Per daugelį metų sukauptame Rimantės išminties kraityje – dar ir gausybė informacijos apie kvepalų istoriją, sudedamąsias jų dalis. Tad garsią tinklaraštininkę kalbinome apie dar vaikystėje užgimusią meilę parfumerijai, jos istoriją ir tiesiog privalomas žinoti, kone intymiausios kūno priežiūros priemonės naudojimo taisykles.
– Įvairius kvapus aprašote itin vaizdžiai, skaitytojas pats pasijunta taip, lyg uostų aprašomą aromatą. Ar šio meno kažkur specialiai mokėtės?
– Pati geriausia vaizdingo rašymo mokykla – puikios lietuvių kalbos mokytojos mokyklos laikais, perskaitytos knygos ir keleto užsienio kalbų mokymasis. Baigusi mokyklą rašiau tik akademinius tekstus apie mokslinius tyrimus, kol užslėptas pustonių ir atspalvių poreikis prasiveržė tekstais apie pomėgį. Aš nežinau, ar įmanoma išmokti kvapo pavertimo žodžiais, jeigu tai neplaukia iš vidaus ir netampa "jei gali nerašyti – nerašyk" atveju.
– Pasirinkote aprašyti bene sudėtingiausiai perteikiamą žmogaus pojūtį – uoslę. Ar nebijojote, kad tai pernelyg individualu ir skaitytojai su jūsų nuomone gali nesutikti ar tiesiog nesugebėti įsivaizduoti aromato patys?
– Kartais juokiuosi, kad aš nepasirinkau aprašinėti uoslės – tai ji pasirinko mane ir įjungė verbalinę fantaziją, kvapus paversdama žodžių junginiais ir vaizdiniais. Jeigu būčiau prieš daugelį metų galvojusi, ką apie mano tekstus pasakys skaitytojai, būčiau apskritai nepradėjusi rašyti – juk pirmieji įrašai apskritai buvo skirti mano draugams, kad galėčiau jiems pasakoti parfumerijos istorijas, kurias buvau skolinga.
Galbūt ilgametė dėstytojos praktika kartais leidžia parinkti įtaigesnius žodžius, kurie apibūdina kvapus, – taip, kaip juos užuodžiu ir girdžiu, tačiau uoslė yra toks subjektyvus dalykas, kad būtų naivu tikėtis visuotinai vienodo kvapo suvokimo. Man patinka rašyti ir labai džiaugiuosi, kad mano tekstai randa kelią į skaitytojų uoslės-minčių erdvę, įtikindami atrasti kažką naujo.
– Kaip pradėjote taip nuodugniai domėtis kvepalais? Jei tai nutiko ankstyvoje jaunystėje, ar bendraamžiams toks hobis nepasirodė keistas?
– Kiek aš save prisimenu, kvepalai visada buvo tai, kas beprotiškai traukė, – buvau visiškai abejinga mamos aukštakulniams ar kosmetikai, tačiau kvepalus nuo manęs reikėjo rakinti devyniais užraktais. Žinoma, nuodugnus domėjimasis tapo įmanomas tik užaugus, kai informacija apie parfumeriją internetu ir per atviras Europos sienas tapo paprastai pasiekiama. Dėl keistumo – apie šį mano pomėgį niekas tiesiog nežinojo. Mano polinkis kvepalams nebuvo žinomas draugams ir artimiesiems iki pirmojo straipsnio apie jį prieš daugiau nei aštuonerius metus – man visada atrodė, kad parfumerija ir visos jos detalės yra niekam neįdomu, todėl į parfumerijos parduotuvių lobių paieškas ir kvepiančio pasaulio tyrimus visada eidavau viena.
– Koks kvapas nukelia jus į vaikystę?
