Žvangučiai, dabar vadinami barškučiais, yra parazitiniai augalai, turintys gležnus stiebus. Įsiveisę pievoje, jie apninka kitų augalų šaknis ir, siurbdami iš jų maistines medžiagas, juos išstumia iš pievos.

Barškučių vardas labiausiai atitinka augalo ypatybę – papūtus vėjui sukelti barškėjimą. Apvaliuose diskuose, vadinamuose dėžutėmis, bręsta barškučių sėklos, kurios vėliau pradeda žvangėti. Labai smagu pereiti per barškučių pievą ir klausyti to ypatingo garso.

Lietuvoje paplitusios dvi barškučių rūšys – didysis ir mažasis. Barškučiai yra nuodingi augalai, bet naudojami gyvulių pašarui, liaudies medicinoje. Rusijoje šių žolių nuoviru gydomi alkoholikai.

Pakaunėje, Žiegždrių kaimo pievoje, barškučius stebiu ne tik dėl jų paminėtos egzotiškos savybės, bet ir dėl jų antagonizmo su į raudonąją knygą įrašytomis raudonosiomis gegūnėmis. Gegūnės žemažolėse pievose atrodo kaip karalienės, išryškėja jų įspūdingi, ilgi žiedynai, jos ryškiai dominuoja žemų, gelsvų barškučių bendrijoje. Vietose, kur plinta barškučiai, gegūnės nyksta, bet randa prieglobstį drėgnesnėse pievelės vietose, kur barškučiai negali plisti.