Centrinėje Afrikos dalyje gyvenantys basendžių veislės šunys yra vieni iš keisčiausių pasaulyje. Skirtingai nei kiti jų gentainiai, šie šunys visiškai nemoka loti. Dėl ypatingos gerklų formos, šie keturkojai skleidžia specifines, giedojimą primenančias vokalizacijas.

Basendžiai yra viena seniausių šunų veislių planetoje. Jie kilę iš Kongo džiunglių, tačiau basendžių atvaizdų aptinkama Senovės Egipto faraonų kapavietėse. Žmonėms jie nuo seno tarnauja kaip patikimi medžiokliniai šunys, nepamainomi tankiose pusiaujo džiunglėse.

Basendžiai yra gana nedideli šunys – suaugęs individas sveria apie 9 kg. Savo išvaizda jie panašus į laukinius Australijos šunis dingus ir kitus sulaukėjusių veislių atstovus: prieš tūkstančius metų jie buvo laukiniai ir kryžminosi natūraliai, be jokio dirbtinio veisimo. Kadangi į veislės raidą žmogus nesikišo visiškai, basendžiai tapo išskirtinės išvaizdos šunimis.

Viena labiausiai gluminančių basendžių savybių – šie šunys nemoka ir negali loti. Negali dėl ypatingos gerklų formos – netipiška balso stygų struktūra leidžia šiems šunims leisti garsus, kurie primena jodliuoti (giedoti falcetu). Tokią fiziologinę keistenybę aiškina keletas teorijų. Pagal vieną jų, šiuos šunis vėliau prisijaukinusios Afrikos gentys selektyviai atsirinkdavo tik tuos individus, kurie nelodavo – kad šunys nepatrauktų priešų dėmesio. Kitoje teorijoje iškeliama prielaida, jog basendžių gerklos sunyko dėl to, kad ištisus šimtmečius šie šunys jų beveik nenaudojo.

Pastaruoju metu basendžių veislė pasaulyje tampa vis populiaresnė. Galimas daiktas, dėl šių šunų temperamento ir charakterio. Pasakojama, kad šie šunys yra gana nuošalaus būdo ir katiniško charakterio, mėgsta nepriklausomybę ir ne itin noriai leidžiasi dresuojami. Šių šunų vogravimo, žinoma, muzika tikrai nepavadinsi. Gal net atvirkščiai: specifinis jų kaukimas gali skambėti labai erzinamai ir nemaloniai. O skamba basendžių "serenados" štai taip: