė.

Įdomūs savo unikalumu

D. Zabitienė prisipažįsta neturėjusi tikslo meilei skirtą šventę paversti senosios baltiškosios kultūros atspindžiu.

„Ši šventė pirmiausia turėtų priminti, kad lietuviai ir žemaičiai turi savo Meilės dieną, meilės deivę Mildą ir mums visai nebūtina vaikytis kitų šalių papročių švenčiant Valentino dieną, – pabrėžia ji. – Mes labai greitai linkę perimti ekonomiškai geriau gyvenančių valstybių šventes, kulinarinį paveldą, aprangos stilių, kitus dalykus. Tačiau mažiausiai būsime įdomūs pasauliui, jeigu būsime tik panašūs į kitas šalis. Įdomūs galime būti tik savo unikalumu, savo išskirtine etnine kultūra, savo tarmiška kalba.“

Etninės kultūros, žemaičių kalbos puoselėtoja D. Zabitienė džiaugiasi, kad nuo 2012 m. jau susiformavo tradicija: kasmet žmonės iš anksto smalsauja, kur vyks šventė, nori joje dalyvauti, suvažiuoja ne tik Skuodo rajono gyventojai, bet ir svečiai iš tolėliau.

Ši šventė pirmiausia turėtų priminti, kad lietuviai ir žemaičiai turi savo Meilės dieną, meilės deivę Mildą ir mums visai nebūtina vaikytis kitų šalių papročių švenčiant Valentino dieną.

Kaip pasakoja meilės deivės Mildos šventės iniciatorė, kasmet būna daug senuosius laikus menančių dalykų – įvairių ritualų, žaidimų, apeigų, dainų ir muzikos, bet kartu skaitoma šiuolaikinių autorių žemaitiška kūryba, viskas vyksta žemaitiškai.

„Paveldą norime priartinti prie šių dienų aplinkos. Ir, žinoma, viskas – apie meilę“, – džiaugiasi pašnekovė ir neleidžia suabejoti, kad pats šventės organizavimas vyksta visaapimančioje meilės dvasioje, mat suvienija bendram reikalui daugybę žmonių.

Reikia ir duonos, ir medaus

Šventei reikia pasiruošti, o darbo užtenka visiems. D. Zabitienė atskleidžia pasiruošimo Mildos dienai subtilybes.

Medaus ir duonos ritualas. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

„Deivės Mildos simbolis – du persipynę rombai, simbolizuojantys vyrišką ir moterišką energiją, – turi būti iškeltas ant aukštos karties, kartais ji būna net 4 m aukščio. Visa tai turi būti apipinta būtinai laukiniais, o ne kultūriniais, žaliuojančiais ir žydinčiais augalais, – aiškina žemaičių kultūros puoselėtoja. – Įsivaizduokite, kiek žolynų reikia surinkti, kiek metrų nupinti, kiek tam reikia moterų rankų. Dar ir vainikėlių visada pripiname, nes visos netekėjusios merginos šventėje turi būti su gėlių vaikinais ant galvos.“

Prie šventės organizavimo aktyviai prisideda ir vyrai: jų rūpestis – sumeistrauti aukurą apeigoms, parūpinti medinių kaladžių ar šiaudų visiems susėsti, nes suolai ar kėdės tokiam renginiui netinka.

„Visi turi susėsti ratu, susikabinti rankomis, vyksta įvairūs ritualai, – pasakoja šventės tradicijos kūrėja. – Dar reikia kuo didesnio naminės juodos duonos kepalo, kad visiems užtektų, reikia medaus, vandens, grūdų apeigoms, būtinai turi būti dvi ilgakasės vaidilutės, – priduria organizatorė. – O kur dar šventės muzikantai – ne popmuzikos atlikėjai, o tikrieji liaudies muzikantai, kurie iš klausos gali pagroti bet ką, nors natų nepažįsta.“

Ritualinis ratas. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

Būtinai – tikrąją dieną

Tiesa šiemet meilės šventė Kriukuose bus gerokai kitokia, nei jau buvo tapę įprasta, mat renginio iniciatorė ir idėjininkė D. Zabitienė Mildos dienos organizavimą perleido Skuodo žemaičių draugijos narei Virginijai Žitkuvienei.