– Mano vaikystė dvelkia medžiu. Užaugau pušyne netoli Pažaislio, todėl pušų kvapas man visada asocijuojasi su tėvų namais. Viena mėgstamiausių vaikystės vietų – senelio staliaus dirbtuvės, kuriose jis drožinėdavo kryžius, šventuosius ir kėkštus: ten taip puikiai kvepėdavo ir vaiko akyse gimdavo tikri stebuklai! Labai džiaugiausi, kai tą sausą medžio kvapą pradėjau užuosti ir ant iš darbo grįžtančio brolio, taip pat staliaus, drabužių.
– Galbūt prisimenate, kokie buvo pirmieji jūsų turėti kvepalai?
– Geriausiai prisimenu pirmuosius kvepalus, kurių beprotiškai norėjau ir jų negavau, – "Novaja Zaria" "Zoluška". Buvau keturmetė kvepalų mėgėja, kuri nesugebėjo įtikinti savo mamos, kad dovanų vienai paauglei merginai nupirktų kvepalų kur kas labiau reikia man. Mokykloje, kai aromatų alkis buvo didesnis už bandelių poreikį, taupydavau kvepalams, o kvepalų mėginukas buvo pati laukiamiausia dovana. Išleistuvių proga iš sutaupytų honorarų už pirmuosius straipsnius išdidžiai nusipirkau "Yves Rocher" "Nuit Orchidee", nes išsvajotų "Paloma Picasso" dar neįpirkau.
– Beje, galbūt yra kažkoks amžiaus cenzas, nuo kurio mergina turėtų pradėti kvepintis? Galbūt tai netgi netinkama itin jaunai paauglei?
– Aš palaikau nuomonę, kad kvepalai nėra būtinoji kūno priežiūros priemonė, todėl kvepintis apskritai nėra privaloma, nepriklausomai nuo amžiaus. Jeigu tikėtume šiandiene parfumerijos pasiūla, jauna paauglė jau vėluoja į kvepinimosi varžybas, nes kuriami kvepalai net ir kūdikiams. Vaikų kvepinimo griežtai nepalaikau – jų uoslė dar tik formuojasi, todėl turimais kvepalais jiems leisti kvepintis tik retkarčiais, o paauglėms galima rasti puikių aromatų, neužgožiančių jų natūralaus žydėjimo. Šiuo klausimu aš pasitikiu sveiku tėvų protu: ar pirkti dukrai kvepalus, kurie apibūdinami žodžiais "gundantys" ar "seksualūs"? Idealiu atveju pirmuosius kvepalus paauglei turėtų padovanoti tėvai ir paaiškinti, kaip reikia tinkamai kvepintis.
– Kiek skirtingų kvepalų buteliukų šiuo metu stovi jūsų spintoje?
– Nežinau, bet vizualiai atrodo gana nemažai. Prieš daugelį metų kartu su miniatiūromis suskaičiavau iki 100, apstulbau ir nusprendžiau, kad tai yra kur kas daugiau nei tikėjausi, todėl nebeskaičiuoju – taupau nervus. Esu tikra, kad kažkada priimtas sprendimas kolekcionuoti ne buteliukus, o žinias apie parfumeriją buvo visiškai teisingas.
– Galbūt egzistuoja kvapas, kurio tiesiog negalite pakęsti nei tarp kvepalų natų, nei gamtoje? Koks jis?
– Domėjimasis parfumerija tolerancijos kvapams ribas gerokai išplėtė, tačiau nesu didelė tuberozos, arabinio jazminaičio bei agarmedžio su animalistinių akordų potėpiais, būdingo arabiškai parfumerijai, gerbėja. Kvapas, kurio nemėgstu gamtoje ar aplinkoje, – salsvas pūvančių atliekų ir nešvaros kvapas.
– Kuo kvepinatės pastaruoju metu? Kadangi kvepalai – visų pirma informacija apie žmogų, kaip manote, ką jie atskleidžia apie jus?
