Ketinama šį ledkalnį pavadinti A68, jis yra tarp dešimties didžiausių kada nors užregistruotų ledkalnių. Vis dėlto plotu jis yra maždaug dvigubai mažesnis už ledo lytį B-15, atskilusią nuo šelfinio ledyno Roso jūroje 2000 metais.

Įtrūkis ledo šelfe „Larsen C“, kuris yra sausumoje stūksančio ledyno kyšulys, vis labiau plisdamas visiškai atskyrė milžinišką ledo luitą.

Ledo gabalų atsiskyrimas vyksta natūraliai, bet manoma, kad šį procesą spartina pasaulinis klimato šiltėjimas. Esą šiltesni vandenyno vandenys ardo povandeninį ledo šelfo paviršių, o kylanti oro temperatūra tirpdo jį iš viršaus.

Naujojo ledkalnio plotas yra apie 5800 kv. km, jo tūris prilygsta Erio ežero Šiaurės Amerikoje tūriui, o storis yra apie 350 metrų.

„Aisbergo masė yra didesnė už vieną trilijoną tonų, tačiau jis jau plūduriavo ir anksčiau dar prieš atsiskirdamas, tad staigios įtakos jūros lygiui nebuvo“, – pažymi mokslininkai, dalyvaujantys Antarkties tyrimų projekte MIDAS.

„Šiam aisbergui atsiskyrus, ledo šelfo „Larsen C“ plotas sumažėjo daugiau kaip 12 proc., o Antarkties pusiasalio kraštovaizdis pasikeitė negrįžtamai“, – nurodė jie.

Naujojo ledkalnio atsiskyrimas, vykęs tarp pirmadienio ir trečiadienio, buvo užregistruotas iš NASA palydovo.

Ledkalniai Antarktyje atsiranda nuolat, bet tokio dydžio kaip dabartinį teks atidžiai stebėti, nes jis gali kelti pavojų laivybai.

Šio darinio ateitį likimą sunku prognozuoti; jis gali likti vientisas, bet gali ir suskilti į mažesnius.

„Dalis šio ledo gali likti toje pačioje vietoje dešimtis metų, o jo dalys gali nudreifuoti į šiltesnius vandenis“, – sakė vedantysis tyrėjas Adrianas Luckmanas (Adrianas Lakmanas).

Be kita ko, jis pažymėjo, kad nėra įtikinamų įrodymų, jog šio milžiniško ledkalnio atskilimą sukėlė būtent klimato šiltėjimas.