Darnus mechanizmas

„Ar nenusibosta dalyvauti festivalyje? Čia kaip Velykos ar Kalėdos. Prisivalgai, paaimanuoji, bet kitąmet vėl lauki“, – šypsojosi tradicinio Saporo sniego skulptūrų festivalio vilkai skulptoriai Simonas Šidlauskas, Artūras Burneika ir architektas Tomas Petreikis. Pastarieji du į Japoniją vyko jau penktą kartą. Simonui tai buvo antrasis festivalis. Prieš šešiolika metų Tekančios Saulės šalyje Lietuvai jis atstovavo su kita komandos sudėtimi ir pelnė sidabrą.

„Saporo festivalis – ledkalnio viršūnė. Nematomas darbas vyksta nuo vidurvasario. Nėra taip, kad nuvažiuoji, pakapoji sniegą ir gauni apdovanojimą arba ne“, – darbo „Laimė yra pusiausvyra“ priešistorė trijulę grąžino prie pradinio taško, kai idėja užgimė jų galvose. Nusprendę sukurti skulptūrą, kuri tarsi nutiestų tiltą tarp dviejų šalių, menininkai pasirinko hieroglifą.

Kulminacija: kauniečių kurta skulptūra nutiesė tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos. T. Petreikio asmeninio archyvo nuotr.

„Turime draugų Japonijoje. Jie siūlė mums įvairių hieroglifų, aiškino jų reikšmes, kol galiausiai išsirinkome hieroglifą, simbolizuojantį laimę, – sakė T. Petreikis. – Figūrinį rašto ženklą sujungėme su vaikišku žaislu ir taip skulptūra įgavo dar daugiau prasmės – vilkelis tarsi laimės metafora. Jis visą laiką balansuoja ties pusiausvyra. Žiūri ir svarstai: žaislas ims ir sustos ar pasiekęs pusiausvyrą tęs savo sukinį.“

Tol, kol idėja virto kūnu, prireikė ne vieno bandymo, tačiau nuomonių konfrontacijos pavyko išvengti. Visi trys kūrėjai veikė kaip vienas mechanizmas. Ėmus strigti vienai detalei, ją kompensuodavo likusios dvi.

„Mes kaip trigubas procesoriaus kompiuterinis branduolys. Vienas galbūt pasiklystum labirinte, bet kai yra trys, viskas kitaip. Vienas sustoja, ateina kiti, ir vilkelis vėl sukasi“, – kalbėjo T. Petreikis.

Saporo festivalis – ledkalnio viršūnė. Nematomas darbas vyksta nuo vidurvasario. Nėra taip, kad nuvažiuoji, pakapoji sniegą ir gauni apdovanojimą arba ne.

Saulė žudikė

Bilietus į Japoniją trijulė įsigijo kone paskutinėmis dienomis. Priešingai nei lankytojai, visą savaitę gyvenantys festivalio ritmu. Šiomis dienomis Sapore būna sausakimši viešbučiai, sunku išsikviesti ir taksi. Skaičiuojama, kad nuo 1950-ųjų vykstantį festivalį kasmet aplanko maždaug 2 mln. žmonių. Todėl lietuviams buvo labai svarbu juos supažindinti su Lietuva ir paskatinti atvykti į Kauną. Apie jį, beje, ne vienas girdėjo. Žinojo ir tai, kad anuomet jame gyveno žydų gelbėtojas Chiune Sugihara.

Festivalyje šiemet dalyvavo sniego skulptoriai iš JAV, Singapūro, Pietų Korėjos, Mongolijos, Lenkijos, Indonezijos, Havajų, Tailando ir Lietuvos. Kiekviena komanda gavo 3 m aukščio ir tokio pat pločio kubus, kuriuos per keturias dienas turėjo paversti meno kūriniais.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Pagrindinis reikalavimas? Kad sniego kubas neišaugtų“, – įspraudę skulptūras į centimetrų rėmus, organizatoriai, pasak A. Burneikos, ribojo ir darbo laiką. Kiekvienai komandai buvo skirtos keturios dienos, tiksliau – 48 valandos. Pagal pirminį planą skulptoriai turėjo dirbti nuo 9 iki 21 val., tačiau visų jų apsukas lėtino oro sąlygos.

„Gruodžio, sausio mėnesiais Lietuvoje buvo cepelininis dangus. O Sapore mus pasitiko saulė. Juokavome, kokios nemaloniai saulėtos dienos čia“, – džiuginti turėję spinduliai, A. Burneikos pasakojimu, virto sniego budeliais.

Tris dienas iš eilės oro temperatūra šilo iki +6 °C, o nuo kaitrios saulės skulptūros tekėjo vandens upeliais.

