ES šalyse apie 35 proc. visų mikroplastikų aplinkoje sudaro sintetiniai tekstilės pluoštai. Didelė jų dalis patenka į aplinką skalbiant drabužius. Šios dalelės aptinkamos visur – nuo upių ir jūrų iki dirvožemio, atmosferos ir net žmogaus organizmo. Jos keičia dirvožemio savybes, kartu – ir augalų, kuriuos valgome, fiziologiją.
Lietuvos energetikos institutas (LEI) kartu su partneriais: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru bei Fizinių ir technologijos mokslų centru – vykdo projektą, kuriuo siekiama ištirti mikroplastikų migraciją augalo indų sistemoje. Tai ateityje leis identifikuoti augalų rūšis, galinčias toleruoti taršą mikroplastikais arba net sumažinti jos poveikį.
Kiekvienas augalas skirtingai reaguoja į mikroplastikų taršą, todėl tyrėjai ieško jai atsparių rūšių, galinčių netgi išnaudoti mikroplastikus savo naudai. Vienas iš tokių kandidatų – grikiai. Pastebėta, kad, esant mažoms mikroplastikų koncentracijoms, jų šaknys pradeda sintetinti daugiau oksalo rūgšties – junginio, galinčio dalyvauti gynybinėse reakcijose.
Tyrimo metu buvo siekiama išanalizuoti, kaip mikroplastikai migruoja per augalo epitelį. Taip pat tirta, kaip šių dalelių kaupimasis veikia augalo augimo dinamiką, fotosintezės efektyvumą ir atsparumą aplinkos sukeliamam stresui ir kaip tai gali lemti jų patekimą į žmogaus mitybos grandinę. Jei pavyktų išnaudoti mikroplastikų poveikiui atsparius augalus, tai galėtų tapti ne tik ekologine, bet ir ekonomine inovacija, padedančia kovoti su viena didžiausių XXI a. taršos grėsmių.
Pavasarį gauti pirmieji mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad, skalbiant sintetinės tekstilės drabužius, į aplinką patenka nemaži plastiko kiekiai – vidutiniškai apie 0,6 g mikropluošto 1 kg drabužių per vieną skalbimo ciklą. Šios dalelės daugiausia sudarytos iš polietileno tereftalato (PET) – medžiagos, kuri ilgai išlieka aplinkoje ir sunkiai suyra. Mikroplastikai kaupiasi dirvožemyje, kelia grėsmę augalams ir netgi gali patekti į mūsų maistą. Suvartotas plastikas sukelia lėtinių uždegimų, ląstelių pažaidos, endokrininės sistemos sutrikdymo rizikų.
Tyrimo metu pirmą kartą aiškiai atskleista, kaip mikroplastikai juda augalų šaknyse. Naudojant laboratorinį modelį, imituojantį šaknies struktūrą, nustatyta, kad mikroplastikų judėjimas nėra atsitiktinis. Mažos dalelės (apie 5 mikrometrų) juda kartu su vandens srautu ir gali prasiskverbti giliau į augalo audinius. Didesnės dalelės (10–20 mikrometrų) dažniau įstringa šaknų paviršiuje ar porose, sukeldamos lokalų užsikimšimą.
Tyrimai su grikiais ir šaknų struktūrą imituojančiais modeliais parodė, kad augalų šaknys gali veikti kaip natūralus filtras – jos sulaiko dalį mikroplastikų, bet ne visiškai apsaugo augalą. Šis atradimas ateityje gali leisti atrinkti ar net kurti augalus, atsparesnius mikroplastikų poveikiui, kurie galėtų prisidėti prie užterštų dirvožemių valymo ir tapti tvaraus žemės ūkio inovacija.
Vienas iš projektą vykdžiusių tyrėjų – LEI mokslininkas dr. Justas Šereika. Šis projektas leidžia tiksliau įvertinti, kaip dalelių dydis, skysčių srautai ir paties augalo sandara lemia, ar mikroplastikai gali patekti į augalo vidų ir galiausiai – į maisto grandinę.
Naujausi komentarai