Pastarųjų savaičių ankstyvais vakarais pietvakarinį dangų įspūdingai padabinanti gražuolė Venera yra artimiausia Žemės kaimynė, kurios būtis – gana neįprasta. Viena iš Veneros keistenybių – nepaprastai lėtas sukimasis aplink savo ašį. Pasirodo, jis ne tik lėtas – jis dar ir lėtėja. Sparčiai lėtėja.

1990 m. amerikiečių zondas „Magellan“ tiksliai išmatavo Veneros paros trukmę – 243,0185 žemiškosios paros. Tai – beveik 2/3 Žemės metų. Tačiau netoli planetos jau šešerius metus besidarbuojančio europiečių kosminio aparato „Venus Express“ stebėjimo rezultatai rodo, kad šis periodas pailgėjo dar 6,5 minutės.

Iš pirmo žvilgsnio, skirtumas išties nėra milžiniškas. Tačiau iš tiesų Veneros paviršiaus objektų padėtis, lyginant senuosius ir naujuosius duomenis, gali skirtis visais 20 km. Turint omenyje ateityje planuojamas automatines nusileidimo ant šios nesvetingos planetos paviršiaus misijas, šie duomenys gali būti itin svarbūs.

Išsamūs Veneros sukimosi aplink savo ašį stebėjimai sudaro sąlygas mokslininkams įvertinti, koks yra planetos branduolys – skystas ar kietas. Savo ruožtu, ši informacija padėtų geriau suprasti planetos formavimosi ir evoliucijos procesus. Jei Veneros branduolys yra kietas, planetos masė būtų sutelkta arčiau šio dangaus kūno centro, o tai reikštų, jog išoriniai faktoriai planetos sukimuisi įtakos turėtų mažiau.

Kodėl Venera lėtėja, kol kas neaišku. Spėliojama, jog tokį efektą gali sąlygoti itin tankioje Veneros atmosferoje (atmosferos slėgis žemiškąjį viršija net 90 sykių) siautėjantys ypač galingi ir agresyvūs vėjai (meteorologiniai reiškiniai ir potvyniai šiek tiek veikia net ir Žemės sukimąsi aplink savo ašį). Neatmetama galimybė, jog Veneros lėtėjimą sukelia kokie nors papildomi gravitaciniai poveikiai, susiformuojantys Žemei ir Venerai suartėjus.