„Savo vaikus reikia mokėti paleisti. Ir taip galvoju, kad per ilgai aš čia užsibuvau, reikėjo anksčiau tai padaryti. Labai laukiu šių metų šventės, nes pasitikiu Virginija, gerai ją pažįstu, ji yra kulinarinio paveldo edukatorė, tad tikrai visos naujovės bus tik į naudą. Svarbiausia – kad šventės tradicija nenutrūksta ir tęsiasi“, – pabrėžia etninės kultūros puoselėtoja ir kviečia visus atvykti ir kartu švęsti tikrąją lietuvių Meilės dieną gegužės 13-ąją.

„Nesvarbu, kuri tai savaitės diena papuola, niekada nesame perkėlę į kitą dieną ar savaitgalį“, – paaiškina moteris.

Deivės Mildos simbolis Rukuose. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

„Kas per velns ta meilė yra?“

Paprašyta pasidalyti mintimis, kuo svarbi žmogui meilė, kokia ji buvo anuomet, gilioje senovėje, ir kokia yra šiandien, D. Zabitienė neskuba išpyškinti savo meilės apibrėžimo.

„Žmonės linkę sakyti: va, anuomet tai buvo meilė, o dabar tai nebėra, nebemoka žmonės mylėti. Aš esu iš tų, kurie į viską žvelgia pozityviai, ir visai nenoriu nupiginti ar nuvertinti šio laikmečio. Meilė buvo ir yra visada. Meilė nekalta, jeigu su ja kažkas nemoka elgtis. Čia tik mes esame kalti, kad kažką ne taip suprantame, ne taip parodome dėmesį ar neparodome“, – svarsto pašnekovė.

Ji sako gyvenime mačiusi daugybę skirtingų meilės ir tarpusavio santykių pavyzdžių: būna, kad žmonės nugyvena santuokoje 50 ar 60 metų, bet juos sieja tik tai, kad jie gyveno tame pačiame name, o ryšio jokio nebuvo. Tačiau būna, žmonės daugybę metų tiesiog gyvena kartu be jokių formalumų ir liudija meilę.

„Nuo tada, kai pasaulyje atsirado žmogus, dar niekas neatsakė į klausimą, kas yra meilė. Ar tai erosas? Ar ji su strėlytėmis arba širdelėmis? Tai visiškai nesvarbu, nes žmonių gyvenimai skirtingi ir jų meilės apibrėžimai skiriasi – kiekvienas meilę supranta savaip. Aš nesu Mozė, nulipęs nuo kalno su dekalogu, todėl nenoriu apsiimti apibendrinti, nenoriu formuoti nuomonės apie meilę. Kiekvienas turi surasti savo atsakymą“, – pokalbį užbaigė lietuviškosios meilės deivės Mildos švenčių iniciatorė ir tradicijos tęsėja D. Zabitienė.

Būrimas, Rukai. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

Meilės deivė Milda

• Milda – tariama lietuvių meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo deivė. Vardas kildinamas iš žodžio „milti“, reiškiančio „mylėti“. Žemaitiškai Mil-da reiškia „myli dar“.

