Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos vadovė Aelita Zabulionė aiškina, kad atsakymas slypi ne buteliuke, o mūsų pačių biologijoje. Mūsų uoslės gebėjimas priprasti prie pažįstamų kvapų – ne trūkumas, o išmintingai sukurta apsaugos sistema, leidžianti smegenims susitelkti į naujus, potencialiai svarbesnius dirgiklius.

Nuovargio slenkstis

Uoslės prisitaikymas, pasak mokslininkės, yra natūralus fiziologinis reiškinys, kai nosies ertmėje esantys uoslės receptoriai, nuolat veikiami tų pačių kvapo molekulių, tampa mažiau jautrūs. Smegenys tokį pastovų dirgiklį ima vertinti kaip nereikšmingą foninį triukšmą ir jo nebefiksuoja, kad galėtų sutelkti dėmesį į naujus, potencialiai svarbesnius kvapus, pavyzdžiui, dūmus, dujas ar gendančius produktus. Todėl net ir tinkamo stiprumo kvepalai po kurio laiko tampa beveik nejuntami, nes uoslės sistema prie jų prisitaiko gana greitai.

„Uoslės gebėjimas „išjungti“ nuolat juntamą kvapą yra evoliuciškai naudingas ir būtinas. Jei uoslės sistema nuolat apdorotų tą patį, nekenksmingą, kasdien jaučiamą kvapą (pavyzdžiui – kvepalų), ji būtų perkrauta. Prisitaikymas leidžia smegenims atlaisvinti neurologinius išteklius ir išlaikyti aukštą jautrumą naujiems kvapams“, – pasakoja ji.

Didelę reikšmę turi ir mūsų juslinės patirtys. Kvapų dirgikliai smegenyse apdorojami šalia centrų, atsakingų už prisiminimus. Dažnai naujų kvepalų paieška tampa džiugiu procesu, o mūsų sprendimus lemia ankstesnės patirtys – nauji kvapai mums patinka todėl, kad (kartais net to nesuvokiant) jie primena ką nors malonaus, mielo ar brangaus.

„Galiausiai šis posakis veikia kaip praktinis perspėjimas, susijęs su kvapo koncentracija. Jei žmogus bando užuosti savo kvepalus, jis greičiausiai perdozuoja aromato, tikėdamasis įveikti uoslės nuovargio slenkstį. Tačiau tai tik dar labiau paspartina prisitaikymą ir padidina kvapo intensyvumą aplinkiniams – o tai jau socialiai neatsakinga. Vadinasi, jei ilgai neužuodi savo kvepalų, tai paprastai reiškia, kad jie netrikdo tavo uoslės, o tai rodo sėkmingą, nors ir labai subjektyvų, pasirinkimą“, – sako A. Zabulionė.

Uoslės gebėjimas „išjungti“ nuolat juntamą kvapą yra evoliuciškai naudingas ir būtinas.

Kiekvienam savas

Kvepalų suvokimą lemia individualūs uoslės ypatumai ir juslinis nuovargis. Kai kurių žmonių smegenys greičiau prisitaiko prie pastovaus dirgiklio. „Pagalvojus, kad daugelis darbo aplinkų (ypač pramonėje) pasižymi specifiniais, kartais nemaloniais ar labai erzinančiais kvapais, prisitaikymas prie nuolatinio dirgiklio – išties nuostabi mūsų kūno savybė“, – dalijasi mokslininkė.

Tuo tarpu žmonės, kurie kvepalus jaučia visą dieną, gali turėti žemesnį uoslės jutimo slenkstį – didesnį jautrumą tam tikroms kvapo molekulėms, – arba jų centrinė nervų sistema gali lėčiau pasiekti desensibilizaciją. Be to, kvepalų kompozicija, kurioje nuolat kinta viršutinių ir bazinių natų santykis, gali šiek tiek apgauti juslinio nuovargio mechanizmą, suteikdama ilgesnį, nors ir silpnesnį, kvapo pojūtį.

„Kaip ilgai išsilaiko kvapas, nemažai priklauso ir nuo mūsų odos ypatybių. Kvepalų molekulės sąveikauja su odos lipidiniu sluoksniu, šiluma ir pH lygiu, o tai lemia jų garavimo greitį ir sklaidą. Pavyzdžiui, riebesnė ar gerai sudrėkinta oda geriau „užfiksuoja“ kvapo molekules, lėtindama jų garavimą, todėl kvepalai išlieka ilgiau ir yra intensyviau juntami. Sausesnė oda šį procesą pagreitina“, – pasakoja A. Zabulionė.

Be genetikos, anot mokslininkės, kvapo pojūtį veikia ir fiziologiniai veiksniai – ypač hormonai. Pavyzdžiui, moterų uoslės aštrumas gali laikinai padidėti ovuliacijos metu dėl aukštesnio estrogenų lygio. Nėštumo metu dažnai pasireiškia hiperosmija – padidėjęs jautrumas kvapams, kurį sukelia hormonų svyravimai.

„Ilgainiui jautrumas kvapams natūraliai silpnėja – apie 60–70 gyvenimo metus pasireiškia presbiosmija, arba uoslės silpnėjimas dėl amžiaus, nes mažėja uoslės nervų ląstelių skaičius. Be to, virusinės infekcijos – tarp jų peršalimas ar COVID-19 – bei kenksmingi įpročiai, pavyzdžiui, rūkymas, gali laikinai arba visam laikui pažeisti uoslės neuronus ir sumažinti žmogaus gebėjimą jausti kvapus“, – aiškina ji.

Turi patikti

A. Zabulionės teigimu, tas pats kvepalų aromatas ant skirtingų žmonių kvepia nevienodai, nes žmogaus oda yra gyva, dinamiška cheminė terpė. Kvepalai – tai reaktyvus skystis, kurio molekulės sąveikauja su odos komponentais. Šį procesą lemia daugybė individualių veiksnių, sukuriančių unikalų, asmeninį kvapą.

„Prakaitas ir padidėjusi šiluma spartina kvepalų garavimą ir sustiprina gilesnių, sunkesnių bazinių natų – pavyzdžiui, muskuso ar ambros – atsiskleidimą. Dar svarbiau, kad odos bakterijos fermentuoja prakaito ir sebumo junginius, sukurdamos lakias organines rūgštis, kurios formuoja individualų kūno kvapą. Kai kvepalų molekulės susimaišo su šiais metabolitais, gali susidaryti visiškai nauji aromato junginiai. Dėl to tie patys kvepalai ant vieno žmogaus gali atsiskleisti kaip „švarūs“, o ant kito – įgauti „prieskoninį“ ar net „gyvulišką“ atspalvį, atspindintį unikalų mikrobiotos ir kvepalų derinį“, – pažymi ji.

Tiesa, kalbėdami apie kvepalus, kaip teigia KTU mokslininkė, žodį tinka vertėtų pakeisti į patinka – žmogus turėtų kvėpintis taip, kad jam pačiam tai teiktų džiaugsmą.

„Galime manyti, kad mūsų pasirinktą kvapą palankiai įvertins tie, kuriems jis taip pat patinka – tam tikra prasme pritraukiame prie savęs žmones, turinčius panašių pomėgių kaip ir mes. Vis dėlto kvapų pasirinkimas turėtų būti maloni, džiaugsmą teikianti patirtis, o ne stebuklingos formulės paieška“, – sako A. Zabulionė.