– Paprastai aš apskritai nesikvepinu, bet ruduo yra toks metų laikas, kai net ir man kyla poreikis nuo odos dvelkiančių aromatų, todėl pirmojoje kvepalų spintos eilėje išsirikiuoja sunkioji artilerija. Pagal tai, kad aš apskritai kažkuo kvepiu, galima spėti, kad prasidėjo ruduo, arba kad man reikia kvepiančių šarvų – gynybai ar parašui.
– Iš to, kaip aprašote aromatus, akivaizdu, kad jūsų uoslė itin jautri. Ar tai nesukelia problemų kasdieniame gyvenime? Galbūt dėl to nemėgstate lankytis benzinu trenkiančiose degalinėse ar susiraukiate eidama pro šviežiai nudažytą sieną?
– Mano jautri uoslė didžiausias problemas kadaise sukeldavo mano tėvams, nes atsisakydavau valgyti neteisingai kvepiantį maistą. Suaugusio žmogaus gyvenime jautri uoslė bene labiausiai komplikuoja važiavimą viešuoju transportu karštomis dienomis ir dalyvavimą viešuose renginiuose, į kuriuos žmonės mėgsta eiti persikvepinę. Paradoksalu, tačiau degalinės ir šviežiai dažytos sienos man kvepia maloniai, tačiau sintetiniais oro gaivikliais perkvepintos nevėdinamos patalpos – iššūkis.
– Į ką patartumėte kreipti dėmesį renkantis kvepalus? Galbūt yra pagrindinės taisyklės, kurių privalu laikytis?
– Pagrindinė taisyklė – rinktis tik originalius kvepalus, kurie sukelia geras emocijas ir dera su asmenybe. Savo kvepalais skleidžiame informaciją apie save ne tik aplinkai: savo kvepalų aromatą visų pirma užuosime patys ir su juo turime jaustis geriau nei be jo. Kvepalus visada verta išbandyti ant odos – odos chemija ir kvepalai kartais sureaguoja labai netikėtai.
– Egzistuoja įsitikinimas, kad yra žieminiai ir vasariniai kvepalai. Ar sutinkate su tuo? O galbūt egzistuoja aromatas, tinkantis visais metų laikais?
– Sezoniškumas parfumerijoje susijęs su žmonių pojūčiais – vasarą norisi gaivos ir vėsos, o nuo rugsėjo jau svajoji apie šiltus šalius ir jaukias antklodes. Lietuvoje temperatūra svyruoja nuo minus 30 iki plius 30 laipsnių, todėl poreikis skirtingus temperatūros pojūčius sukeliantiems kvepalams yra visiškai racionalus. Be to, aplinkos temperatūra veikia ir uoslę: karštyje kvapai užuodžiami kur kas jautriau nei šaltyje, todėl gaivūs kvapai šaltą sausio mėnesį apskritai tampa neužuodžiami. Visais metų laikais tinka patys mėgstamiausi kvepalai, vadinamasis parfumerinis parašas, ir klasikiniai kvepalai, išbandyti ne tik sezoniškumo, bet ir kintančių madų ir pasaulinių karų.
– Kvapas neretai tampa itin svarbiu faktoriumi susižavint priešingos lyties atstovu arba atvirkščiai. Kaip, jūsų nuomone, turėtų kvepėti patrauklus vyras?
– Patrauklus vyras visų pirma turi kvepėti nepriekaištinga švara, o tik tada – jam tinkančiais ir patinkančiais kvepalais. Visa kita – subjektyvu, nes galutinį patrauklumo verdiktą rašo individualus ir unikalus kūno kvapas, tačiau persikvepinęs vyras, kvepalų debesimis sukeliantis aplinkiniams galvos skausmą, gerai atrodo tik kvepalų reklamose.
– Ką manote apie kvepalų reklamas, itin akcentuojančias kūno kultą, seksualumą? Kaip vertinate šias nusistovėjusias normas laužyti bandančius prekės ženklus, pavyzdžiui, KENZO "World" reklaminį klipą?
