Gamtoje galime išvysti daug nuostabių ir neįprastų reiškinių, bet kai kurie iš jų nutinka taip retai, kad gali nustebinti net visko mačiusius.
Šiuo atveju mokslo užduotis yra paaiškinti jų prigimti, ir nors tai padaryti pasiseka ne visada, noriu jus supažindinti su 30 įdomiausių gamtos stebuklų.
Mėnulio vaivorykštė
Vaivorykštė atsiranda dažniausiai po lietaus, kuomet Saulė apšviečia atmosferoje esančius vandens lašelius. Mėnulio vaivorykštė yra daug retesnis reiškinys, kuris pasirodo tik naktį, Mėnuliui priartėjus prie horizonto pilnaties metu. Viena populiariausių vietų, kur galite pamatyti Mėnulio vaivorykštę, Kumberlando kriokliai Kentukyje.
Miražas
Kitas optinis gamtos reiškinys yra miražas. Jis atsiranda, kai skirtingo tankio oro sluoksnių riboje lūžus šviesai, matome kitoje vietoje esantį vaizdą. Miražai skirstomi i apatinius (kai šiltesnis oro sluoksnis yra tiesiai virš žemės ir kai realus vaizdas yra aukščiau jo gaunamo atvaizdo), viršutinius (kai prie žemės paviršiaus yra šaltesnis oro sluoksnis, temperatūros inversija) ir susidedančias iš kelių miražų formų Fata Morgana. Miražą dažniausiai galima pamatyti ant karšto paviršiaus, tarkim kelio dangos arba dykumos.
Halas
Panašiai kaip vaivorykštė, halas (Saulės lankas) atsiranda Saulės spinduliams perėjus per šešiakampius ledo kristalus, pakibusius ore. Kartais dviems ar daugiau apskritimų susijungus aplink Saulę, jie pasidaro ryškesni ir suformuoja tai, kas paprastai vadinama „Saulės šunimis“ (angl. parhelia arba sun dogs). Aureolės taip pat gali susiformuoti aplink Mėnulį ir kitus ryškius dangaus kūnus, kaip Venera.
Veneros juosta yra rausva dangaus atraiža, apjuosianti visą dangaus skliautą, net ir priešingą Saulei pakraštį. Ji gali būti matoma bet kurioje mūsų planetos vietoje. Paprastai dangus virš mūsų galvų būna žydras, kadangi taip šviesos spindulius laužia Žemės atmosfera. Tačiau Veneros juosta atsiranda iš saulėlydžio ar saulėtekio metu nuraudusios, atmosferą perskrodusios Saulės šviesos.
Sidabriškieji debesys
Sidabriškieji debesys, tai naktį švytintys debesys, dažniausiai stebimi platumose tarp 50º ir 70º į pietus ir šiaurę nuo pusiaujo. Jie susiformuoja aukštutinėje mezosferos dalyje, apie 80 km aukštyje jai pereinant į termosferą, vadinamoje mezopauzėje. Ši mezosferos dalis pasižymi itin žema temperatūra (apie -100º C). Mezopauzėje taip pat itin mažas slėgis (1,4 Pa). Šių sąlygų nepakanka, kad vyktų vandens garų kondensacija, bet vasarą mezopauzės temperatūra nukrenta iki -120º C ir tada susidaro ledo gabaliukai. Šių debesų reiškinys iki šiol dar nėra visiškai paaiškintas.
Poliarinė pašvaistė
Poliarinė pašvaistė yra poliariniams regionams (Šiaures arba Pietų) būdingas Saulės vėjo sukeltas viršutinių atmosferos sluoksnių švytėjimas planetose, turinčias magnetosferas. Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia – deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Žalią spalvą pašvaistėms suteikia atominio deguonies, o raudoną – molekulinio azoto jonizacija ir švytėjimas. Dieną poliarinės pašvaistes nesimato, nes ją užgožia Saulės šviesa, tačiau pats reiškinys gali vykti ir dienos metu.
Spalvotas Mėnulis
Dėl tam tikrų atmosferos reiškinių Mėnulis kartais gali atrodyti mėlynos, oranžinės, raudonos ar kitos spalvos. Mėnulio spalva taip pat gali pasikeisti dėl dūmų, dulkių, bei užtemimo.
Mammatus debesys
Mammatus (dar kartais sutinkamas pavadinimas mammatocumulus) yra meteorologinis terminas, apibūdinantis kamuoliukų mozaiką primenančią debesų apačią. Šis audros debesų porūšis labiausiai paplitęs JAV ir dažniausiai laikomas ypač stipraus vėjo ar netgi uragano pranašu. Jie susiformuoja dažniausiai šiltaisiais metų mėnesiais ir geografiniu požiūriu būdingesni šilto jūrinio klimato regionams. Mammatus formuojasi nestabilioje atmosferos aplinkoje, dėl to lakūnams primygtinai rekomenduojama vengti tokio tipo debesų darinių. Kol kas dar nėra visiškai aišku, kaip jie susiformuoja.
Šventojo Elmo ugnis
Švento Elmo ugnis tai švytinti plazma, pasirodanti ant audros metu įelektrintų vietų, tokių kaip laivų stiebai ar žaibolaidžiai. Ji pavadinta Šventojo Elmo, jūreivių globėjo, garbei.
Ugnies tornadas
Ugnies tornadai, dar žinomi kaip „ugnies sūkuriai“, yra retas reiškinys, kuriam atsirasti reikia tam tikrų sąlygų. Susiformuoja liepsnų ir karšto oro stulpas, kuris „elgiasi“ panašiai, kaip tikras tornadas. Dažniausiai taip atsitinka per miškų gaisrus ir tokie stulpai būna nuo 10 iki 15 metrų aukščio, tačiau užregistruota ir pusantro kilometro aukščio ugnies tornadų. Daugiausiai aukų pareikalavo 1923 metais Japonijoje per žemės drebėjimą susiformavęs liepsnų tornadas, per 15 minučių nusinešęs 38 tūkst. gyvybių.
Gaisrų debesys
Kitas su karščiu susijęs reiškinys, tai gaisrų debesys (pyrocumulus). Jie atsiranda intensyviai šylant orui nuo žemės paviršiaus. Pagrindinės jų atsiradimo priežastys yra ugnikalniai, miškų gaisrai ir branduoliniai sprogimai.
Šviesos stulpas
Šis retas reiškinys vyksta, kai ledo kristalai, krisdami žemyn, išsidėsto horizontaliai ir tarsi veidrodis atspindi šviesą.
Deimantinės dulkės
Deimantines dulkes, taip pat kaip ir halus, sudaro ledo kristalai. Jas dažniausiai galime pamatyti esant giedram dangui ir minusinei temperatūrai.
Fenomenalūs krituliai
Fenomenalūs krituliai yra retas meteorologinis reiškinys, kurio metu žuvys, varlės bei kiti sutvėrimai tiesiog krenta iš dangaus. Panašūs įvykiai buvo užregistruoti ne vienoje pasaulio vietoje. Pasak vienos hipotezės, tuos „pakeleivius“ su savimi pasiima stiprūs vėjai, keliaudami per vandenis ir kitas vietoves, tačiau ji niekada nebuvo moksliškai įrodyta.
Virga
Virga – kritulių, išgaravusių, nepasiekus Žemės paviršiaus, juostos.
Naujausi komentarai