• Etnologė Nijolė Laurinkienė teigia: „Legendos egzistuoja, tai – mūsų dvasinės kultūros paveldas, kuris teikia žmonėms dvasinio peno ir gyvybingumo. Ir jeigu žmonėms norisi turėti deivę Mildą, tad kodėl gi ne?“

• Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Mildos vardas pirmą kartą kaip upėvardis paminėtas dar 1315 m. – tai užfiksuota kryžiuočių Tryro magistro dokumente. Šiandien jau sunku tiksliai pasakyti, kur tekėjo ta deivės vardu pavadinta upė. Žinoma tik tiek, kad Varėnos krašte esantis upeliukas Mildupis, kurio pavadinimas reiškia „Mildos upė“, galbūt yra būtent ta upė, kurios pakrantėmis, kaip byloja legenda, mėgdavo vaikštinėti pati deivė Milda. Pasakojama, kad senovėje šalia šios upės gyveno išskirtinio grožio kunigaikštytė. Ji mėgdavo basomis vaikščioti pakrantėmis, rinkti laukų gėles ir svajoti apie tą, kuris vieną dieną ją pasiims, – kunigaikštį iš tolimos šalies. Galbūt todėl archeologų rastos Mildos statulėlės vaizduoja moterį su gėlių vainiku ant galvos – svajingą ir artimą gamtai.

• Milda kaip deivė pirmą kartą aiškiai įvardyta tik 1835 m. Teodoro Narbuto išleistoje „Lietuvių tautos istorijoje“. T. Narbutas teigė, kad deivę Mildą galėjo vaizduoti 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. rasta Gedimino kalno požemyje. Panaši figūrėlė – nuogos moters su gėlių puokšte rankoje – buvo aptikta ir 1782 m. Kaune. Ji buvo užmūryta kunigui Pranckevičiui priklausiusio namo sienoje, bet vos rasta, tuoj pat sudaužyta. Apie šį radinį T. Narbutas sužinojo iš profesoriaus Laurinavičiaus. Vis dėlto, išlikusiame Laurinavičiaus laiške, saugomame Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne, minima ne Milda, o deivė Venera.

• T. Narbuto teigimu, Vilniuje, dabartinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje, stovėjusi jos šventykla. Profesorė Pranė Dundulienė kelia versiją, kad Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: dabartiniame Aleksote, tuomet vadintame Svibirgale, šalia Svibirgalos upelio, ir alke, Neries ir Nemuno santakoje.

• Vėliau vieni istorikai deivę Mildą priėmė kaip tikrą, kiti jos egzistavimą neigė. XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios mitologai-romantikai Juozapas Ignotas Kraševskis, Adomas Honoris Kirkoras, Dionizas Poška, Liudvikas Adomas Jucevičius, Jonas Totoraitis, Petras Tarasenka, P. Dundulienė nė kiek neabejojo deivės Mildos autentiškumu, daugiau ar mažiau perpasakodami T. Narbuto paskleistą informaciją.

• Rašytojas P. Tarasenka yra minėjęs, kad Mažeikių rajone, Sedos apylinkėse, buvo Mildos slėnis su ąžuolynu ir šventu šaltiniu, kurio vandeniu žmonės gydydavosi. J. I. Kraševskis sukūrė poemą „Vitolio rauda“, kuri išpopuliarino meilės deivę Mildą.

• Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas. Pagal senąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikėdavę padaryti slapčiomis, kad spėliotų, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti. Vaišės buvo kuklios, tačiau linksmybių netrūko – muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.

Senieji tikėjimai: kas gali pakurstyti meilę?

Kačerginės seniūnijos nuotr.

• Žolelėms, augalų sėkloms ir šaknims meilės reikaluose buvo teikiama ypatingų galių.

• Lietuvių liaudies dainose apdainuojama rūta nuo seno laikoma meilės ir tyrumo simboliu. Senos legendos pasakoja, kad raganos suviliodavo jaunus bernelius į rūtomis pražydusius laukus. Stiprus augalo kvapas apsvaigindavo jų protą, o pačios raganos pasirodydavo kaip gražiausios ir geidžiamiausios mergelės. Taip jaunuoliai netekdavo savo nekaltybės. Sakoma, kad net moterys, išgėrusios rūtų užpilo, tapdavo labiau mylimos ir geidžiamos.

• Meilės žoleles geriausia rinkti pavasario penktadieniais, anksti rytą – dar prieš patekant saulei. Svarbu, kad nupjauti augalai nė karto nepalytėtų žemės.

• Norint, kad meilės norai išsipildytų, reikia smilkyti džiovintus rožių žiedlapius. Jonažolės dūmas padeda išsklaidyti meilės rūpesčius. Kad vyras liktų ištikimas, patariama į maistą ar arbatą dėti ne jaunesnės kaip trejų metų gelsvės šaknies.

• Norinčioms pritraukti patinkančio vyro meilę patariama pasinaudoti rugiagėlės galia. Gėlę reikia nuskinti ir laikyti arti širdies ar kišenėje. Jei rugiagėlė ilgai išlieka šviežia, tai ženklas, kad meilė bus stipri. Jei ji greitai nuvysta – tai ir jausmai gali išblėsti.

• Kiti augalai taip pat turi ypatingų savybių: ąžuolo gilės, nešiojamos su savimi, stiprina vyrų patrauklumą ir skatina moterų vaisingumą. Krapų sėklos, laikomos natūralaus audinio maišelyje, traukia moterų dėmesį. Norint dar labiau sužavėti, vyrui rekomenduojama išsimaudyti krapų vonioje.

• Jei vyras ima pernelyg ilgai užsibūti darbe ar be aiškios priežasties išeina iš namų, žolininkės siūlo apeiginį būdą: apvynioti jo lovos koją gluosnio šakele – esą toks veiksmas pririša klaidžiojantįjį.

• Yra ir burtas, padedantis suvesti poras: reikia paimti du šalavijo lapus, ant vieno peiliu išraižyti vaikino, ant kito – merginos vardus. Lapelius susmulkinti, iš jų išvirti arbatą ir ją duoti išgerti tiems dviem žmonėms.

• Kad vyrai būtų stiprūs ir energingi, rekomenduojama virti sriubą iš svogūnų, salierų ir česnako. Tarp natūralių afrodiziakų taip pat minimi durnaropės, čiobreliai, mėtos, valerijonai, žiemės, imbieras, bazilikai, gebenės ir rozmarinai.

• Norint sužadinti aistrą, verta kartu su mylimuoju išgerti arbatos, užplikytos iš keturių čiobrelių šakelių, dviejų šakelių mėtų ir rozmarinų.

• Buvo tikima, kad nulaužta nuo medžio, kuriame tupėdama kukavo gegutė, šaka kaip kabliuku užkabinus patinkančio žmogaus drabužius, galima jį priversti įsimylėti.

Netekėjusios merginos – su vainikais. Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

Kas tie mildauninkai?

Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Tai – žiniuoniai, žolelėmis ar užkalbėjimais gydę meilės negalias. Jie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras, sužeistą širdį. Jie atlikdavo ir savotišką psichologų vaidmenį. Žmonės galėdavo jų klausti patarimų, jei nesisekdavo meilės reikalai, prasidėdavo kivirčai šeimoje. Šį žodį kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvai iš senolių lūpų.

Gegužinių tradicija

vle.lt nuotr.

• XIX a. Lietuvoje išpopuliarėjo gegužinių tradicija – tai buvo jaunimo susibūrimai pasilinksminti ir susipažinti. Į šiuos renginius rinkdavosi vaikinai ir merginos iš aplinkinių kaimų ir miestelių. Gegužinės turėjo ypatingą reikšmę – čia dažnai užsimegzdavo pirmosios simpatijos. Šokių vietą dažnai apibrėždavo iš beržo šakų sudėtas ratas, kuriame jaunimas šokdavo iki pat aušros.

• Šokiai nebuvo tik pramoga, tai buvo ir meilės, vaisingumo simbolika alsuojantis veiksmas. Kai kuriuose šokiuose imituoti paukščiai, kurie liaudies kultūroje turėjo ypatingą prasmę. Gervė, povas ir gegutė buvo siejami su meile, poravimusi ir šeimos kūrimu. Pavyzdžiui, žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie lizdo sukimą ir vaikų auginimą – čia gervė įgauna meilės ir piršlybų dievybės bruožų. Povas, dažnai minimas vestuvinėse dainose, simbolizavo puošnumą ir vyro pasirodymą prieš išrinktąją („Atliekė povelis į rūtų darželį“). O merginos skaičiuodavo gegutės kukavimą – pagal tai spręsdavo, kiek metų dar teks laukti jaunikio.

• Pasak etnologės ir bendruomenės „Romuva“ vaidilės doc. dr. Dalios Urbanavičienės, pavasaris – gyvybės sugrįžimo metas – natūraliai susijęs su meile ir vaisingumu, o šokiai per Mildos dieną tapdavo svarbiausiu ritualu. Juose netrūko flirto, o kartais ir atviresnės erotikos – visa tai buvo natūralu bendraujant ir ieškant poros.

• Kai kurie liaudies šokiai apimdavo apeiginius veiksmus – pavyzdžiui, pabučiavimą, kuris nebuvo laikomas vien jausmų išraiška, bet ir žaidimo ar burtų dalimi. Žaisdavo ir fantų žaidimus – mergina, stovėdama ant kėdės, laukdavo bučinio, o vaikinui reikėdavo pasistengti ją pasiekti, kartais padedant draugams.

• Šokiai buvo ir būdas pažinti kitą žmogų – per prisilietimą, žvilgsnį, judesį. Jie leido viešai parodyti dėmesį, kas kitaip nebuvo priimtina. Neatsitiktinai kartais per gegužines rengti simboliniai „suporavimo“ žaidimai – išrinkta pora visą vakarą turėdavo būti kartu, o kai kuriems tai tapdavo pradžia tikrai meilei ir vestuvėms.

Meilės žaidimai

vle.lt nuotr.

Deivės Mildos garbinimas išlikęs senuosiuose lietuvių liaudies papročiuose ir žaidimuose, kurie buvo žaidžiami būtent gegužės mėnesį. Mildai skirtą dieną merginos per žaidimą pasiskirdavo sau „brolelius“, vaikinai – „seseles“ ir visus metus tie „broleliai“ ir „seselės“ turėdavo vienas kitu rūpintis, padėti – „šėnavoti“. Žaidimo metu prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Tikėta, kad gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena.

Kviečia į Mildos šventę

Skuodo žemaičių draugijos nuotr.

• Mildos šventė gegužės 10–11 d. Romuvos kaime, Dvarciškėse (Švenčionių rajone), kviečia kartu patirti nuostabų gamtos virsmą, pajausti klestėjimo galią, kurią atneša gegužė. Jūsų laukia apeigos, giesmės, žaidimai, burtai, meilės dainos, vaišės ir bendrystė. 10 d. 11 val. – atvykimas ir pasiruošimas šventei. 14 val. – apeigų pradžia. Po apeigų – vakaronė ir suneštinės vaišės. Galima nakvoti palapinėse. Raginama atsivežti maisto suneštinių vaišių stalui, palapinę, miegmaišį, stovyklavimo priemonių, jei grojate – muzikos instrumentą. Daugiau informacijos ir registracija: [email protected].

• Kauniečiai ir Kauno rajono gyventojai gegužės 13 d. 19 val. kviečiami į poezijos vakarą „Meilė soduose pražydo“. Vakaras bus skirtas poezijai ir meilei, kartu paminint lietuvių meilės deivės Mildos dieną. LAAMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto sode (priešais Babtų kultūros centrą) programą ruošia bardas Vladas Karpavičius, etnologė, poetė Gintarė Stankutė, dailininkas, poetas Arminas Dastikas.

• Anykščių rajone, Inkūnuose, šventė vyks gegužės 16–18 d. Renginio metu laukia kūrybinės dirbtuvės, pirtis, teatro žaidimai, dokumentinio filmo premjera ir naktišokiai. Tai puiki proga pajusti gamtos grožį ir gėrį, dalyvauti moterų ir vyrų ratuose ir dalijimosi rate. Nepamirškite apsirengti balta ir žalia spalvomis!