Šnekėti daugiau negu dviem kalbomis, naudoti maistui tai, kas būdinga skirtingų kraštų virtuvėms, tapo įprasta.
Globalizacija lėmė ir naujų prieskonių madų įsigalėjimą Lietuvoje. Pamenate, kad dar visai neseniai populiariausia prieskoninė žolelė būdavo krapai iš močiučių daržų? Dabar gi tendencijos kiek kitokios.
Nepaisant to, kad žmonės naudoja vis daugiau anksčiau mūsų krašte egzotiškais laikytų prieskonių, natūralumas iki šiol išliko vienu iš svarbiausių prieskonių mados bruožų. Prieskoninės žolelės yra natūralus produktas, padedantis paryškinti gryną skonį ir juo pasimėgauti. Tačiau neapsiribojama vien tuo, ką galima užsiauginti savo daržuose.
Globalizacija atnešė ne tik multikultūrinį bendravimo suvokimą, bet ir leido įsigalėti įvairių kraštų maisto gamybos tradicijoms mūsų virtuvėje. Mūsų kraštus pasiekusi populiari Viduržemio jūros šalių virtuvė suteikia galimybę ne tik skanauti puikų maistą, – maisto gamybos procesas tampa žmonių bendravimo ir laisvalaikio praleidimo būdu, o prieskoniai šiam procesui suteikia įvairiausių skonio atspalvių. Tai primena senus laikus Lietuvoje, kai šeimininkės puikiai žinojo, kaip derinti prieskonines žoleles su maistu, kas prie ko tinka. Dabar viskas paprasčiau – galima įsigyti jau suderintų prieskoninių žolelių mišinių (pavyzdžiui, česnakų ir petražolių mišinio persilado, picų prieskonių, Viduržemio jūros šalių prieskonių mišinių).
„Aukštoji prieskonių“ mada
„Bazilikus galima būtų iš tiesų priskirti prieskonių Haute Couture, tai šiuo metu viena iš populiariausių prieskoninių žolelių, taip pat ir Lietuvoje, sako Dainė Žalaitė, „Santa Maria“ rinkodaros vadovė. – Tačiau tokių prieskonių, kaip krapai, rozmarinai, čiobreliai ar picų prieskonių pagrindą sudarančių raudonėlių tai pat negalima priskirti „gatvės madai“. Tai visada populiarūs prieskoniai: anksčiau jie buvo labiau vartojami virtuvės gurmanų, dabar jie prieinami kiekvienam iš mūsų. Taigi galima sakyti, kad šiais laikais visi galime pasijusti gurmanais“.
Pastaruoju metu mada ypač garbina tai, kas sveika. Dauguma prieskoninių augalų pasižymi baktericidiniu (melisa, čiobrelis, vitaminizuojančiu (krapai, petražolės, pastarnokai, salierai) poveikiu bei vaistingomis savybėmis, taigi naudoti juos yra ne tik skanu, bet ir naudinga. Kai kurie prieskoniai – puikūs antioksidantai. Pavyzdžiui, raudonėlio lapuose randama 42 kartus daugiau antioksidantų nei obuoliuose.
Mados praeina ir vėl sugrįžta
Kalendra buvo vartojama prieš 7000 metų, o senovės graikų atletai būdavo apdovanojami petražolių vainikais. Taigi mes vėl panaudojame tai, kas žmonijos patirtyje yra sukaupta geriausio. Prieskoniai yra senesni nei ugnis.
Pasak archeologinių duomenų, jau prieš 50.000 metų (t.y. dar prieš išmokstant išgauti ugnį) buvo bandoma pagardinti žalios mėsos skonį prieskoniais ir prieskoninėmis žolelėmis. Mokslininkai rado įrodymų, jog prieskoniai niekada nebuvo dingę iš mūsų gyvenimo. Senajame Testamente minimose karalystėse Saboje, Minėjoje, Katabanoje ir Hadroje prieskoniai buvo naudojami kaip mokėjimo valiuta, prilygstanti auksui, sidabrui ir brangakmeniams. Antikos laikais mokėjimo priemonė buvo vanilės augalas.
Už prieskonių klastojimą – baudžiama
Viduramžiais grėsė bausmė už šafrano klastojimą. Kadangi ši vertinga žolelė buvo tris kartus brangesnė už pipirus, ją dažnai klastodavo. 1357 metais Niurnberge atsirado valdiški “šafrano prižiūrėtojai”, vadinamieji maisto produktų kontrolieriai, kurių vienintelis darbas buvo testuoti šafranus. Beje, už nelegalų muskatų auginimą buvo skiriama mirties bausmė, sugautiems muskatų vagims buvo nukertamos rankos.
Dėl prieskonių virė kovos
Portugalai, anglai ir olandai šimtus metų kovėsi dėl vienvaldystės prieskonių rinkoje. 1499 metų liepos 10 d. į Lisaboną su prieskonius gabenančiais laivais atvyko Vasko de Gama (apiplaukęs Afriką) ir pipirų kaina nukrito 80%. Kai tik jis pasiekė Indijos žemes ir atrado jūros kelią, Venecijos monopolis galutinai žlugo.
Iš dalies net Amerikos atradimą lėmė prieskoniai. Jūrų keliauninkams buvo apmaudu mokėti didelius pinigus už pipirus, cinamoną ar imbierą, tad norėdami sugriauti osmanų prekybos monopolį, jie ieškodavo naujų kelių į Indiją. Taip Kristupas Kolumbas, plaukdamas laivu „Santa Maria“, atrado Ameriką.
Naujausi komentarai