– KENZO "World" reklama yra puiki kintančių tendencijų iliustracija: kūno kulto ir seksualumo prasme pasaulis kvepalų reklamose jau viską matė stambiu planu – galiausiai tai tapo nuobodu. Tas nuobodulys verčia ieškoti naujų idėjų ir pagrindinį dėmesį skirti asmenybei – tam tikras grįžimas į šiuolaikinės parfumerijos šlovės laikus, nutolstant nuo kvepalų kaip greito vartojimo menkaverčių produktų įvaizdžio.
– Ar pritariate, kad kvepalai – stiliaus, žmogaus įvaizdžio dalis?
– Be abejonės, tačiau verta pastebėti, kad kvepalai yra kur kas intymiau ir asmeniškiau nei vizualiai regimas įvaizdis ar kitos stiliaus išraiškos: kvepalus renkamės intuityviai, jie apnuogina sielos būseną ir praeities patirtis, juos dėvime ant odos – arčiausiai kūno.
– Mados kūrėjai neretai kuriamų drabužių tendencijomis bando pasakyti ką nors svarbaus, pavyzdžiui, pabrėžti tolerancijos, lygybės, taikos ir panašių dalykų reikšmingumą. Kaip manote, ar kvepalais irgi įmanoma pranešti svarbią žinutę savo pirkėjų auditorijai? Jei taip, ar dabartinė visuomenė sugebėtų ją iššifruoti?
– Pastaruoju metu daugėja kvepalų, kurie neša svarbią žinią. Pavyzdžiui, "Byredo" pristatė kvepalus "Rose of No Man‘s Land", kuriais pagerbia Pirmojo pasaulinio karo metais gyvybes fronto linijose gelbėjusias gailestingąsias seseris, vadintas "niekieno žemės rožėmis", ir dalį pelno skiria organizacijai "Gydytojai be sienų". "Bond No.9" po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių Niujorke pristatė taikos balandžiu paženklintus kvepalus "The Scent of Peace" ir 2 JAV dolerius nuo kiekvieno parduoto buteliuko skyrė UNICEF. "Amouage" remia šunų prieglaudas ir vieną savo kolekcijų paskyrė geroms emocijoms, kurias sukelia mylimas gyvūnas. "L‘Occitane en Provence" remia Afrikos moterų raštingumą, yra isteigę kelis paramos fondus ir kasmet Tarptautinės moters dienos proga išleidžia proginę produktų su taukmedžio sviestu kolekciją. Tokių pavyzdžių yra nemažai ir dabartinė visuomenė puikiai juos iššifruoja – esame jautrių žmonių visuomenė, tik vengiame savo jautrumą ir neabejingumą parodyti.
– Kokius kvepalus galėtumėte įvardyti kaip garsiausius istorijoje?
– Neįmanoma ignoruoti "Chanel 5" fenomeno ir jo svarbos parfumerijai, tačiau man tikrosios parfumerijos ikonos yra kvepalai, kurie tapo negrįžtamų pokyčių priežastimis: "Houbigant" "Fougere Royale" – 1882 m. sukurti pirmieji kvepalai su sintetiniu ingredientu kumarinu, "Caron" "Tabac Blond" – 1919 m. sukurti pirmieji kvepalai moterims iš tradiciškai vyriškais laikytų ingredientų, "Yves Saint Laurent" "M7" (2002) Vakarų pasauliui pristatė agarmedį, dėl kurio visi pametė galvas ir nosis, "Thierry Mugler" "Angel" (1992 m.) ir juose esantis šokoladas – gurmaniškų kvepalų bangos pradžia, "Guerlain" "L‘Heure Bleue" (1912) – elegantiškų kvepalų etalonas jau daugiau nei 100 metų.
– Jei laimės sąvoką reikėtų apibūdinti kvapų natomis, kokios jos būtų jums?
– Mineralinis jūros ir kalnų kvapo akordas, spygliuočių miškas, prieskoniai, pažįstami iš mylimomis rankomis gaminamo naminio maisto, aldehidinis šampano akordas ir smilkalinė mediena.
Naujausi komentarai