Užbūrė publiką

Vakarais atvėsus, skulptoriai spartėjo. Intensyviausias buvo paskutinės dienos vakaras.

„Ėmėme skaičiuoti ne valandas, o minutes, sekundes ir jų šimtąsias. Nebuvo kada jaudintis. Tiesiog arėme. Vienus elementus reikėjo baigti, kitus, sunykusius su nuo saulės, reikėjo atstatyti“, – S. Šidlauskas prisiminė įkarštį artėjant prie finišo ir organizatorių siūlymą, kurį komanda nusprendė ignoruoti. Įvertinę oro sąlygas ir kai kurias skulptūros detales, kurias proceso metu kauniečiai paramstė nedidelėmis sniego atramomis, teisėjai jas leido palikti. Skulptoriai iš Kauno nesusigundė tokia lengvata.

Iššūkis: saulei plieskiant menininkai dangstydavo skulptūrą, o temstant – kibdavo į darbus. T. Petreikio asmeninio archyvo nuotr.

„Mes atvykome kurti šedevro. Menas yra magija! Jokių protezų negalėjo likti“, – atšovė T. Petreikis.

Rizika pasiteisino: pašalinus sniego atramas, atsivėrė skulptūros vaizdas. Ženklas, į kurį festivalio svečiai žiūrėjo be didesnių emocijų, tarytum prakalbo. Lemtingą akimirką nuvilnijus nuostabos bangai, menininkai suprato, kad jiems pavyko nutiesti tiltą tarp Lietuvos ir Tekančios Saulės šalies.

„Kai viską patraukėme, japonai pradėjo šaukti iš nuostabos. Šypsenos atsirado ir jų, ir mūsų veiduose“, – tą akimirką T. Petreikis suprato, kad jiems pavyko padaryti tai, kas atrodė sunkiai įmanoma. Sniego skulptūra „Laimė yra pusiausvyra“ – techniškai vienas sudėtingesnių darbų, su geometrinėmis figūromis, aštriomis briaunomis ir kitais elementais, kuriuos paversti kūnu prireikė ne tik magijos, bet ir meistrystės.

Bronza lyg auksas

Per daugelį metų kauniečiai sukūrė ne vieną sniego istoriją ir pelnė ne vieną apdovanojimą. 2006 m. Sapore jiems atiteko bronza, 2009 m. tame pačiame festivalyje lietuviai užėmė antrą vietą. 2010 m. Kolorado valstijoje, Brekenridžo sniego festivalyje, menininkai pasipuošė auksu. Ant aukščiausios pakylos jie lipo ir 2011-aisiais Sapore. 2012-aisiais liko treti. 2015-aisiais JAV kauniečiai ir vėl iškovojo auksą. Praėjusiais metais Brekenridže skulptoriai pelnė net du įvertinimus. Lietuviams atiteko bronza ir menininkų apdovanojimas, kurį skiria čempionate besivaržantys kolegos skulptoriai. Sapore praėjusį vasarį iš sniego debesų išniręs laivas kūrėjams pelnė penktą vietą.

Misija: sniego skulptoriai neabejojo, kad išgirdę pasakojimų apie Kauną aplankyti miestą susigundys ne vienas japonas. T. Petreikio asmeninio archyvo nuotr.

„Mūsų karjeroje buvo visokių epizodų. Atrodo, išpaiksti nuo šlovės, supranti, kad jūra – iki kelių. Kad ir kokį pirštą pajudinsi – pataikysi, nes receptą žinai. Nė velnio! Buvo tamsieji viduramžiai, buvo sunku suprasti, kodėl mūsų nepastebi, bet eini per duobėtą kelią, stengiesi, darai ir burės vėl pasikelia, medaliai žiba, – T. Petreikis džiaugėsi, kad šiemet jiems sutvisko bronza, kuri jiems tarsi auksas. – Turint omenyje kultūrinę estetinę skirtį, kitos kultūros konceptualistui iškovoti  trečią vietą yra tas pats kas pirmą. Beje, pasibaigus festivaliui, pirmasis Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Japonijoje Algirdas Kudzys buvo Sapore ir sakė, kad prie mūsų skulptūros stovėjo daugiausia žmonių. Manome, jei būtų publikos apdovanojimas, mes jį būtume pelnę.“

Ar tai reiškia, kad kitąmet sniego skulptoriai ir vėl keliaus užkariauti Tekančios Saulės šalies žmonių širdžių? Trijulė susižvalgė ir nusijuokė: „Anksti klausti, bet, tikėtina, atėjus vasarai sakysime „taip“.